Buvo galima nujausti, tai kabojo kažkur ore, kad ketvirtojo metinio prezidento Gitano Nausėdos pranešimo buvo laukiama su didesniu nekantrumu ar net nerimu nei paprastai visuomenėje ir tarp politikų yra pasitinkamas tokios Konstitucijoje numatytos ritualinės prezidento prievolės rutininis vykdymas.
Taip sureikšmino šį pranešimą ne tik ta aplinkybė, kad tai buvo šios kadencijos veikiančio prezidento paskutinis pranešimas, pasitinkant naujus prezidento rinkimus, kaip atrodo, dar svarbesnis pranešimo kontekstinis faktorius yra dabar veikiančios politinės sistemos balanso trapumas arba greičiau tokios balanso idėjos iliuziškumas, kai, įtampai pasiekus kraštutinį laipsnį, vienas neatsargus vaizdingas prezidento žodis iš principo gali išprovokuoti valdančiosios koalicijos partijas, kurios, radusios pretekstą pasileisti kasas, pradėtų laukinį prezidento puolimą, lemiantį galutinę politinės sistemos griūtį.
Vienas dalykas yra valdžios padalijamumo kaip demokratinio visuomenės valdymo principas, o kitas – politinės sistemos virtimas suskilusiu veidrodžiu, kurio šukių snargliais jau neįmanoma sulipdyti, ar ne?
Daug patogiau prezidentui buvo prieš metus kitus anksčiau, kai jis, baisiai susiriejus parlamentui, galėjo dėtis taikdariu tarp pozicijos ir opozicijos, dabar, kaip atrodo, prezidentui kyla reikalas atrasti iš naujo savo vietą po saule kraštutinai priešiškoje jam pačiam aplinkoje, kai JE pernelyg aptakūs, iliuzorinio balanso palaikymui skirti žodžiai savo ruožtu gali būti suprasti kaip pasidavimo retorika. Taigi, kaip atrodo, G.Nausėdai jau seniai buvo pribrendęs laikas žengti ryžtingą žingsnį į priekį net ir retorikos plotmėje, kai įprastų vaizdingų posakių, po kurių seka užsitęsusios pauzės, seilėtekis jau nebegelbsti padėties*.
Tačiau, kaip atrodo, prezidentui G.Nausėdai bent iš dalies pavyko išspręsti šią dilemą, nepasidavus vilionei negailestingai sukritikuoti vyriausybę (kyla įspūdis, kad tai buvo mažiausiai kritiškas vyriausybės atžvilgiu prezidento pranešimas per visą atgautos nepriklausomybės laikotarpį), drauge pernelyg nenusipiginant, jeigu norite, „išsaugant savo veidą“, svarbiausiu pranešimo stūmokliu pasirinkus šalies nacionalinio saugumo stiprinimo užduoties tematiką, kai, paties prezidento žodžiais tariant, dabar reikėtų atsisakyti įpročio kaišioti pagalius vienas kitam į ratus, stojant šalia vienas kito talkininkais, nacionalinio saugumo interesus iškeliant aukščiau partinio egoizmo ir asmeninių sąskaitų suvedinėjimo.
Kas galėtų paneigti, kad prasidėjus tokiam baisiam karui Ukrainoje ir keleriopai išaugus Rusijos keliamai grėsmei mūsų laisvei, nacionalinio saugumo užtikrinimas tampa svarbiausiu visų valdžios atšakų reikalu, dėl ko būtina vienytis, dar labiau susitelkti, paliekant už nugaros smulkius nesutarimus?
Tačiau neužmirškime ir to, kad Rusijos naujai aktualizuotas karas prieš Ukrainą, užpultosios šalies neginkluotų žmonių žudynės ir neregėti žiaurumai laike beveik sutapo su Lietuvoje valdančiosios koalicijos pradėtu, nežiūrint išorinių deklaracijų ir reklaminių vaizdinių, vidinio nusiginklavimo vajumi, bandant išpiršti mintį, kad tautinio identiteto puoselėjimas ir kultūrinio paveldo saugojimas yra pažangos kliūtys.
