Linas Karpavičius ne be rimto pagrindo atkreipia dėmesį į tai, kad kasdieninis Žemaitaičio pavardės linksniavimas net ir neigiamame kontekste jam yra nemokama reklama ir nenuslūgstantis vandens liejimas ant jo sėkmės malūnų. Pratęsiant šią mintį, būtų galima pastebėti, kad tam Žemaitaičiui galimai labiausiai pasitarnauja kaip tik tie, kurie naujai įsikūrusios partijos vadovą bando priremti prie sienos pikčiausiais žodžiais ir stengiasi iš jo nusilipdyti Lietuvos piliečius gąsdinantį baubą. Kita vertus, nutylėti naujus postūmius Lietuvos padangėje kažin ar būtų įmanoma net ir labai stengiantis, kai kalbėti apie Žemaitaitį ir linksniuoti pono pavardę verčia stulbinančiai netikėtas jo ką tik įkurtos partijos šuolis į viršų reitingų lentelėje ir prognozuojama sėkmė rinkimuose. Savo ruožtu įsijungti į kalbančiųjų chorą šių eilučių autorių skatina tai, jog ši vieno žmogaus partijos sėkmės (?) istorija kol kas aiškinama kraštutinai supainiotai, dedant akcentus tikrai ne ten, kur jie turėtų būti. Aiškumas visados yra didelė dorybė, tačiau čia, kur neretai dirbtinai pučiama migla, aiškumas padeda atgauti žadą, leidžia atsitokėti, o svarbiausia – gali tapti prasmingo kalbėjimo kriterijumi, leidžiančiu apčiuopti kelio pradžią į tiesą.
Žinia, Žemaitaitis nėra naujokas politinėje rinkoje. Šių eilučių autoriui Žemaitaitis prieš krūvą metų ilgam buvo tapęs labai aiškiu taikiniu, neleidžiančiu praleisti progos nepatylėti, ne kartą jį pavadinant prorusiškiausiu politiku Lietuvos seimų istorijoje. Dėl teisybės reikėtų pastebėti, kad anas dėl to prorusiškiausio politiko titulo tada varžėsi su tokiu Bradausku, abiem įrodinėjant, kad Lietuva yra pernelyg maža ir menka šalis, kad galėtų ką nors pasakyti, kas nepatinka Rusijai, taigi, neva tokia nykštukė, kuri neturi jokios teisė purkštauti prieš savo didžiąją kaimynę. Tai leido anąsyk rusiškos lėlės („matrioškos“) lietuvišką versiją apibrėžti kaipo įtaisą, kur atidarius Bradauską randi Žemaitaitį, o, atidarius Žemaitaitį, randi Bradauską ir t. t. Be to, jeigu neklystu, Žemaitaitis yra vienintelis į Seimą išrinktas politikas, kuris ilgai ir atkakliai nepripažino Krymo okupacijos fakto.
Kita vertus, kad ir kaip ten kažkada buvo, žmogus turi teisę, bėgant laikui, keisti savo pažiūras, atnaujinti idėjinį garderobą, o Žemaitaitis tai tikrai be didelių pastangų sugebės padaryti arba jau per pusę padarė. Todėl leiskite labai aiškiai pastebėti, kad užsiminiau apie jo gremėzdiškąjį prorusiškumą tikrai ne todėl, kad norėčiau suniekinti iš esmės talentingą politiką, o tik dėl to, jog turėčiau progą atkreipti dėmesį, kad anąsyk jo akcentuotas prorusiškumas netapo masalu, leidžiančiu suvilioti rinkėjų minias, statistinis rinkėjas tokio jauko tada neprarijo. Todėl, vedami to paties aiškumo imperatyvo, paklauskime – kas atsitiko dabar, kad, pavadintas antisemitu, anas susilaukė tokios sėkmės, masinio žmonių pripažinimo ir palaikymo. Ar tai reiškia, kad dauguma Lietuvos žmonių, kuriems būtina taikyti tobulumo prezumpciją, yra antisemitai? Iš tikrųjų, čia dalykų padėtis yra diametraliai priešinga nei būtų galima pamanyti, neįvertinus Lietuvos žmonių daugumos protingumo.
