Edvardas Čiuldė. Nužudyti suvereną

Ne pirmą kartą Andrius Kubilius liaupsina dabartinę konservatorių vyriausybę ir valdančiąją koaliciją, savo patosu lenkdamas net valdžios savireklaminius straipsnius „Financial Times“ puslapiuose, tačiau šįkart konservatorių partijos ekspirmininkas, regis, pranoko net pats save, vyriausybės 2 metų darbo sukaktuvių proga pareikšdamas, kad Ingridos Šimonytės vyriausybė yra geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvai, pasak jo, geresnių vyriausybių Lietuva nuo nepriklausomybės atkūrimo nėra turėjusi, tokia vyriausybė esą sėkmingai darbuojasi net nepaisant kenkėjiškos Gitano Nausėdos veiklos, ji neva rodo kelią visam demokratiniam pasauliui.

Įsivaizduoja, kad dabartinis konservatorių vadas Gabrielius Landsbergis A.Kubilius pasakytus žodžius suprato, jeigu galima būtų taip pasakyti, pažodžiui t. y. tiesiogiai, priėmė už gryną pinigą. O kaip kitaip visas ribas peržengiančią panegiriką galėtų suprasti žmogus, kuris pats vartosi kosmose, be visa ko kito, gražiai žiūrisi TV ekranuose ir atrodo ne mažiau elegantiškai nei animacinio filmo herojus, tarkime, triušis Rodžeris?

Tačiau I.Šimonytė yra dalykiška moteris, todėl ji A. Kubiliaus begėdiškai forsuotas liaupses turėtų pasitikti su išopėjusiu nerimu, daugiau ar mažiau nutuokdama, kad nesaikingai pergirtas herojus tampa komišku personažu, o tokių panegirikų grįžtamasi ryšis yra priešingas rezultatas nei buvo deklaruojama paties panegirikos autorius.

Tačiau – ginkDie! – nenoriu pasėti įtarimų, kad A.Kubilius stengėsi pakenti partiečiams ir bendražygiams. Taip tikrai nėra, čia, kaip atrodo, suveikia truputėlį kiti motyvai. Apskritai džiaugiuosi daugelį metų labai kritiškai vertinę šį savitumu išsiskiriantį, nesumaišomą su kitais politiką, galiausiai radęs progą jį pagirti, pasakyti kažką panašaus į pagiriamąjį žodį panegirikų žanro klasikui.

Kaip atrodo, A.Kubilius išties išsako liaupses gimtajai partijai be jokių užkulisinių minčių pakenti dabartiniams partijos valdytojams, nes yra paskutinis Lietuvos konservatorius (partine to žodžio reikšme) romantikas, o romantikai, kaip žinome, netaupo nei savo jausmų, nei žodžių. Net ir labiausiai dviprasmiškas jo veiksmas, savotiškas „ėjimas arkliu“, kai kovoje su Irena Degutiene dėl partijos pirmininko posto A.Kubilius netikėtai pasiūlė G.Landsbergio kandidatūrą, kilo iš romantiško įkarščio, nežiūrint to veiksmo klaikaus nešvankumo.

Dabartiniai konservatoriai panašioje situacijoje tikriausiai pasielgtų dar labiau tiesmukiškai ir grubiai. Tiesą sakant, reikėtų atskirai aptarti tą tragikomišką virsmą arba, tiksliau tariant, totalinį apsivertimą, kai senuosius konservatorius partijoje pakeitė naujieji „konservatoriai“, tačiau tai atidėkime kitam kartui.

A.Kubilių būtų galima laikyti paskutiniu konservatorių partijos romantiku dar ir dėl to, kad tuo metu, kai jis stovėjo prie partijos vairo, didesniu ar mažesniu laipsniu dar buvo reflektuojamos konservatizmo idėjos, buvo diskutuojama dėl ideologinių partijos vertybių, apskritai kažkoks dėmesys dar buvo skiriamas idėjų generavimui. Dabartiniai „konservatoriai“ idėjų neturi, jų čia nerasite net su žiburiu, o tokius partijos gretų klijus kaip idėjos pakeitė karikatūrinę ribą pasiekęs, hiperbolizuotas partinės drausmės reikalavimas ir vertimas paklusti gelžbetoninės hierarchijos principui.

Dabartiniai „ konservatoriai“ kaip akies vyzdį saugo partinę drausmę, nes tikriausia instinktyviai jaučia, kad vadinamoji partinė drausmė yra vienintelis jų išlikimo pagrindas. Tai tikriausiai šiandien gerai arba net pernelyg gerai supranta net ir tokie nusipelnę partijai veteranai kaip Rasa Juknevičienė ir A.Kubilius.

