Edvardas Čiuldė. Pabandykime nepiktai pakalbėti apie Lietuvoje įvykusį pučą (III)

I dalis ČIA; II dalis ČIA

Ponios Ingridos Šimonytės paniekinamai iškošti žodžiai, kad kitą kartą galėsite išsirinkti kitus, nagi tuos, kurie jums tinka, o dabar neva pakentėkite arba kitų gudročių tarškėjimas apie tai, kad žmonės išsirenka tokią valdžią, kokios yra verti, o po to nėra ko pernelyg purkštauti, iš esmė remiasi ta pačia minties nuostata, kad šalies gyventojų populiacija pilietine visuomene tampa labai trumpai, t. y. kelioms valandoms per rinkimus, o po to vėl pavirsta bežade minia, panašiai kaip pasakos karalaitė, išaušus naujai dienai, vėl atvirsta varle.

Štai dabar pats laikas būtų užduoti sau klausimą – ar teisėtai išrinkta valdžia visados išlieka teisėta, legitimi?

Hitlerio, kuris teisėtų rinkimų būdu pateko į valdžią, o po to kraštutinai neteisėtomis priemonėmis nuvedė šalį į katastrofą, pavyzdį čia praleiskime kaip pernelyg dramatišką ir netinkantį mums, dabar įsipareigojusiems kalbėti nepiktai ir vengiant spalvų sutirštinimo. Tačiau net ir atsiribojant nuo kraštutinių pavyzdžių nesunku įsivaizduoti, kad teisėtai išrinkta valdžia gali prarasti legitimumą su didžiausių trenksmu, jeigu savo fantasmagorinių tikslų įgyvendinimo ji siekia pažeisdama pamatinius konstitucijos karkaso principus, tarkime, tokiu būdu palikdama valstybę be sveikų pamatų ant lakaus smėlio. Štai taip besielgianti valdžia turėtų būti kuo greičiau atpažįstama kaip praradusi legitimumą valdžia, stabdant tokios valdžios veiklą visomis kiek įmanoma teisėtomis priemonėmis.

Kažkas panašaus atsitiko Lietuvoje, ar ne? Jau ne pirmą kartą bandau įtikinta savo gentainius, kad naujosios valdančiosios koalicijos susiformavimas netelpa į įprastą valdžių pasikeitimo ritmiką, kai valdžių kaitos karuselėje konstitucinis valdymo tipas išlieka nepakitęs, įsivaizduokime, valdžia perduodama kaip estafetės lazdelė, dalyviai keičiasi, bet visi risnoja tuo pačiu ratu – dabartinio momento savitumą žymi tai, kad naujosios formacijos valdančioji koalicija užsimojo iš esmė pakeisti valstybės paradigmą, jeigu norite, apversti konstitucinę dėlionę aukštyn kojomis, sukeisti dangų su žeme vietomis.

Kita vertus, to, kaip atrodo, pavadinti revoliucija neišeina, nes tikrieji apkeitimo tikslai nėra deklaruojami, tokį neįteisintą perversmą valstybėje, kai naktinio pučo metu buvo nuspręsta nepastebimai pakeisti pagrindinius šalies politinės ir teisinės raidos orientyrus, užleidžiant miglas ant laukų, labiau tiktų pavadinti pseudorevoliucija, paskatinančia patologinių procesų suvešėjimą.

dabartinė valdžia veikia pagal atvirkščiai proporcingą oficialiajai, paraleliai išsakytą neoficialią doktriną, skelbiančia, kad lietuvių tautos tapatybės puoselėjimas ir tautinė kultūra yra pažangos stabdis,

LR Konstitucijos principų principas yra tiksliai apipavidalinta Valstybės idėja, jau Konstitucijos Preambulėje skelbiant, kad Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių tauta, taip genetiškai apibrėžiant ir tautos kaip suvereno statusą. Tokia yra oficiali konstitucinė doktrina. Tačiau dabartinė valdžia veikia pagal atvirkščiai proporcingą oficialiajai, paraleliai išsakytą neoficialią doktriną, skelbiančia, kad lietuvių tautos tapatybės puoselėjimas ir tautinė kultūra yra pažangos stabdis, tokiu būdu mobilizuojant visą savo nešvankumą pradėtoje kovoje prieš lietuvybę, pateisinant išpuolius prieš lietuvių kalbą ir liguistą alergiją tautinio sąmoningumo daigams.

Kaip tai galėjo įvykti, kad nepriklausomoje Lietuvoje teisėtai išrinkta valdžia savo antilietuvišku nusiteikimu jau kartais pranoksta net okupacinių valdžių, visomis išgalėmis kovojusių prieš tautos idėją, pagiežingumą, kodėl atsitiko taip, kaip negalėjo būti iš principo?

Tikriausiai truputėlį nustebinsiu skaitytoją, išsakydamas savo požiūrį, kad tokia padėtis susiklostė ne tiek dėl objektyvių, kiek dėl subjektyvių veiksnių, toli gražu nėra tiek dėsninga kaip galėtų kažkam pasirodyti išeiga, kiek atsitiktinumo padarinys.

Tarkime, ES vykstantys procesai ir vadinamojo pažangizmo ideologija yra palankus idėjų sumaišties įsitvirtinimui kontekstinis reiškinys, tačiau valdžios karas prieš lietuvybę nepriklausomoje Lietuvoje prasidėjo ne vykdant dievų direktyvas ar sekant geležiniais istorijos dėsniais, bet greičiausiai dėl tos atsitiktinės aplinkybių konsteliacijos, jog į aukščiausius valdžios postus pateko žmonės, kurie galimai jau šeimose buvo išmokyti nekęsti lietuviškos dvasios.

Net jeigu nėra galimybės visas nesėkmes numatyti iš anksto, dabar vis tik būtų pats laikas susirūpinti dėl to, jog bent tokie pučistai galiausiai susilauktų ne tik politinės, bet ir teisinės atsakomybės. Toli nesižvalgant, užteks prisiminti, jog ES lėšų, skirtų gyvybiškai svarbiam lietuvių kalbos suskaitmeninimo reikalui, piktybiškas iššvaistymas mažai reikšmingiems tikslams, neabejotinai yra vertintinas kaip kriminalinis nusikaltimas.

Žengiant šaligatviu pro Vilniaus akademinį dramos teatrą dėmesį atkreipia ir maloniai nuteikia, žadindama neaiškius kūrybinius lūkesčius, išsikišusi iš fasado trijų mūzų skulptūrinė kompozicija, tačiau nieko gero mums nežada virš Valstybės teatro dar tebekabantis trijų furijų vaiduoklis, kartais vadinamas triummoteratu…