Esu padaręs didesnių nuodėmių ar nuodėmingai kažko nepadaręs nei tie nesmagumai, susiję su mano pasirinkimais, kuriuos dabar iškart įvardysiu, tačiau toliau kalbėsiu būtent apie tokius nesmagumo tarsi ir smulkmeniškus įvykius, kurie sudirgindami sielą dažniausiai sugrįžta į atmintį. Buvo net taip, kad dėl to pakirtau iš miego, išpiltas šalto prakaito.
Tikra tiesa, aš taip pat, kaip ir ne vienas iš mano bendraamžių, savo ankstyvosios jaunystės laikais savo ausimis girdėjau ir akimis mačiau tai, kaip šlykštus burliokas su okupanto pasikėlimu šūkavo rusiškai pro trečiojo aukšto namo balkoną nueinančio lietuviškai kalbančių žmonių būrelio pavymui – „kalbėkite žmonių kalba“.
Žinoma, ne mano matytas nelaimėlis pirmasis sugalvoto šį sukiaulėjusių okupantų šūkį, jis tik jį, prisprogęs, kartojo, norėdamas paerzinti autochtonus ir daugmaž teisingai įsivaizduodamas, kad dėl to nuo jo galvos nenukris nė plaukelis.
Pabandykite įsivaizduoti, kad toks užkabinimas suerzintų kiekvieną normalių refleksų žmogų, taigi ir aš tuomet, sukrėstas iki sielos gelmių, pasižadėjau sau sugrįžti čia naktį ir su paleistu iš rankų akmeniu iškulti to buto langus.
Dėl kažkokių, dabar neatsimenu, priežasčių praleidau tokią gerą progą, nors aikštės ir kertinio čia namo su prilipusiu išorėje išsigimėliu vaizdinys taip jaudinančiai įsirėžė į atmintį, kad, prabėgus daugybei metų, dar kartais pagalvoju, kad reikėtų grįžti prie to namo ir atiduoti skolą istorijai. Kas be ko, gerai suprantu, kad ten tikriausiai dabar jau gyvena kiti žmonės, tačiau vis tik negaliu duoti garantijos dėl to, kad jeigu jums, gyvenantiems trečiame aukšte, kažkas išdauš langus, tai būsiu ne aš…
Jeigu prisimenate sovietiniais laikais kino teatruose, prieš kino filmą, kurį atėjote pasižiūrėti, dar buvo rodomi trumpametražiniai, paprastai ideologinio turinio, filmukai. Tačiau tąsyk, – buvau dar pirmakursis, – parodė labai autentišką dokumentinį filmą apie senuosius etnografinius lietuvių papročius varganos buities stilistiniame apipavidalinime. Už mano nugaros aukščiau per kelias eiles, rodant šį dokumentinį filmą, pereidami nuo šnabždesių ir kikenimo, palaipsniui įsiaudrinę, pradėjo garsiai juoktis, užgauliai vaizdus komentuoti, po to jau klykauti keli paaugliai ruskeliai, leidę dar kartą įsitikinti, kad niekšais užgimstama, o auklėjimas tik padeda išryškinti tipinius tokios prigimties bruožus. Ką dariau tą kartą aš pats? Mano atsistojimas, atsisukimas ir piktas žiūrėjimas nepadėjo sutramdyti okupanto prieauglio siautėjimo. Labiau už viską tąkart norėjosi išsivesti juos į lauką ir prikulti, tačiau džiaugiuosi, kad pavyko susivaldyti, nes, pradėjęs juos tvatinti, tikriausiai nebūčiau galėjęs sustoti, o tai nežinia kur būtų nuvedę… Todėl kartais mūsų dienomis, nei iš šio, nei to, pradedu vakarais vaikštinėti tamsiomis gatvėmis, piktai žvalgydamasis į šonus, nesibaimindamas, galimai net pasąmoningai trokšdamas užsirauti, kai koks nors bukaprotis imtų ir prisikabintų, paprašydamas rūkyti, paskolinti centų ar pan., gerai įsivaizduodamas, kad tokiu atveju chuliganui atiduočiau įsisenėjusią per daugybę metų skolą su procentais, atpalaidavęs smūginę spyruoklės jėgą (jeigu suspėtų paliudyti pagarbų požiūrį į senuosius lietuvių etnografinius papročius, tikriausiai palikčiau sveiką).
Perspėju, kad nereikėtų perskubėti, pagalvojus, kad autorius yra pagiežinga asmenybė, kurpianti smulkmeniškus keršto planus. Keršto jausmų puoselėjimas etiniu požiūriu yra nepageidautinas reiškinys, ar ne? Tačiau pabandykime visa tai pamatyti dar ir iš estetinės žiūros taško.
