Translytiškumo ugdymas, gender ideologija, homoseksualumo propaganda bendrojo lavinimo mokykloje tarp vaikų ir paauglių, šeimos sampratos profanacija, naujakalbystės diegimas lyčiai jautrios gramatikos pavidalu šiandien neretai yra vertinami kaip naujoviški arba net madingi dalykėliai. Tai gali būti įvardijama ir kaip judėjimo keliu į priekį orientyrai, turint daugiau ar mažiau įsisąmonintą tikslą. Kitas dalykas, kad tokios kelionės tikslu neabejotinai yra žmogaus tikrovės destrukcija, mirties kultūros užkrato užveisimas ir padauginimas. Tai kelias į tikslą, kurį Sigmundas Froidas (Freud) labai tiksliai yra pavadinęs mirties instinkto našta.
Kas be ko, nesunku pastebėti ir tai, kad naujosios mados didžiąja dalimi atplaukia iš mūsų saugumui labai svarbios sąjungininkės JAV kultūros, iš demokratijos bastionu laikomos Šiaurės Amerikos. Ar tai savo ruožtu nereiškia, kad mes tiesiog privalome, norime to, ar nenorime, tokias inovacijas perimti mechaniškai, beveik automatiniu režimu jau vien dėl solidarumo su didžiąja sąjungininke, ginkDie, neparodžius savo nepasitenkinimo mimikos, kuri pagal daiktų prigimtį tarsi ir turėtų atsirasti, klasikės žodžiais tariant, atsikandus šūdo?
Tačiau štai, žiūrėkite, didysis Immanuelis Kantas žmogaus bukumą apibrėžia kaip sprendimo galios trūkumą, t. y. kaip nesugebėjimą taikyti bendrąją taisyklę atskiram atvejui arba, kitaip tariant, kaip blogą, mechaninį tokios taisyklės susiejimą su paskiru pavyzdžiu.
Tikrai verta atkreipti dėmesį į tai, kad Grynojo proto kritikos autorius neįveikiamu kvailumu ir neišmatuojamu bukumu vadina ne proto ar intelekto trūkumą, o būtent sprendimo galios deficitą.
Tarkime, proto ir intelekto trūkumai taip pat nesunkiai yra atpažįstami kaip žmogaus nesugebėjimas peržengti savo betarpišką aplinką, galop kaip nemokšiškumas, tačiau, kaip sako liaudies patarlė, bėgant laikui į protą yra ateinama, o intelekto turtus galima susikrauti studijuojant, mokinantis, dirbant intelektinį darbą. Kita vertus, pagal I.Kantą, sprendimo galios neįmanoma paprasčiausia išmokti, jos esą negali atstoti jokios įkaltos ar iškaltos žinios, kaip sako garsusis filosofas, įdedamos pastangos tokią galią leidžia išlavinti tik labai labai menku laipsniu.
Trumpai drūtai tariant, pagal I.Kantą sprendimo galia yra sugebėjimas intelekto nustatytas ar proto teikiamas taisykles taikyti atskiram atvejui (dedukcinė sprendimo galia) arba atpažinti atvejo priklausomybę taisyklei (refleksinė sprendimo galia), apskritai yra sugebėjimas subordinuoti taisyklei, t. y. skirti ar atvejis paklūsta duotajai taisyklei, ar ne.
Čia kol kas kalbėjome apie dedukcinės sprendimo galios trūkumą, kurio apraiškas mūsų padangėje galime lengvai atpažinti ir pagal dažnai tiražuojamą bukumo formulę – „ nėra jokio reikalo išrasti dviratį iš naujo, svarbiausia yra padaryti namų darbus“. Kita vertus, kaip atrodo, refleksinės sprendimo galios trūkumą labiausiai pastebimu pavidalu manifestuoja Putino Rusijoje atsiradusi suverenios demokratijos teorija, kai atvejo luošumą yra bandoma pridengti svetima taisykle.
Kodėl JAV išryškėjusios vadinamojo progresyvizmo subkultūros etalonai dažnai yra netinkami mūsų pakrantei?
Neužmirškime, be visa ko kito, to, kad JAV yra neaprėpiamos įvairovės beribis kraštas, kur mirties subkultūrai įvairovės paletėje nesunkiai yra atrandami pakaitalai, sublimacijos ir alternatyvos, nežiūrint to, kaip tai yra pavadinama. Perfrazavus Friedricho Nietzsches žodžius, galima pasakyti ir taip, kad JAV pavyzdyje matome, kad purvina srovė negali užteršti viso vandenyno. Tačiau tokia pat purvina srovė gali mirtinai apnuodyti nedidelį tvenkinį, kai nuo apterštos pakrantės smarvės kvaista sąmonė, o gyvastis pradeda dvėsti su neįtikėtinai paspartėjusiu tempu!
Jeigu pastebėjote, žodis „homofobas“ šiandien mūsų apnuodytoje pakrantėje neretai yra ištariamas su tokiu pasidygėjimu, tarsi čia būtų kalbama apie kažkokį lytinį nusikaltėlį, kuris savo kraupiu apsigimimu pranoksta net maniakus žudikus ar prievartautojus.
„Ho-mo-fobas“ – kartas nuo karto sustaugiama hienos balsu mūsų tyruose profilaktikos sumetimais. Čia nuo jaunumės yra mokoma kiekviena rytą apsičiupinėti, siekiant užbėgti prieš akis galimoms mutacijoms homofobijos kryptimi, nes yra tvirtai žinoma, kad įgijęs homofobo reputaciją žmogus mūsų pakrantėje yra pasiunčiamas į absoliučią nuošalę.
