Jeigu atvirai, buvau priblokštas, net sukrėstas kai sužinojau, kad šiais metais Jono Basanavičiaus premija yra skiriama gerai žinomam etninės kultūros puoselėtojui Jonui Vaiškūnui. Nuostabą kėlė tai, kad antilietuviškumo įsisiautėjimo piko metais, valdančiajai koalicijai nustačius kursą į galutinį lietuviškos tapatybės sunaikinimą, garbinga premija buvo paskirta tikrai to nusipelniusiam, nudirbusiam daug reikšmingų ir gerų darbų etinės kultūros globos ir plėtotės sferoje, visomis išgalėmis siekiančiam lietuviškumo dvasios gyvybingumo palaikymo žmogui.
„Kas atsitiko, tikriausiai ne prieš gerą tokios metamorfozės“, – pagalvojau sau tylomis, nematydamas reikalo įgarsinti nuostabos, kad kažkas įvyko pagal tikrų dalykų prigimtį, t. y taip, kaip ir turėtų vykti nesuklastotų vertinimų ir vertybių šalyje. Kita vertus, žinoma, atvirkštiniame, pastatytame ant blakstienų pasaulyje tai yra neįtikėtinas dalykas, kažkokia mistika, kitaip nepasakysi.
Tačiau, kaip greitai išaiškėjo, jokios paslapties čia nėra, J.Basanavičiaus premija skyrė Etninės kultūros globos tarybos suformuota komisija, kuriai galiausiai kažkaip pavyko ištrūkti iš visų laikų nepriklausomos Lietuvos kultūros didžiausio švonderio, šiandieninio Kultūros ministro Simono Kairio nagų.
Tai, žinoma, sukėlė audringą mūsų dienų švonderio reakciją, netrukus sekė jo žygiai, siekiant kvestionuoti tokį sprendimą. Detaliau apie tai galite pasiskaityti čia, nekartosiu pasakytų dalykų, atkreipdamas dėmesį tik į tai, kad čia taip pat yra įvardintos pasibaisėjimą keliančios aplinkybės, be visa ko, didesniu ar mažesniu laipsniu užtikrinančios, kad prisiekęs antikultūrininkas S. Kairys turi dar didesnę galimybę nei mūsų dabar aptariamu atveju įtakoti kitos institucijos, o būtent Nacionalinių kultūros ir meno premijų skyrimo komisijos sudarymą, lemti anosios sprendimus.
Esu jau keletą kartų rašęs apie tai, jog praeitais metais Nacionalinės kultūros ir meno premijos paskyrimas performanso autoriui už pasityčiojimą iš Lietuvos trispalvės buvo neįtikėtinas, tikrai nelauktas net nuosmūkio laikais Lietuvos vardo pažeminimas. Dar ir šiandien sunku atsitokėti dėl to, kad praeitais metais nacionaline premija buvo įvertintas pašlemėkas, kuris bandė įpiršti „gilią mintį“, kad neva mūsų laisvės vėliava geriausiu atveju tinka užpakalio nusišluostymui.
Ar sakote, kad per stipriai yra pasakyta apie tų metų laureatą, vadinant jį „pašlemėku“, kai iš tiesų taip nešvankiai viešumoje buvo leista pasireikšti netalentingam, neišsilavinusiam, kvailokam žmogui. Galimas daiktas, net ir išsilavinusių Kultūros ir meno komisijos narių nereikėtų vadinti pašlemėkais, reiškiant užuojautą nelaimėliams dėl nesugebėjimo peržengti baudžiauninko mentaliteto. Tačiau sunku atsikratyti įspūdžio, kad turėjęs galimybę įtakoti komisijos sprendimus, S. Kairys nepraleido progos, pasidarbuodamas antikultūros labui iš peties. Kažkaip viskas čia atsiduoda Kairiu.
Kad ir kaip ten būtų, priekabiaujantis prie Jono Basanavičiaus premijos paskyrimo šiais metais S. Kairys yra panašus į žmogų, kuris bando nupūsti pūką nuo kito žmogaus frako atlapų, kai pats stovi visų baliaus svečių akivaizdoje, apsivėmęs iki klyno ir apsitriedęs iki kulnų.
Esu įsitikinęs, kad J.Vaiškūnas, šalia Gintaro Beresnevičiaus, yra vienas iš labiausiai nusipelniusių nepriklausomybės laikų žmonių gauti J.Basanavičiaus premiją. Tokia konstatacija turėtų būti taškas, neturint ką daugiau pasakyti.
Kita vertus, tai, kad J. Vaškūnas buvo nominuotas J.Basanavičiaus premijai, gali pažadinti viltį, kad iš visų pusių pumpuojama, per prievarta grūdama antilietuvybės tamsa nėra amžina, o greičiau yra tik sutirštėjusi tamsa prieš aušrą. Drauge puoselėju nedidelę viltį, kad kitais metais, jeigu staiga būtų sustabdyta J.Kairio nešvanki savivalė, savo gerą vardą jau paliudijusi Etninės kultūros globos tarybos Komisija prisimins taip pat ir G.Beresnevičių.