A.Kubilius išvardija visas nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vyriausybes iki I.Šimonybės, kukliai nutylėdamas tik savo premjeravimo datas. Žiūrint į išvardintų vyriausybių eilutę, negali neprisiminti seno posakio, kad visi norėjo kaip geriau, o gavosi kaip visados. Savo ruožtu nesu tikras dėl to, ko norėjo ar tebenori I.Šimonytės vyriausybė, tačiau gavosi tai, kad blogiau būti jau nebegali. I. Šimonytės vyriausybė ir jos politinė aplinka yra blogiausia, kas galėjo atsitikti Lietuvai, yra dar blogiau nei galėjo įsivaizduoti didžiausi skeptikai.

Kalbu ne apie blogai padarytus ar nepadarytus I. Šimonytės vyriausybės darbus. Labai džiūgauti, rodant į nuveiktų darbų kalnus, tarsi ir nėra didesnio preteksto, tačiau blogiausiai yra tai, kad pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje antikonstituciniu režimu veikia antilietuviškos pakraipos, švelniai tariant, vyriausybė. Vadinamasis Seimo ir vyriausybės triummoteratas yra trigalvė antilietuviškumo hidra, užtūpusi Lietuvos politinę sistemą.

Tikriausiai jau niekam nėra jokia paslaptis tai, kad artimiausioje I. Šimonytės aplinkoje kalbama apie būtinybę sunaikinti lietuvių tautą kaip didžiausią pažangos stabdį.

Iš tiesų, kalbos apie tai, kad tautinė lietuvio tapatybė yra atgyvenusios praeities reliktas yra jau beveik nebemaskuojamas reikalavimas nužudyti suvereną, t. y. tautą. Būtent tauta, o ne, tarkime, pilietinė visuomenė yra suverenas, t. y. aukščiausioji valdžia arba, dar tiksliau tariant, visų valdžių, apskritai politinio ir teisinio visuomenės valdymo pagrindų pagrindas.

Savo ruožtu vadinamoji globalios Lietuvos vizija yra tik kitaip persakytas Lietuvos be lietuvių tautos įsivaizdavimas, tokio parazitinio įsivaizdavimo protegavimas, bandymas įpiršti tautos savižudybės idėją.

Šiandien nėra jokio kito valdymo teisėtumo šaltinio kaip tautos įgalinimas, suvereno funkcijų delegavimas. Suverenas gali apsispręsti valdymo funkcijas deleguoti net marsiečiams, jungtis į naudingas sąjungas su kitais suverenais, tačiau toks mobilumas nesumenkina jo kaip suvereno statuso, nes tai, ką suverenas deleguoja tarpininkams, kilus mažiausiai būtinybei, gali lengvai susigrąžinti sau atgal su galimai priaugusiais procentais.

Multikultūralizmo idėjos adeptai šiandien atrodo dar kvailiau nei marksistai, kažkada kalbėję apie geležinius istorijos dėsnius, neva vedančius į tautų susiliejimą. Kur nuvedė marksistiniai istorijos dėsniai, šiandien mes gerai žinome, tačiau ir vadinamasis multikultūralismas jau paniškai traukiasi iš demokratijų dienotvarkės, kai jo utopiškumą galiausiai pripažino net ir ilgai puoselėtos dirbtinio tautų maišymo politikos tėvai ir motinos.

Taigi – multikultūralizmas yra vakarykštės dienos pamėgdžiojimas.

Kartais sakome, kad didžiausia Rusijos bėda yra tai, kad šios šalies žmonės yra atomizuoti, nesugeba susivienyti į bendrą frontą prieš valdžios savivalę ir imperinio karo užmačias. Tačiau Lietuvoje net ir priartėjus baisiajam karui tokia žmonių atomizacija, individų stūmimas į uždarų monadų būklę neretai įvairiausio plauko pseudoliberalų yra išpažįstamas kaip didžiausia vertybė, drauge tokiu būdu siekiant iš pašaknų pakirsti tautinius sentimentus ir užginčyti suvereno teises.

Valdžia, kuri bando vienaip ar kitaip ignoruoti savosios tautos kaip suvereno idėją, geriausiu atveju yra 1) gauja, aukščius visko iškelianti klano interesus 2) arba yra imperijos statytinių šutvė, 3) arba tarnauja kitų šalių suverenams.