Dažnai politikai neįvertina to fakto, kad statistinis Lietuvos pilietis yra pakankamai įžvalgus, kad galėtų teisingai suprasti, jog Lietuvoje forsuojami kovos prieš antisemitizmą raginimai yra nešvarus žaidimas į vienus vartus, dar daugiau, – tokia antisemitizmo propaganda paprastai paskatina nejaukumo, kuris, nerandant kitų žodžių, pavadinamas tuo pačiu antisemitizmo vardu, pasidauginimą. Kaltinimai antisemitizmu plečiasi, nes tai yra uždaro rato veikla, kai, iš vieno pusės, moralinė prievarta gali iššaukti nieko dėtų žmonių pasipiktinimų paūmėjimą ir prasiplėtimą, o, iš kitos pusės, tai teikia pretekstą išpurenti dirvą naujiems kaltinimams antisemitizmu. Trumpai tariant, dėl tariamo ar tikto antisemitizmo pasidauginimo labiausiai yra kalta nešvanki, papratai be jokio racionalaus įcentrinimo kaltinimų antisemitizmu banga. Ar kaltinimai pasaulio tautoms antisemitizmo nuodėme nėra tapusi net pelningesne už kanapių auginimą veikla – palikime šį klausimą kitam kartui.
Vienas dalykas yra nekvestionuojama Izraelio teisė gintis nuo teroristinių organizacinių užpuolimo, kitas dalykas – žydų pasaulinių organizacijų ir vietinių žydų pasaulio tautose veikla, nukreipta į žydų interesų prioretizavimą, kai nesilaikantys tokio pageidavimo anksčiau ar vėliau susilaukia kaltinimų antisemitizmu arba net pavadinami naciais. Tokioje aplinkoje gali susiformuoti labai paradoksali situacija, kai iš piršto laužti kaltinimai ima ir netikėtai pradeda pildytis jau vien dėl to, kad užgimsta palanki terpė nekęsti tokių kaltintojų, kurie falsifikuoja tikrovę.
Lietuvoje nesmagumą iki kraštutinės ribos užaštrino tai, kad 4 metus užtūpusi valdžios postus mus moraliai engė politinė gauja, kuri, kaip buvo leista ne kartą suprasti, Tautos statusą pripažįsta tik pasaulinei žydų populiacijai, šalies autochtonus lietuvius geriausiu atveju laikydama apgailėtinais žemės kirminais. Kartais to nepamatome taip aiškiai, kaip derėtų matyti, tarkime, taip akivaizdžiai, kaip pasimato upelio dugnas vasaros šviesią dieną, Saulės spinduliams perskrodus skaidrius vandenis, vien dėl to, kad to negali būti pagal jokius proto ir galimybės įsivaizduoti dėsnius, tačiau tai jau įvyko su dideliu trenksmu, nežiūrint to kraupaus įvykio neįmanomumo ir fantasmagorinio pobūdžio.
Daug kartų jau aptarta, detaliai aprašyta Genocido tyrimų centro veiklos blokavimo operacija, kai Izraelio ambasadorius ima ir primygtinai nurodo Lietuvos valdžios institucijoms net tai, kokia turėtų būti Lietuvos istorinės atminties politika, aiškiai parodo, kad Lietuvos valstybė atsidūrė užribyje. Kas toliau? Kaip atrodo bent man, Lietuvos valstybė dar turi šansą pabandyti atsistoti nuo kelių naujo šaukimo Seimui ir kitoms institucijoms pradėjus tyrimą klausimu, kas yra labiausiai kaltas dėl tokio valstybės ir tautos pažeminimo, priešingu atveju uždusime, nugrimzdę į srutų duobės dugną, pasirinkę sau srutų duobės padugnės likimą, ne kitaip.
