Ar sakote, kad rinkimuose į EP Lietuvoje sekmadienį laimėjo abejingumas, nes rinkimų rezultatus didele dalimi lėmė tai, kad rinkimuose balsavo mažiau nei trečdalis rinkimų teisę turinčių piliečių?
Žinoma, tai būtų figūrinis posakis, visiems gerai suprantant, kad lenktynių negali laimėti neatvykęs lenktynių dalyvis. Taigi greičiau tai, kas įvyko, turėtų būti kvalifikuojama kaip vaizdi tomistinės doktrinos, skelbusios, kad blogis yra būties (gėrio) trūkumas, iliustracija, ar ne?
Žinia, krikščioniška samprata apie blogį kaip būties trūkumą neneigia blogio realumo, siaubingumo, nebando nuslėpti baisios blogio smarvės.
Čia tik neigiama blogio statuso pretenzija, jo lygiavertiškumas gėriui, atsisakoma blogį laikyti savarankiška kūrybine gyvenimo jėga, nes blogis gi parazituoja gėrio sąskaita, reiškiasi per būtį kaip jos trūkumas, kai daiktas ar veiksmas neturi to tobulumo, kurį privalėtų turėti pagal savo idėją.
Tačiau kaip virsta liežuvis autoriui laidyti beveik nuodingas užuominas apie tai, kad neva pažangios proeuropietiškos partijos, laimėjusios (???) rinkimus į EP Lietuvoje, yra blogio įsikūnijimas, ką jis sau leidžia, beprotis, juolab kad mūsų dienų politologija kaip velnias kryžiaus baidosi operavimo gėrio ir blogio sąvokomis, nekalbant apie šių kategorijų substancionalizavimą?
Tačiau net jeigu man būtų atimta žodžio teisė, prikišamai pirštu rodyčiau į prasidėjusį pašvinkimą ir gangrenavimą, atsirandantį dėl geros valios sutelkimo deficito, mums kol kas dar taip ir nesugebėjusiems sustabdyti kraupaus lietuvių tautos naikinimo vadinamųjų pažangiečių rankomis, neužkirtusiems kelio blogio, atsirandančio iš būties trūkumo, smarvės suvešėjimui.
Iki absoliutaus blogio įsivyravimo trūksta tik to, jog viskuo nusiviltų, baisiai nusimintų, nuleistų rankas tie pasišventėliai, kurie už Tėvynę visą tą laiką kovėsi kaip už Tėvynę, rūpinosi lietuvybės išsaugojimu visuose frontuose, bandė pasipriešinti dirbtinai forsuojamai, nutaikytai į galutinį Lietuvos sunaikinimą migracijai, už savo pasišventimą pelnydami tik guzus.
Neįtikėtinai tiksliai sekmadienio rinkimų rezultatus įvertinęs autorius, regis, neatsitiktinai cituoja Platoną ir primena, kad nesirūpinantys šalies likimu ir valstybės gyvenime nedalyvaujantys žmonės antikos laikais buvo vadinami idiotais.
Jeigu kažkam nepatinka žodis „idiotas“, žvilgtelėkime bent į tai – kaip Platonas buvo linkęs suprasti blogį?
Platono filosofijoje gėris yra nusakomas kaip būties šaltinis, savo ruožtu garsusis antikos filosofas be kelių atskirų pastebėjimų nepateikė išplėtotos blogio teorijos.
Tačiau sugebėjimas perskaityti Platono nurodytas gėrio apibrėžtis pagal veidrodinio atspindžio principą, t. y. su inversija, leidžia labai svarbiu etikos plėtotei požiūriu aptarti blogio raiškos pagrindą.
Kokią išvada čia peršasi?
Kai gėris yra suprantamas kaip būties šaltinis, blogiu turėtume vadinti nesugebėjimą generuoti būtį.
Iš tiesų, ne viena užuomina rodo, kad Platonas blogį žmogaus gyvenime yra linkęs suprasti kaip kūrybiškumo išsekimą, prisitaikėliškumą, apatiją, indiferentiškumą dvasios anemiją, tingumą.
Bet koks pasyvumas traukia į nebūtį, taigi pasyvumas yra radikalus blogis, ne kitaip.
Savo ruožtu kūrybinė energija, leidžianti įveikti būties trūkumą, Platono filosofijoje yra vadinama eroto energija arba tiesiog erotu.
Terminas erotas čia atsiranda kaip graikų mitologijos dievybės vardo kalkė.
Graikų Olimpo mitologija talpina pasakojimą apie dievybę Erotą, kurio tėvas esą buvo pertekliaus dievas Poras, o motina – trūkumo deivė Penija. Kūrybingas mitologinių vardų panaudojimas leidžia Platonui eroto energiją apibrėžtį kaip žmogaus perteklinį veržlumą į tai, ko jam labiausiai trūkstą.
Žemiškajame lygyje eroto energija leidžia įveikti žmogaus pasmerktumą myriop naujų kartų atsiradimu.
Tačiau Platonas kalbą ir apie aukštąją pažinimo erotiką kaip apie žmogaus veržlumą į esmę, tiesą ir būtį, leidžiantį susiliesti su amžinybe.
Tai – meilė Tėvynei ir išminčiai.