Prezidentas šiame pranešime, priešingai, skelbia, kad mūsų valstybingumo tradicija išauga iš kultūrinės savasties. Diskusijos su aiškiai neįvardintu oponentu plotmėje prezidento pranešime taip pat iškyla karšti raginimai plėtoti lituanistikos darbus, remti daugiavaikes šeimas, saugoti kultūrinę savastį užtikrinantį paveldą, taigi stengtis dėl to, kas aplink Ingridą Šimonytę susitelkusių prostribinių pajėgų, pasivadinusių Valstybės pažangos taryba ir neseniai pateikusių labai dviprasmišką Valstybės pažangos planą „Lietuva 2050“, yra vadinama labiausiai nusmukusios, kraštutinai atsilikusios valstybės veiklos prioritetais.
Kitas klausimas, kaip toks pranešimas atrodo ne tik susirinkusiųjų Seime akimis, bet ir visos šalies kontekste, kai Lietuvoje vyksta kažkas panašaus į šaltąjį pilietinį karą, o G.Nausėda tarsi vis dar puoselėja trečiojo kelio iliuziją, vengdamas labiau aiškaus pasirinkimo, ir, tarkime, pernelyg įkyraus savo vidinių įsitikinimų demonstravimo.
Tačiau leiskite sustoti ir pagalvoti, neskubant apkaltinti prezidento net ir tokiomis aplinkybėmis, kai anas ne pirmą kartą mus skaudžiai nuvilia savo oportunizmu.
Tarkime, yra tokių politikos magų, kurie matydami, kad suremontuoti politinės sistemos nepavyks, savo užkalbėjimais, tramdant patologijos prasiveržimą, padeda politinei sistemai nugrimzti į palaimingą katoleptinę vidinio sąstingio būseną, tačiau net ir magas prezidentas neturi tokių klijų, kurie galėtų padėti suklijuoti dvi kraštutinai susipriešinusias Lietuvos puses. Ar galime to reikalauti iš G.Nausėdos, kuris toli gražu nėra joks magas**.
Kaip atrodo bent man, net Dalia Grybauskaitė vienu metu sugebėjo išrodyti kaip ne visiškai sutapusi su politines sistema, tarkime, kaip paralelinis tokiai sistemai herojus, kai savo ruožtu valdančiųjų stumiamas iš politinės sistemos G.Nausėda nenori taikstytis su ne tokiu ir blogu nepritapusiojo vaidmeniu, skubėdamas pasidalinti su kitais, net ir pikčiausiais savo priešininkais, visa pasiligojusios sistemos našta. Tačiau jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad G.Nausėdai likimo yra parinktas stagnatoriaus vaidmuo, greičiau JE atitenka stabilizatoriaus įvaizdis, kai jo periodiški pasirodymai politinėje padangėje palaiko žmonių tikėjimą, jog nėra taip blogai kaip galėtų būti, jeigu visose valdžios pozicijose būtų konservatorių parinktos figūrėlės.
P. S.
Šių eilučių autorius neteikia jokios garantijos, kad taikus G.Nausėdos metinio pranešimo Seime tonas, kai oponentai buvo kritikuojami tik dėl akių, nebus suprastas kaip silpnumo apraiška, apie ką byloja lietuviškos pasakos siužetas, kad į spąstų duobę įkritę žvėrys pirmiausiai papjauti nusprendžią tą, kas nesugeba perrėkti kitų.
_____________________
* Štai Alisa Veidrodžių karalystėje, klausia Karalienė, kodėl bėgdamos į priekį, skriedamos beveik oru anos liko toje pačioje vietoje, po tuo pačiu medžiu.
„Mūsų šalyje, – vis dar gaudydama dvasią žiopčiojo Alisa, – paprastai patenki į kokią nors kitą vietą, jei taip ilgai bėgi“.
„Lėta šalis! – atsakė Karalienė. – Čia reikia bėgti kiek įkabini, kad išsilaikytum toje pačioje vietoje. O jei nori patekti kur nors kitur, reikia bėgti mažiausiai dvigubai greičiau negu mudvi“. ( Luisas Kerolis. Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžių karalystėje. „Vyturys“, 1991).
** Stebuklų šalies vienas skyrius ir yra įvardintas taip – „Netikro vėžlio pasakojimas“.
„Kadaise, – pagaliau ištarė Netikras vėžlys sunkiai atsidusdamas, – aš buvau tikras Vėžlys“.