Jau, regis, esu kažkur užsiminęs, kad atgautos nepriklausomybės laikų pradžioje konservatoriams Kaune vadovavo tokia moteriškaitė, kuri nepraleisdavo nė menkiausios progos viešai pasigirti, kad yra kilusi iš tremtinių šeimos, tačiau dėl to esą nejaučianti jokios neapykantos rusų tautai. Tiesa sakant, apie tai buvo pasakojama su tokiu įkvėpimu ir pasigėrėjimu savimi, kad kiekvienam tapdavo aišku, kad dėl jos šeimą ištikusių negandų anoji rusų tautą yra įsimylėjusi, tautologiškai tariant, didžiąja meile. Tačiau estetiniu požiūriu tai yra žanro vientisumo principo nesilaikymas, kai tragedija yra sumaišoma su psichodeline pjese, paįvairinta farso elementais.
Kaip čia dabar, pasakojant apie tokios anomalijos suvešėjimą, neprisiminti, kaip atrodo bent man, prorusiškiausio, pranokstančio visus uspaskichus, politiko Lietuvoje – tokio Vytenio Andriukaičio. Tai dabar darau, miniu žinomą politiką negatyviame kontekste, tikrai nenoromis, prisiversdamas, per jėgą, tačiau kitaip neišeina, kai prieš akis styro toks paradigminis pavyzdys.
Žinia, P. Andriukaitis į Socialdemokratų partiją įstojo iš socialdemokratų, o ne iš A. Brazausko komunistų, be to, anas yra vienintelis iš buvusių Sveikatos apsaugos ministrų, kuris, be visa ko kito, buvo užsimojęs išnaikinti korupciją sveikatinimo sferoje, tačiau jo pasišventimas rusų interesų atstovavimui visais karjeros metais yra toks įtikinamas, kad jį tikriausiai būtų galima pavadinti neformaliuoju rusų pasaulio ambasadoriumi Lietuvoje, neužmirštant dar ir to, – ką pats V. Andriukaitis neleidžia mums niekaip primiršti, kartodamas metai iš metų, – jog yra kilęs iš tremtinių šeimos.
Nieko čia nenoriu pernelyg ideologizuoti, taigi praleiskime galbūt kažkam aptariamu atveju klaidingai besiperšančias asociacijas su Pavliko Morozovo žygdarbiu. Tačiau ką tik pasirodęs V. Andriukaičio straipsnis apie rusiškų mokyklų Lietuvoje reikalingumą yra toks šleikščiai verksmingas, kad man primena žmogaus, valgančio arba, dar tiksliau tariant, godžiai kemšančio, tiesiog ryjančio savo snarglius, pramaišiui su ašaromis, įsijautimą. Tai – bjauru. Galvoju, kad toks estetinis skonio sprendinys čia yra tinkamas kaip niekur kitur.
Nurodytame straipsnyje A. Andriukaitis, tarsi būtų dar maža, klastoja Konstituciją ir klaidina skaitytojus, melagingai tvirtindamas, kad LR Konstitucijos Preambulėje yra vartojama pilietinės tautos sąvoka, o straipsnyje demonstruojamas supratimas apie nacionalizmą yra toks apgailėtinai seklus, kad net nesinori ta tema čia pradėti diskusijos.
Gal iš dalies ir klystu, bet man pastaraisiais metais ėmė ir susiformavo įspūdis, kad žmogui, pretenduojančiam užimti vietą valstybės tarnyboje, nuoroda Gyvenimo aprašyme, jog pretendentas baigė rusišką mokyklą (kaip ir homoseksualumas) prideda pliusą, konkuruojant su kitais. Taip tikriausiai atsitinka ne todėl, kad aukščiausius postus Lietuvoje užimančios ir paradui vadovaujančios slaviškos kilmės moterys būtų tiesiogiai nurodžiusios apriboti lietuvių teises, greičiausiai tokia padėtis susiklostė dėl to, jog pusiau intuityviai jaučiama, kad rusiškos mokyklos baigimo pažymėjimas (kaip ir homoseksualumas) yra kažkas panašaus į garantiją, kad priimamas į tarnybą žmogus nebus apsikrėtęs lietuviško nacionalizmo bacila.
Apie tai, kad jau pribrendo laikas ir Lietuvoje atsisveikinti su kitakalbėmis mokyklomis visus argumentus papunkčiui išsakė Vytautas Sinica, o Dominykas Vanhara įvertino tokį rusiškų mokyklų atsisakymą racionalumo požiūriu taip išsamiai, kad jau iš esmės nelieka, ką daugiai būtų galima pridurti. Baigdamas atkreipsiu dėmesį tik į tokią nesmagią detalę, kad žmonės, reikalaujantys saugoti rusišką mokyklą kaip kultūrinį okupacijos paveldą, tuo pačiu skatina Lietuvą atsiriboti nuo broliškų latvių, estų ir suomių tautų, kurios laipsniško rusiškų mokyklų atsisakymo kelią jau pasirinko arba, dar tiksliau tariant, verčia mus nesmagiai pasijusti išdavikais. Neabejoju, kad jau netrukus Putinas Lietuvą paminės kaip gerąjį pavyzdį, lyginant su blogaisiais latviais ir estais.