Arūnas Valinskas vienoje iš jo vedamų „Auksinio proto“ laidų tarsi ir atsitiktinai burbtelėjo, kad neva Kristina Sabaliauskaitė, jeigu ji būtų kilusi iš labiau skaitlingos nei lietuviai tautos, už savo romanų plejadą „Silva Rerum“ jau būtų nominuota Nobelio premijai. Ohoho!
Nesu nusiteikę prieš A.Valinską, greičiau – atvirkščiai, gerai suprantu, kad be populiariojo Arūno Lietuvoje gyvenimas būtų nepalyginamai liūdnesnis ir pilkesnis Ko verta yra jau vien jo kuriama čempioniško linksmumo fiesta „Auksinio svogūno apdovanojimai“.
Kita vertus, kai popso čempionas pradeda samprotauti apie Nobelio premiją, keldamas klausimą – kas vertas, o kas nevertas tokio apdovanojimo, – jis pats tampa vertu „Auksinio svogūno“ prizo literatūrologo kategorijoje.
Tačiau dabar staiga man dingtelėjo mintis, kad galbūt neatsitiktinai tokią nesąmonę A. Valinskas paleido į eterį, gal pati K.Sabaliauskaitė apie save taip galvoja? Taigi – ar K.Sabaliauskaitė yra dar labiau neadekvati moteriškaitė nei atrodo?
Tokios neįtikėtinos versijos naudai bylotų tai, kad „ Silva Rerum“ autorė nepraleidžia progos suniekinti Vasario 16-osios Lietuvą ir pareklamuoti didžialenkiškos doktrinos minteles.
Tikriausiai neatsitiktinai Lenkija šiai rašytojai jau numetė kažkokį prizelį, – ties tuo ir apsistokime.
Tačiau ir šių eilučių autorius yra bandęs pripratinti skaitytojus prie minties, kad štai lietuvių poetas Tomas Venclova yra nusipelnęs Nobelio premijos. Taip esu ne kartą neprašytas advokatavęs T.Venclovai, nežiūrint to, jog jo pažiūroms dažniausiai nepritariu (žinoma, jeigu čia būtų leista tarti žodelytį pačiam T.Venclovai, jis tikriausiai paprašytų manęs jam niekados neadvokatauti).
Savo ruožtu, kaip yra visiems žinoma, tautinių nesutarimų klausimais T. Venclova paprastai stoja ne lietuvių, bet žydų ir lenkų pusėje. Ar tai nėra duoklė konjunktūrai, siekiant pelnyti tarptautinį žinomumą ir pripažinimą?
Kaip atrodo bent man, T.Venclova vis dėlto nėra toks naivus, kaip galėtų kažkam pasirodyti, anas turėtų suprasti, kad jeigu jam iš tiesų būtų tekusi garbė būti nominuotam Nobelio premijai, broliai žydai, o gal ir lenkai toli gražu tokiam pasirinkimui nepritartų, o greičiausiai siektų pakišti koją.
Galbūt T.Venclova mintija apie tai, kad teisės laisvai alsuoti laidavimui yra reikalingi begaliniai toliai, o kartais ir pasikabinimas akrobato poza kosmose?
Kaip žinome, diametraliai priešingą poziciją išsako garbusis Arvydas Šliogeris savo filotopijos teorijoje.
Nėra taip lengva prisijaukinti svetimą Tėvynę net ir akrobatams, ar ne?
Kaip atrodo, didžiausia mūsų gyvenimo piktžaizdė yra tai, kad antilietuviškumas Lietuvoje neretai tampa karjeros tramplynu.
Kaip jau esu ne kartą kalbėjęs, ta aplinkybė, kad antilietuviškumas tampa paklausia preke, rodo, jog toks poreikis antilietuviškumui yra gyvai palaikomas kažkokių „geradarių“ pastangomis, kad tokia prekė yra pageidaujama rinkoje, nors niekas negali būti tikras, jog ir čia anksčiau ar vėliau pasiūla nepradės viršyti paklausos.
Tačiau tai, kad Lietuvos universitetų mokslininkai neretai mokslines konferencijas organizuoja anglų kalba jau neturi nieko bendro su jokiais, net ir išgalvotais poreikiais, o greičiau yra visapusės degradacijos, dvasios nususimo ir organizmo nusilpimo, galiausiai spartėjančio atsilikimo požymis, jeigu patikėsime didžiųjų žmonių tvirtinimu, kad mąstyti yra įmanoma tik gimtąja kalba.
Ar tai katastrofą? Iš tiesų, niekados nėra taip blogai, jog negalėtų būti dar blogiau, dar niekingiau.
Nuosmukis plinta kaip kiaulių maro epidemija, šiandien Lietuvoje toks „kiauliškumo“ užkratas jau įžengė į bendrojo lavinimo mokyklos klases, vis labiau čia populiarėjant tarptautinio bakalaureato (TB) mokymosi programai, kai visi mokomieji dalykai imami dėstyti anglų kalba.
Žinia, tokie mokymai prasidėjo gimnazijos klasėse, tačiau šiandien Lietuvoje jau visa eilė mokyklų skelbiasi pasiruošusios pradėti tarptautinio bakalaureato mokymus nuo pradinės mokyklos 1001-osios klasės, o Klaipėdoje, jeigu neklystu, yra pateikta paraiška, deklaruojanti pasiruošimą įgyvendinti TB programą nuo darželio.
Kaip čia dabar neprisiminsi, kad karo pabėgėliai ir emigrantai iš Lietuvos JAV ir kitose šalyse siųsdavo pavargusius per savaitę įprastoje mokykloje savo vaikus į sekmadieninę lietuvišką mokyklą, tokiu būdu siekdami lemti lietuvybės palaikymą kitoje kultūrinėje aplinkoje.
Tačiau tikriausiai vis dėlto nėra taip blogai ir mūsų padangėje, kaip įsibauginę galime prisigalvoti.
Labai tikiuosi, kad Lietuvoje TB mokymas neišpopuliarės, tokios nulietuvinimo pačioje Lietuvoje dalios savo vaikams tikrai nesirinks išsilavinę žmones.
Kaip atrodo, tikiuosi, labai to viliuosi, tamsuomenė, čandala kol kas dar neturi galios visai visuomenei primesti savo pasirinkimų…