Tikriausiai ne vienam stebėtojui kyla noras visą šią Pranešėjo istoriją arba, tiksliau tariant, naujai forsuotą senų nesąmonių įpūtimą įvardyti pučo, galimai – nepavykusio, terminais. Viskas čia atsiduota prarūgusia revanšizmo dėl prezidento posto kančia, iš tolo matosi baltų falšo siūlų žymėmis taip akivaizdžiai, kad pučistų pastangos įplieksti didelį gaisrą prašosi prilyginamos bandymui uždegti laužą šlapiais degtukais.
Tačiau, kaip atrodo bent man, čia vis tik atsiveria truputėlį kitokia perspektyva, jeigu pripažinsime, kad Pranėšėjo istorija yra inscenizuojama jau gerokai anksčiau įvykusio pučo kontekste, kai šliaužiantis perversmas arba, kitaip tariant, pučas jau yra atšliaužęs į savo galutinį tašką, o Prezidentūros, prasikišančios virš pučistų sulygintos teritorijos, paėmimas suprantamas kaip teisėtas grobis, kaip proceso loginis užbaigimas, žiūrint iš tų pačių pučistų logikos taško
Ar šių eilučių autorius, taip dažnai kalbantis apie įvykusį pučą Lietuvoje, nesutirština spalvų, gal jis pats sau įsikalbėjo tokią nesąmonę, o dabar klaidina kitus, ką atsakyti tam doram skaitytojui, kuris reikalauja faktais pagrįsti teiginį, kad gyvename įsismarkavusio pučo sąlygomis?
Ar turime nors mažiausią teisę puču pavadinti tarsi ir visiškai normalią dalykų padėtį, kai, vieno herojaus lūpomis tariant, miestuose rytais džiaugsmingai dainuoja kranai, krašto administravimas ir toliau vyksta be didelių pakitimų, siunčiame paramą Kovojančiai Ukrainai, o visai neseniai įvyko savivaldybių rinkimai pagal visas demokratijos taisykles?
Žinoma, galima nurodyti ir dar kitas ar net visą krūvą mūsų sėkmingo funkcionavimo aplinkybių, taigi ar nėra taip, kad autorius tik be jokio reikalo drumsčia vandenį, geriausiu atveju nežinodamas, ką daro?
Iš tiesų problema yra ta, kad faktų, nurodančių į minėtąją pučo situacija yra tiek daug, kad mes jų pradedama nebematyti galimai dėl jų perteklinės gausos, panašiai kaip būna, kai papuolame į „dramblio mažame kambarėlyje“ spąstus, nebematydami faktų dėl jų perdėto masyvumo.
Tai, kad LR Konstitucija skelbia, kad lietuvių tauta sukūrė Lietuvos valstybę, o šiandien valdančiosios koalicijos trubadūrai per jėgą bando primesti mintį, jog lietuvybės puoselėjimas – tai labai reakcinga veikla, yra įvykusio pučo transcendentalinis (nesumaišykime su nuorodą į transcendentiškumą) faktas, suteikiantis įvykių srautui faktiškumo struktūrą.
Jeigu norite, toks transcendentalinis faktas yra faktų faktiškumo prasmingo atpažinimo sąlyga, leidžianti atsiriboti nuo dėmesį blaškančių miražų. Kita vertus, tai toli gražu nereiškia, kad įvykusio perversmo neįmanoma atpažinti tiesiogiai, tarsi jis slėptųsi po empiriškumo skraiste, greičiau yra taip, kad empiriškumas tik paryškina pučistų prisiimtą poziciją, skaudžiai bado akis. Tautologiškai tariant, visa tai, ką daro pučistai, yra pučistų veikla, atpažįstama ir kaip akis badantys empiriniai faktai.
Kitas gali paklausti – jeigu tai vadinate puču, kodėl visos mūsų gyvenimo permainos vyksta taikiai, tykiai, ramiai, niekas už tokio pučo sėkmę nekelia kruvino punšo taurės, niekas nešoka kruvino baleto gatvėse, o butaforinis pokyčių kraujas galiausiai liejasi tik teatre?
Ingridos Šimonytės, o vėliau ir Vilniaus universiteto rektoriaus Rimvydo Petrausko patarėjas Paulius Gritėnas straipsniuose delfi.lt jau yra išsakęs savo apgailestavimą dėl valdžios neryžtingumo, kai, jo požiūriu, oponentai turėtų būti persekiojami karinėmis policinėmis priemonėmis.
Kaip atrodo bent man, kai kurie vadinamųjų konservatorių veikėjai yra tiek pritvinkę neapykantos tautinio konservatizmo (Vytauto Bruverio paleistas į apyvartą mūsų padangėje terminas) vertybių išpažintojams ir apskritai apsėsti arogancijos silpnaprotystės taip baisiai, kad, jeigu jiems nereikėtų apsimesti civilizuotais padarais pagal vakarietišką pavyzdį, greitai visus oponentus pakištų po žeme. Gal ir Valstybės departamento direktorius Darius Jauniškis susilaukė tokio masyvaus jų nepalankumo dėl to, jog anas neperskubėjo vykdydamas, tarkime, nesubalansuotų pageidavimų.
Tai ypač akivaizdžiai pasimatė, kai triuškinamai pralaimėjęs rinkimus į Kauno mero postą konservatorius Vytautas Juozapaitis paplūdo tulžimi, susprogo kaip purvo granata, keikdamas kauniečius, nesugebėjusius atpažinti pono didybės. V.Juozapaitis tikriausiai save laiko tokiu svarbiu asmeniu, kuriam neduota pralaimėti, tačiau jau aišku, kad kitą kartą kauniečiai, supratę savo ankstesnę klaidą, šio dainorėlio tikriausiai neberinks ir į Seimą. Negaila šio pono, kitaip nepasakysi.
Kaip ir daugumas kauniečių nekantriai laukiu, kad Visvaldas Matijošaitis kuo greičiau ir su mažiausiais nuostoliais susitvarkytų savo turto reikalus Rusijoje, nežiūrint net to, pernelyg mums nesigraudinant, jog labai stipriai jo šeimos verslas nukentėjo Ukrainoje ir, jeigu neklystu, Kinijoje.
Kita vertus, po rinkimų, švenčiant pergalę, prajuokino naujai išrinkto mero aplinkos pernelyg užsiangažavęs pataikūnas, toks žaliūkas vaikinas, paskelbęs, kad Kaune V.Matijošaitis yra antras asmuo po Dievo. Ta proga jaučiu pareigą priminti, kad Dionisijus Areopagita traktate „ Apie dieviškąją hierarchiją“ (Va.) nurodo, jog tarp Dievo ir žmogaus dar yra įsikūrusios devynios angelų rūšis, pagal reikšmingumą grupuojamos į tris angelų chorus, pradedant serafimų rūšimi ir užbaigiant paprastaisiais angelais.
Dėl proporcijos reikėtų pastebėti ir tai, jog gyvas velnias puolusių angelų, visokie maldeikiai, lingės ir kiti pažai, nešioja perversmo motinos Ingridos Šimonytės taškuotosios suknelės skreitą.
Velnias, be visa ko kito, yra imitatorius, labiausiai už viską mėgstantis teatralizacijas, ar ne? Ir iš tiesų nėra didesnio falšo kaip bandymai Bučos žiaurybių vaizdiniu pridengti pučo Lietuvoje nešvankybes…
P. S.
Puantai (pranc. pointe – smaigalys) – tai kietanosiai moteriški baleto bateliai. Tačiau nesiginčysiu, jeigu sakysite, kad aptariamu atveju baletas yra šokamas su auliniais batais.