Edvardas Čiuldė. Lietuva pasuko involiucijos keliu?

Didžiausi Lietuvos iškovojimai yra tai, kad čia gyvenanti tauta sukūrė ir apgynė nepriklausomą valstybę, išplėtojo savitą kultūrą, kartu su kitomis tautomis žengdama pasaulį vienijančios krikščioniškos civilizacijos keliu.

Savo ruožtu vadinamasis pažangizmas Lietuvoje atsirado kaip žengimo atgalios ideologija, skelbianti apie savo ketinimus sunaikinti svarbiausius Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos iškovojimus. Žinia, tokiais atvejais klausiama – kaip naujasis judėjimas siekia įgyvendinti savo tikslus – evoliuciniu ar revoliuciniu būdu?

Kas be ko, žengimas atgalios mūsų padangėje tikrai nėra jokia evoliucija, tai involiucinis kelias, kurio galutinė stotelė pagal loginį apibrėžimą turėtų būti nulinis taškas, kai dar nebuvo net užuominų apie lietuvių tautą ir Lietuvos valstybę.

Taigi, gal tokiu atveju lietuviško kirpimo pažangeiviškumą (terminą „pažangeivis“ sėkmingai yra pasiūlęs paslaptingas skaitytojas) tiktų pavadinti kontrrevoliuciniu, nukreiptu prieš Sąjūdžio Lietuvos revoliucinius iškovojimus, judėjimu?

Tačiau, kaip jau esu atkreipęs dėmesį praeitą kartą, tokiam pažangeiviškumui nusakyti netinka žodis su „revol“ šaknimi pirmiausiai dėl to, kad šio judėjimo atstovai nedrįsta viešai prisistatyti tikruoju savo vardu (nė vienas iš jų neprisipažįsta esantis padugnė jau vien dėl to, jog siekia užginčyti svarbiausius Lietuvos iškovojimus).

Kita vertus, nuoseklumo reikalavimas įpareigoja pažangeiviškumą nueiti visą neigimo kelią atgalios, nuo pasišlykštėjimo Sąjūdžio iškovojimais, pokario partizanų dergimo, Vasario 16-osios Lietuvos ir legendinio Prezidento Smetonos niekinimo iki knygnešių Lietuvos, lietuvių kalbos ir spaudos laisvės idealų puoselėjimo sumenkinimo, viską užbaigiant lietuviškos savimonės ir karalių Lietuvos pažeminimu.

Įsikūrusio Lietuvoje pažangeiviškumo herbu yra Karalių pasakos litografija perbraukta neigimo ženklu.

Kartais skaitytojai kelia spiečių sunkiai įgyvendinimų reikalavimų autoriui, taigi leiskite mainais paprašyti bent vieno dalyko – keikite, jeigu reikia, šių eilučių autorių nesivaržydami, tik nedauginkite tokių į neviltį varančių oportunistinių teiginių, kad anas neva bent iš dalies yra teisus, tačiau – galimai sutirština spalvas.

Šių eilučių autoriui neabejotinai yra labiau būdingas miglų vaikytojo nei tirštintojo pašaukimas. Kita vertus, tai, ką čia kažkam norėtųsi pavadinti sutirštinimu, yra sąmoningai prisiimtų, iš vieno pusės, „nulinio taško“ ir, iš kitos, „viso ūgio“ metodologinių principų taikymo reiškinio aptarime tipiškas pavyzdys.

Kartais, siekiant įsižiūrėti į esmę, išties reikia pašalinti visas dėmesį blaškančias aplinkybes „iki nulinio taško“. Pavyzdžiui, verslininkai dažnai skundžiasi, kad jie niekam nieko nėra skolingi, taigi neprivalo mokėti mokesčių, nes verslą sukūrė ir turtus susikrovė kruvinu savo darbu.

Tačiau pabandykime įsivaizduoti, kad negyvenamoje saloje neįmanoma būtų sukurti jokio verslo, net ir išliejant marias kruvino prakaito. Savo ruožtu „viso ūgio“ principo taikymas praverčia ten, kur vyrauja mimikrijos, prisidengimo ar persidengimo svetimais pavidalais, slapstymosi už kitų nugaros praktika, paprašant savo oponentų bent retkarčiais viešumoje pasirodyti su paradine uniforma, pritaikant jiems tobulybės prezumpcijos reikalavimą.

Tačiau tikriausiai dar svarbiau būtų suprasti tai, kad nereikėtų užsižaisti ir mums, slapstantis patiems nuo savęs, neskubant pripažinti, kad viešai atpažįstama antilietuviška veikla pagal daiktų prigimtų mūsų padangėje turėtų būti vertinama ne mažiau griežtai neigiamai net totalitaristinių režimų simbolių demonstravimas.

Vadinamais čiulpažangizmas yra bundantis totalitarizmas, Lietuvoje, be visa ko kito, keliantis tikslą sunaikinti lietuviškumo legendą, kultūrą, istorinę atmintį, žmonių orumą, autochtonus siekiant paversti nulinio sąmonės taško žmogiena…