Tačiau kas yra ne taip, jeigu mama trokšta susilaukti anūkų ir jaučiasi nuvilta likimo, kai jos sūnus patraukia klaidžiais gėjų takeliais, ar tokių likimo posūkių baimė nėra normalių refleksų motinos reakcija? Kitas klausimas – kas iš tiesų pasimatė, kai mūsų bendrapiliečiai homoseksualai išlindo iš savo urvelių į viešumą per jų interesus atstovaujančių gėjų ir lesbiečių lobistinių organizacijų vadovų, neretai prisidengusių žmogaus teisių gynėjų vardu, veiklą? Kaip neseniai su dideliu trenksmu išaiškėjo mūsų šaliai tekusių išbandymų metu, tokios organizacijos vis dažniau stoja prieš Lietuvos interesus. Taigi ne su visai švaria sąžine, bet rodant į labai akivaizdžiai prasikišančius pavyzdžius, būtų galima pasakyti net taip, kad šiandien Lietuvoje homoseksualai būriuojasi penktosios kolonos priešakyje. Todėl labai nenusiminkime pavadinami homofobais, jeigu atlaikėme išbandymą pažiūrėti tiesai į akis. Kad ir kaip ten galiausiai būtų, kol kas nematau pagrindo daugumos Lietuvos žmonių nusiteikimui pasirašyti visuomenės sutartį su homoseksualų bendruomenėmis.
Dar daugiau, – privalome puoselėti viltų, kad anksčiau ar vėliau gander ideologija ta savo dalimi, kai ji pasitarnauja paauglių savęs žalojimo manijos pateisinimui vadinamųjų lyties pakeitimo operacijų ar kitokių manipuliacijų pagalba, bus pavadinta nusikalstama ideologija. o galiausiai prilygintina toms teorijoms, kurios pateisino žmogaus orumo suniekinimą ir asmenybės sunaikinimą konclagerių subkultūros išplitimo praktikoje. Jeigu vienu atveju žmogus buvo naikinamas kaip kažkam nepatogus, nepageidaujamas išorinis objektas, kitu atveju žmogus yra pratinamas atpažinti save kaip nereikalingą svetimkūnį sau pačiam, mokomas įsteigti pragarą savo subjektiškumo gelmėse. Kas galiausiai lemia tokį žmogaus agresijos prieš save patį suvešėjimą, kurį didesniu ar mažesniu laipsniu pateisina ir siekia legalizuoti gender ideologija, nepraleidžianti nė mažiausios progos pastūmėti žmogų į pragarą?
Kaip atrodo, S.Froido mokinio Ericho Frommo pamąstymuose yra kelios labai svarbios mums nuorodos, siekiant atsakyti į šį klausimą.
Studijoje „Moralinės žmogaus galios“ E.Frommas rašo, kad pagal pirminę savo potenciją žmogus turi įgimtą stimulą augti, atskleisti savo kūrybinius sugebėjimus, išplėtoti prigimtines galias. Žmogus, būdamas gyvas, negali atsisakyti noro gyventi, o vienintelis būdas, kuriuo jis gali sėkmingai tai padaryti, – panaudoti savo galias, iškleisti tai, ką jis turi. Tai plaukia iš pačios žmogaus prigimties, iš principo, kad galia veikti sukuria poreikį naudoti šią galią ir, kad nepavykus jos panaudoti, viskas baigiasi disfunkcija ir nelaimingumu.
Jeigu kažkokios aplinkybės sutrukdo žmogui augti, atsiskleisti produktyviomis savo galiomis, energetinis potencialas įgyją destruktyvų pobūdį, o gyvenimą griaunanti energija savo ruožtu yra nukreipiama ne tik į išorę, į priešiškumą kitam žmogui, bet su dar didesniu intensyvumu neretai žmogaus yra atgręžiama prieš save patį, tampa savinaikos stichija.
Gyvenimą griaunančios žmogaus jėgos atsiranda atvirkščiai proporcingai gyvenimą skatinančios jėgoms: kuo stipresnės vienos, tuo silpnesnės kitos, ir atvirkščiai. Destruktyvumo laipsnis yra proporcingas žmogaus sugebėjimų užblokavimo laipsniui. Kita vertus, kaip jau buvo užsiminta, destruktyvumas ir savidestrukcija yra antrinė žmogaus potencija, kuri pasireiškia tik tuomet, kai jam nepavyksta realizuoti savo pirminių potencijų. Savo ruožtu gender ideologija geriausiu atveju yra taip sukonstruoto socialinio defekto racionalizacija ir pateisinimas, kai mums daug svarbiau yra perorientuoti gyvenimą žmogaus kūrybinių galių atblokavimo linkme. Jeigu rimtai imtumėmės šio reikalo Lietuvoje, visų pirma reikėtų pabandyti bent susigrąžinti į savo gyvenimą klasikinės gimnazijos, kuri yra orientuota į jauno žmogaus kūrybinio potencialo atskleidimą, idealus, vietoj dabar dominuojančio mūsų švietimo sistemoje jauno žmogaus ugdymo funkcionalumo ir prisitaikėliškumo linkme.
Ar jūsų neužburia Lietuvos kaip auksinio užutekio vizija, leidžianti pamatyti, kad visi vadinamojo progresyvizmo užmanymai yra tik komiškai besistaipančių šešėlių pantomima?