Kviečiu bendraminčius pabandyti bent kartą įsistoti į vadinamųjų pažangiečių batus ir žvelgiant į pasaulį jų akimis persiimti vaizdiniu – iš kurios pusės kyla didžiausias pavojus pažangos vardu tituluojamai ideologijai?
Jau kartą turėjau progą atkreipti dėmesį į tai, kad tarp šios ideologijos šalininkų prasidėjęs sąmyšis tęsiasi, įgydamas dar labiau drastiškas nei anksčiau formas, štai Lietuvoje vadinamieji progresyvistai mūsų dienomis jau atviru tekstu ragina slaptąsias tarnybas iniciuoti oponentų persekiojimą arba įrodinėja, kad jau pats laikas būtų su karinio perversmo pagalba dar labiau užveržti visuomenės reguliavimo varžtelius (tai labai iškalbingas pasakymas ne ir tuo atveju, jeigu nuorodą į karinį perversmą čia reikėtų suprasti kaip stilistinį spalvų sutirštinimą, kaip, tarkime, vaizdinio sustiprinimą grindžiantį figūrinį posakį).
Kur jūs čia matote bent užuominą apie liberaliosios demokratijos idealų puoselėjimo ir žmogaus teisių gynimo uždavinio įsisąmoninimo gaires, kai beveik pažodžiui yra cituojamas karinio komunizmo doktrinos kūrėjas Levas Trockis?
Kas be ko, neapykantos kalbos įstatymo demokratinėse šalyse sukuriama teisinė praktika ir kaip aukščiausieji civilizacijos iškovojimai saugomos žodžio, spaudos, sąžinės, religijos laisvės didesniu ar mažesniu laipsniu disonuoja tarpusavyje ir nėra paprasta, švelniai tariant, suderinti viena su kita tokias akivaizdžiai priešingas stichijas. Tačiau, kaip atrodo žiūrint iš vadinamųjų progresyvistų taško, didžiausiai problema yra net ne tai, kad žmonės savo nuomonėmis dažnai prasilenkia su pažangos ideologijos vardu skiepijamomis pažiūromis.
Tokiu atveju nesąmoningas pilietis mažiausiai gali būti patrauktas atsakomybėn dėl neapykantos kalbos draudimo įstatymo pažeidimo, nes, kaip jau žinoma nuo seno, kertant mišką, byra skiedros. Tai tik pusė velnio, sąlyginis blogis, ar ne? Nepalyginamai didesnė visai vadinamosios pažangos ideologijai problema – kaip apeiti Dievo žodžius, kurie neretai žmonėms tampa atskaitos tašku, atsispiriant pažangos ideologijos prievartiniam piršimui. Žodžio laisvė tokiu atveju įgyja naują dimensiją, t. y. tampa Dievo žodžio laisvo bylojimo teise arba, greičiau, teisine kolizija, kurią išspręsti vadinamiesiems pažangiečiams yra nepalyginami sunkiau nei imti ir apriboti naujai priimamais įstatymais prigimtines žmogaus teises ir laisves.
Kilęs skandalas Suomijoje, kai šalies generalinio prokuroro iniciatyva pradedamas teisinis persekiojimas dėl to, kad labai garsi visuomenėje moteris, žinoma politikė viešai išsakė savo nuomonę, atsiremdama į Šventojo Rašto raidę ir dvasią, yra tik įžanga, pradžių pradžia, tariamos pažangos ideologijai nerimastingai puoselėjant viltį anksčiau ar vėliau nuteisti patį Dievą.
Visi gerai suprantami, kad žmogaus teismai pagal neapykantos įstatymą, net jeigu tokia praktika įgys masinį pobūdį, nepalengvins gyvenimo vadinamajai pažangos ideologijai, jeigu šalia išliks atverstas diametraliai priešingų intencijų apie šeimą Šventojo Rašto gyvosios tiesos šaltinis.
Kaip žinome, net velniui ir bolševikams, įdėjusiems daug nežmogiškų pastangų, taip ir nepavyko sunaikinti Biblijos, taigi kažin ar kažkur toliau įstengs pasistūmėti į priekį ir vadinamieji pažangiečiai. Besidedantys pažangiečiais žino bent tai, kad vadinamasi mokslinis ateizmas čia beviltiškai pralaimėjo. Kita vertus, kaip atrodo bent man, teisinėje visuomenėje vadinamieji pažangiečiai išsidrąsinę anksčiau ar vėliau pamėgins susidoroti su Dievu teisinėmis priemonėmis. Todėl, užbaigiant šį pasažą, galima pasakyti ir taip, kad vadinamosios pažangos ideologija yra pasiruošimo antrajam Dievo teismui ideokratinis mokymas, kažkas panašaus į kolektyvinį Pontijų Pilotą.
Nesunku nuspėti ir tai, kad tarsi tamsūs debesys besitelkiantys Dievo žodžio teismai iš naujo paliudys mums gyvojo Dievo artumą ne tik žmogui kaip atskiram asmeniui, bet ir visai visuomenei, tautai.