Taigi, ar šių eilučių autorius iš tiesų taip baisiai nusišnekėjo praeitą kartą, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, kai truputėlį per jėgą forsavo klausimą – ar nėra taip, kad panašiai kaip nuo atsivėrusio latako lašas po lašo, bet nenumaldomai plėstųsi pelkė, didėja žmonių skaičius, kurie būtų linkę įsivaizduoti, kad Lietuva yra atsarginis Izraelis? Jeigu tokia prielaida būtų bent iš dalies teisinga, įsigalėtų dar didesnis aiškumas ne retoriškai klausiant, kodėl kaltinimai antisemitizmu pasipila net ir tada, kai tam nėra jokio pagrindo?
Kartas nuo karto prasimušantis į paviršių tautų konkuravimo faktas iš tiesų neteikia preteksto šitokią dalykų padėtį pernelyg dramatizuoti, nebent čia kažkas iš anksto ruoštųsi žaisti be taisyklių, klastą ir prievartą pasirinkdami kaip tikslines kovos priemones, siekiant vienpusio pranašumo.
Štai Šimonytė, pernelyg nesibrangindama, atidavė pasaulinei žydų bendruomenei Vilniaus Sporto rūmus, pasižyminčios memorialine verte Lietuvos gyventojams, neabejoju, kad jeigu anoji užsibūtų valdžioje dar vieną kadenciją, ji perleistų žydų bendruomenei nuosavybės teisėmis ir visą Vilnių tuo pretekstu, kad kartais šis miestas yra pavadinamas Šiaurės Jeruzale, lenktyniaudama su Vytautu Didžiuoju, kuris yra kartą bandęs atiduoti Žemaitiją ordinui. Tačiau, skirtingai nei Didysis Kunigaikštis, Šimonytė neturi teisės disponuoti Lietuvos turtu, ar ne? O fabula, kaip visi gerai žinome, labai paprasta: kažkada čia buvo žydų kapinės, gi caras kapines iškėlė į kitą vietą, išmokėdamas bendruomenei kompensacijas, taigi jų, brolių žydų, bandymai ieškoti kapų, ten, kur jų nėra, galiausia labai primena sliekų ieškojimą užpakalyje…
Ar sakote, kad kalbant apie tautų santykius, nederėtų vartoti nenorminės leksikos, tačiau, kaip atrodo bent man, grubus mužikiškas tonas čia gali praversti kaip niekur kitur, siekiant prabusti iš to apsvaigimo nokdauno, kuriame atsidūrėme priversti kaskart išklausyti mechaniškus ir sąmonę galiausiai visiškai išjungiančius užkeikimus apie homofobijos ir atsisemitizmo įveikimo gėrį.
Taigi, pabaigoje vėl grįžtant prie Žemaitaičio pavyzdžio, butų galima kelti atsargią hipotezę, kad jis pasirinko žaidimą žaidime, t. y savo žaidimą nešvaraus kaltinimų antisemitizmu žaidimo rate, galimai siekdamas pergudrauti gudraujančios tautos atstovus. Tačiau, kaip atrodo bent man, Žemaitaitis didelės dalies protingų žmonių Lietuvoje pasitikėjimo kapitalizaciją neišvengiamai panaudos labai kvailai, jau šiandien kalbantis apie tai, kaip puls keršyti savo kritikams, atsidūręs valdžioje. Ar jūs tikėjotės kažko daugiau?
O vis dėlto man labiausiai gaila tų žmonių, kurie antisemito etikete neretai pelno tik dėl to, kad nesugeba suvaldyti savo sentimentų ir geriausių linkėjimų žydų tautai, bandydami vienaip ar kitaip pastūmėti žydus į labiau diplomatišką ir empatišką bendravimą su kitomis tautomis, taip įsivaizduodami kelią į antisemitizmo atšaukimą visame pasaulyje. Tokie idealistai yra ypatingas filosemitų-antisemitų porūšis, nepraleiskite progos pabendrauti, jeigu tokį kur nors sutiksite…