Dabar svarbiausiai yra ko greičiau sustabdyti tą baisų karą, žmonių, ypač niekuo dėtų civilių, žudymą, šalies infrastruktūros naikinimą, užkardyti vaikžudystės orgijas. Todėl niekas nepasmerks V.Zelenskio ir Ukrainos politinės vadovybės, apskritai ukrainiečių, jeigu jie vardan taikos suteiks Rusijai daugiau nei reikėtų nusikaltėliškam režimui nuolaidų, leisdami deržavai išsaugoti totorišką mordą, tačiau net ir tokia neišvyniota iki galo Rusija pasiliks užstrigusi prie pragaro vardų, neturinti vietos šiame pasaulyje.
V. Putinas yra dar didesnis magas nei Koperfildas, kuris geriausiu atveju sugebėdavo pradanginti pastatą, kai savo ruoštu diktatorius sugebėjo pradanginti visą didžiulę šalį kaip moralinį vienetą ir tarptautinės teisės subjektą. Tačiau net ir tokia Rusija kaip fizinė realybė išlieka, todėl ir kyla klausimas – kur reikės padėti tą, poeto žodžiais tariant, kruvinomis lūpomis Rusiją po karo? Neužkasi anosios po žemėmis su visu gyvu ir negyvu imperijos inventoriumi, ar ne?
Nesutinku su kartas nuo karo prasimušančiu į paviršių užkeikimu, kad, nežiūrint nieko, mums vis tiek teks kažkaip bendrauti su Rusija po karo. Tokiame posakyje girdžių truputėlį prislopintą priegaidę apie tai, kad nepersistengtume smerkdami Rusiją dėl karo nusikaltimų, nes neva jausimės nepatogiai po to, kai bandysime normalizuoti santykius. Tačiau, kaip atrodo, su nepersimainiusia iš esmės Rusija nebus jokių galimybių bendrauti net po karo, bendravimu nepavadinant kažkokių efemeriškų fizinių veiksmų.
Kas be ko, nežiūrint mūsų klaikaus nepasitenkinimo ir grūmojimų, jau ilgai gyvuoja įsikabinusi į žemės pusratį tokia Šiaurės Korėja ir jokie uraganiniai vėjai nenupučia nuo žemės paviršiaus nežmogiškumo apoteozę pasiekusios totalitarinės valstybės.
Taigi, ar reikėtų labai stebėti, jeigu puoselėtų planus užsibūti Putino Rusija kaip išdidėjusi Šiaurės Korėja? Tačiau didžiausia problema yra ta, kad Putino Rusija ne tik puoselėja planus palaikyti savo kaip didžiosios Šiaurės Korėjos nuodais pulsuojančią gyvastį, bet drauge siekia tapti pasaulio reikalų tvarkytoju. Kaip ėmė ir prasitarė Lavrovas, karas vyksta net ne dėl Ukrainos, o dėl naujosios pasaulio tvarkos. Nesunku įsivaizduoti ir tai, kad dabartinės Rusijos pasiūlyta naujoji pasaulio tvarka lemtų didelės žmonijos dalies pavertimą bežadžiais gyvuliais ar besmegeniais vergais.
Dabar neretai kalbama apie galimai ryškiai pakisiantį Rusijos federacijos žemėlapį po karo, apie tai, kad net totaliai nepralaimėjusi Rusija gali prarasti žemes už Uralo arba (optimistinis variantas) tapti Federacija tikrąja to žodžio reikšme europinėje dalyje. Kas galėtų pastūmėti Rusiją tokiam virsmui, nepadalijus dabartinė Rusijos iš išorės, kaip buvo pasielgta su Vokietija po antrojo pasaulinio karo?
Kaip atrodo bent man, geriausias dalykas Rusijos išlikimui ir vilties susigražinimui likusiam pasauliui būtų pačios Rusijos pasidalijimas į tarpusavyje kovojančias dalis pilietinio karo verpetuose, šalia degeneravusios dalies atrandant sveikąją dalį, kuri galėtų tapti atskaitos tašku naujosios Rusijos, besilaikančios civilizuoto gyvenimo normų, atkūrimui arba sukūrimui iš naujo.
******
klausi: ar gyvam tau sulįsti į žemę?
ko nepatariu tai tikrai nepatariu
užnuodytum savo neužgesinamos kaltės nerimu visą gamtą
augalai negrįžtamai išsigimtų
tau sulindus gyvam į žemę
susimaišytų metų laikai
ant kruvino sniego pražystų karštosios gėlės
neurotiškai dideliais žiedais
minkštos samanos kaip koncertina jau imtų žeisti
iš neišsakytų minčių tamsioji flora ir fauna visur užsiveistų
ir galimai nepagaunamas
broliškos neapykantos žvėris apsigyventų tankmėj
nederlius ištiktų nuo užsisenėjusios graužaties
sapnuojant kiltų masinės žudikiško pobūdžio haliucinacijos
iš kas mums iš to kad naktimis
patekėtų skilęs mėnulis ryškus nei pasąmonė
todėl geriau būtų
kad lįstum – negyvas