***
Metai kiti prieš tragišką žūtį G. Beresnevičius, pagautas atvirumo dvasios, šių eilučių autoriui yra prasitaręs, kad jis norėtų (tikriausiai buvo sakoma švelnesne forma – būtų niekos prieš) kada nors, anksčiau ar vėliau, už savo švietėjišką veiklą etnologijos srityje, senosios lietuvių kultūros mokslinius tyrinėjimus, taip pat ir mitologijos studijas būti nominuotas gauti Jono Basanavičiaus nacionalinės premijos laureato vardą.
Labai gerai prisimenu tuos išsprūdusius iš lūpų pasaulinio garso mokslininkui žodžius dar ir dėlto, kad man toks Gintaro paatviravimas suskambėjo disonansu, žinant bičiulio alergiją oficiozui apskritai ir abejingumą visokiems valdžios paskatinimams.
Nesuprantu dar vieno, pašaliečiams, be visa ko kito, sunkiai paaiškinamo dalyko – kodėl tada vis dėlto nepasinaudojau labai parankia proga draugiškai pašiepti bičiulio, kai tokia tarpusavio nepikto pasišaipymo atmosfera mūsų bendravime buvo nesvetimas dalykas? Gal tuomet pajutau didesnę, pranokstančią mano valią ir įpročius rimtį, įpareigojančią susiturėti? (Po Gintaro tragiškos žūties stengiuosi, kiek įmanoma, nebedėvėti ciniko kaukės, pradėjęs suprasti, kad viskas gali pasikeisti taip neįtikėtinai staigiai, kad tu ir vėl liksi nesuspėjęs pasakyti sutaupytų per ilgą laiką gerų žodžių tikrai geriems, iškiliems žmonėms.)
Kaip galima būtų pabandyti spėti, G.Beresnevičiui tautos patriarcho vardu pavadinta premija atrodė doru įvertinimu dėl paties J.Basanavičiaus asmenybės legendos ir minėtosios premijos tiksliai artikuliuoto paskirties nusakymo, žadant šią iškilią premiją skirti tautos idėjos gyvybingumą palaikančios dirvos purenimo darbuose plušantiems žmonėms.
Kaip skelbiama Jono Basanavičiaus premijos apraše, šios premijos paskirtis yra įvertinti pavienių asmenų arba bendrą veiklą vykdžiusių asmenų grupių išskirtinius nuopelnus etninės kultūros srityje, reikšmingą kūrybinę, mokslinę veiklą ir kitus darbus, susijusius su lietuvių etninės kultūros tradicijų plėtojimu, tautinės savimonės puoselėjimu ir etnokultūriniu ugdymu. J. Basanavičiaus premiją, Kultūros ministro teikimu, pritariant Kultūros ir meno tarybai, skiria LR vyriausybė. Premija yra skiriama kasmet nuo 1992 metų.
GinkDie, nenoriu sumenkinti šios premijos gausaus būrio nominantų, t. y. žmonių, daug nuveikusių lietuvių etninės kultūros puoselėjimo labui, ypač džiaugiuosi J. Vaiškūno pagerbimu, tačiau dėl pilnesnio vaizdo bus pravartu pastebėti, kad J.Basanavičiaus premijos prestižas nesumažėtų, jeigu tarp nominantų kada nors būtų įrašyta taip pat ir G.Beresnevičiaus pavardė.
Kodėl delsiama, kai atrodytų net pati mirtis paskubino įvykius? Ar G.Beresnevičiaus gyvenimo istorija turi baigtis atžyma „žuvo policijos bagažinėje“, ar galbūt labiau tautiečius guodžiančia nuoroda – „po mirties buvo nominuotas J.Basanavičiaus premijai gauti“? G.Beresnevičiaus žmonės tikrai nepamiršo, dažnai jis yra cituojamas, prisimenamas, šalia J.Basanavičiaus premijos laureatų Norberto Vėliaus, Jono Vaškūno ir kitų išlieka kelrode žvaigžde senosios lietuvių kultūros puoselėjimo sferoje.
O gal G.Beresnevičiaus veikla yra tokia daugialypė, asmenybė – netriviali, kad jis kelia instinktyvų nepasitikėjimą valdžios institucijose, ypač Kultūros ministerijoje sutūpusiems žmogeliukams? Kad ir kaip ten būtų, siūlau nepamiršti, kad G.Beresnevičius buvo ne kažkoks neformalas, šiandien patogus cituoti nonkonformistiniuose kontekstuose, o pasaulinio garso mokslininkas, rašytojas, redaktorius, nepaprastai studentų mėgstamas dėstytojas.
Laikas būtų atsikratyti ir tos klišės, kad neva G.Beresnevičius buvo bohemos liūtas ar nepavargstantis salonų lankytojas. Greičiau tiesa yra tai, kad G.Beresnevičius vis dėlto buvo labai vienišas žmogus, ne kartą bandęs peržengti savo vienatvės barjerus ir kompleksus. Nesugebėję tinkamai įvertinti savo iškilių tautiečių, mes patys tampame vienatvės aukomis.
Kita vertus, šiandien, kai sužinojome apie J. Vaškūno nominavimą, esame bent truputėlį mažiau vieniši nei vakar, ar ne?