Jeigu anksčiau, vaizdžiai tariant, atominė bomba buvo sulaikymo faktorius, nes visos pusės teisingai įsivaizdavo, kad tokių dovanėlių apsikeitimo atveju nugalėtojų galimai ir neliks, tai dabar, nuo kojų iki galvos branduoliniais ginklais apsikarsčiusios Rusijos viršininku tapus bepročiui, mes privalome peržengti užsibrėžtą savo vaizduotėje raudoną ribą, pripažindami termobranduolinės katastrofos galimybę kaip labai tikėtiną arba beveik neišvengiamą.
To nepadarę mes renkamės pralaimėjusiojo iš anksto kelią, su skirtingais niuansais varijuodami tą pačią mintį, kad Putinui lemiamu momentu atiduotume viską, jeigu tokiu būdu būtu galima nusipirkti pasaulį be branduolinio karo.
Tuo Putinas ir yra pasirengęs strimgalviais pasinaudoti, puoselėdamas kėslus tapti pasaulio valdytoju. O Kremliaus bailį, kaip atrodo, didesniu ar mažesniu laipsniu tramdytų, neleistų įsisvajoti būtent masinį pavidalą įgijęs ir labai aiškiai deklaruojamas mūsų apsisprendimas pasaulio su Kremliaus dominavimu galimybę laikyti blogesniu dalyku net už mirtį.
Be visa ko kito, tik savo mirtingumą ir galutinį sudužimą sugebanti įsisąmoninanti būtybę gali nuveikti didelius darbus.
Šių eilučių autorius toli gražu nėra joks katastrofistas. Taip pat labai gerai suprantu, kad normalių refleksų žmogui yra būdinga bijoti totalinės pasaulio katastrofos, to daugmaž visuotinio susinaikinimo. Tačiau čia ir yra tas atvejis, kai mūsų normalumu siekia pasinaudoti į nenormalumo spiralę įsisukusi Kremlius klika. Taigi galima pasakyti ir taip, kad savo normalius refleksus privalome bent trumpam užblokuoti, siekdami išgelbėti pasaulio normalumą.
Be to, mūsų nusiteikimas viską, net fizinį žmonijos išlikimą, užstatyti dėl žmogiškumo idėjos išsaugojimo, turi būti toks akivaizdus, kad niekam nekiltų pagundos pagalvoti, kad kažkas iš mūsų čia blefuoja. Privalome nueiti visą kelią ta linkme, pusinių priemonių jau nebeužtenka, tarpinių variantų neliko.
Jeigu jus vimdo vien nuo galimybės įsivaizdavimo, kad pasaulio soste tupi buožgalvis, pratinkitės prie minties, kad anksčiau ar vėliau gali tekti pasirinkti labai radikaliai: arba – arba. Ko vertas būtų tas pasaulis, jeigu čia bent teorinę galimybę laimėti turėtų putinai, ar ne?
Kas be ko, žiūrint tiesai į akis, būtų galima pagalvoti ir apie tai, kaip išvengti blogiausio varianto, neužstačius savo sielos. Tačiau, kaip atrodo bent man, kažką naudingo sugalvoti ta linkme yra įmanoma tik tada, kai atsisakome išankstinio pralaimėtojo pozicijos, drauge išblaivinę savo protą dėka mintinio eksperimento, kad pasauliui pražūti nieko nereiškia, nes nuostabu yra tai, kad yra, o ne tai, jog gali pražūti.
Gyvename tokiais paradoksaliais laikais, kai iš tiesų dori, įprasti, ne kartą pasiteisinę ir užsitarnavę geriausią reputaciją žmogaus normalumo refleksai kartais jau ima ir pradeda buksuoti.
Atrodo, kad labai teisingos mintys yra pasamprotavimai apie tai, jog Putino negalima tapatinti su visa tauta, kad, baisėdamiesi žudynėmis, neturime teisės išsižadėti XIXa. didžiosios rusų literatūros ir t. t., – tokius paprastus dalykus mums primena, kaip atrodo, sėkmingai normalumo refleksus ir toliau puoselėjantys žmonės. Nežinau – kodėl, tačiau man jų demonstratyvus normalumas atrodo apsimestinis. Vis tik nenorėčiau, kad padidinto pavojaus zonoje toks doro veido postringautojas stovėtų man už nugaros, nes pradėčiau įsivaizduoti, kad iš pažiūros anas, tarsi ir normalus žmogus, išties yra beprotis su britva rankose, stovintis už nugaros.
Pernelyg nesigirsiu, bet tikrai nesu pesimistas, ko jau ko, o optimistinio gyvenimo užtaiso man netrūksta. Todėl ir užbaigsiu šį pasisakymą ne mano sugalvotu, bet optimistiniu užkeikimu: nėra ko dabar nusiminti, brolau, viskas gali būti dar blogiau!