Edvardas Čiuldė. Konservatoriai pasėjo mirtimi apkrėstą vėją. Kas užderės?

Platonas sako, kad tobuloje valstybėje valdymą reikėtų patikėti tiems, kurie jokiu būdu netrokšta valdžios, nes, kaip žinoma, valdžios pasija sugadina žmogų.

Ingridai Šimonytei labai ilgą laiką pavyko apsimesti, kad valdžia ją – ginkDie – nedomina nė iš tolo, o valdžios postus ji neva užima vieną po kito, stumiama atsitiktinių aplinkybių arba jausdama pareigą aukotis dėl kitų žmonių.

Dabar išdidėjusiame ekrane matome, kad, apsistačiusi nykiausiais pataikūnas, ji, mūsų valdytoja, pati yra valdoma gyvuliško valdžios troškimo kaip svarbiausios savo gyvenimo pasijos, tampančios įkyria patologija. Tikriausiai tokia patologija dabartinei premjerei, be visa ko kito, yra dar ir didžiulė kančia, retų išblaivėjimo akimirkų metu suprantant, kad prezidento postas jai nė pro kur nesišviečia, nesimato kaip tam asilui ausys.

Kaip atrodo bent man, tokia desperacija paaiškina viską šioje Pranešėjo istorijoje, konservatoriams pradėjus totalinį karą prieš Gitaną Nausėdą, siekiant klasta atgauti tai, ko nepavyko anksčiau ir tikriausiai nepavyks artimiausią šimtmetį užturėti, jų gretose jau negrįžtamai įsismarkavus nususimo procesams.

Nėra tokio naivuolio Lietuvoje, kuris patikėtų, kad, atsisakymas steigti Seimo komisiją šios sufabrikuotos istorijos tyrimo reikalu, yra konservatorių atsitraukimas, ieškant konsensuso. Žinia, Seimo komisijos, užtikrinančios taip pat ir opozicijos dalyvavimą, sukūrimas nebūtų labai parankus pasirinkimas pirmiausiai valdančiajai koalicijai, šiandien siekiančiai suslėpti daug savo palaidų galų.

Daug paprasčiausiai esą dėl šios istorijos būtų apklausti prezidentą G.Nausėdą ir kitus figūrantus raštu pagal Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete bei kitur suformuluotus klausimus, į kuriuos jie neva galėtų atsakyti taip pat raštu arba iš Seimo tribūnos. Kaip visiškai akivaizdu net tam asilui, kuris nemato savo ausų, tai yra ne tik paprastesnis, bet drauge ir kraštutinai nešvankus pasirinkimas, ieškant būdų kaip sužlugdyti teisėtai veikianti LR prezidentą.

I.Šimonytės šutvė jau iš ankstesnių nutikimų žino tai, kokią audringą Prezidentūros alergiją sukelia Seimo išsišokėlių pageidavimai, kad neva Prezidentūra privalo raštu atsakyti į kiekvieną jų pateiktą klausimą politinių kliedesių forma. Mažai ką žinau apie G.Nausėdą kaip žmogų, nesu jo charakterio tyrinėtojas, tačiau net ir tokiam nutolusiam nuo centro politinio cirko stebėtojui kaip aš daugmaž akivaizdu, kad prezidentas nė iš tolo nežemins savęs taip baisiai, kaip to pageidauja didžiausios Seimo šlykštynės, nematydamas jokio reikalo raštu paaiškinti aplinkybes, kurios jau seniai ir ne kartą yra paaiškintos. Mažiausiai ko čia yra siekiama, tai pažeminti prezidentą iki tokio lygio, kad jis taptų lygus konservatorių pašlemėkams, būtų neatpažįstamas kaip LR prezidentas. Kas toliau?

Kaip atrodo bent man, šiandien Lietuvos politinėje sistemoje konservatoriai užima tokią išskirtinę vietą, tarsi jie būtų Putino desantas Lietuvos politiniame olimpe.

Praeitą kartą tvirtinau, kad konservatorių įsipainiojimas į koliziją su LR Konstituciją beveik automatiškai juos daro pučistais, tačiau, kaip matome, tie patys konservatoriai vis dažniau jau griebiasi tiesioginių veiksmų, nukreiptų ta pačia linkme.

Kita vertus, kaip atrodo bent man, konservatoriai dar turi galimybę apsivalyti, jeigu, ilgai nelaukę, iš savo politinio kūno išviduriuotų I. Šimonytę ir G. Landsbergį kaip svetimkūnius kaspinuočius ir dar kelis jų pataikūnus.

Ar prisimenate, kaip dar neseniai Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas pūtė krūtinę, dėdamasis didžiausiu Tėvynės gynėju? Buvome patikėję tuo, nežiūrint net kažkada pastebėtų jo bandymų pritapti magnato Mockaus aplinkoje, dabar jo, įsivėlusio į prezidento persekiojimo intrigas, įvaizdis neabejotinai subliuško. Kad ir kaip ten būtų, Laurynas Kasčiūnas supranta, kad partijos linija yra svarbiau už Tėvynę, ar ne?

Konservatoriai pasėjo mirtimi apkrėstą vėją, Kovos idos tęsiasi…