Vylingoji (taip pavadinkime moters sugebėjimą kartas nuo karto koketiškai pameluoti) Vilija nebuvo visiškai teisi, kai tvirtino, kad socialdemokratai nesislapsto po moters sijonais, nes Paluckas staiga patapo milžinu, užaugo iki tokio įstabaus dydžio ir demoniško reikšmingumo tos pačios Vilijos Blinkevičiūtės sijonų paunksmėje.
Frazeologizmas apie slapstymąsi po sijonu yra perkeltinės reikšmės vaizdingas posakis, tačiau štai rusų rašytojas Šukšinas aprašo situaciją, kai, pabėgęs iš lagerio karo belaisvis ruskelis, persekiojamas vokiečių policijos savo gyvybę išsaugojo palindęs po moters, ravinčios daržą, didžiuliu sijonu. Bandau įsivaizduoti, kad tas laimingasis pagal savo karinę specializaciją buvo tankistas, nes sovietinėje armijoje tankistais tarnavo nedidelio ūgio vyrukai, telpantys ankštoje tanko erdvėje ir, kaip matome, po moters sijonais…
Ar, atsispyrusi pagundai sumesti skudurus su Čmilytės liberalais, naujoji valdžios koalicija galėtų būti bent per milimetrą mažiau leftistinė nei ankstesnioji valdžios gauja? Tai būtų ne mažas iškovojimas, ar ne?
Tarkime, naujoji valdžia bus labiau technokratinė valdžia, lyginant su anksčiau dominavusiu ideokratiniu valdžios tipu, kai buvo valdoma pasiremiant ideologiniais užkeikimais arba tiesiogiai įgyvendinant ideologinius nurodymus.
Kaip atrodo bent man, milžiniška žala jau yra padaryta, kai homoseksualių žmonių interesų prioretizavimo pretekstu iš esmės buvo sunaikintas žmogaus teisių konceptas, sukarikatūrinant šį vieną iš didžiausių Vakarų civilizacijos iškovojimų iki kraštutinės ribos ir tokiu būdu paverčiant jį niekiniu, vertu pajuokos. Tarsi ir suprasdamas situacijos tragikomiškumą, konstituciniu pašaipiai vadinamas Žalimas sako, kad žmogaus teisių samprata neapsiriboja tik homoseksualų teisėmis, ji neva turėtų galioti neįgaliesiems ir pan. Krinta į akis, kad jau ne pirmą kartą homoseksualų, kurie reikalauja kažkokių papildomų sau teisių, padėtis yra lyginama su neįgaliųjų žmonių savitu statusu, tačiau mano vaizduotė neišneša – kaip jie su tuo taikstosi, jeigu būčiau homoseksualas, man toks gretinimas būtų labai įžeidus, kitaip nepasakysi. Kas be ko, toks homoseksualų gretinimas su neįgaliaisiais atsiranda dėl bandymų tarsi ir legalizuoti ideologinį pasirinkimą, tačiau taip suprasta tariamos harmonizacijos seka, kai žmogaus teisės susiejamos su atskiru žmogaus statusu, nuveda į loginę katastrofa ir galutinį visuotinių žmogaus teisių koncepto sunaikinimą. Čia tarsi papuolama į uždarą loginio prieštaravimų ratą, kai keldami ypatingus reikalavimus žmogaus teisių pritaikymo jiems, homoseksualams, pretekstu, jie savo pretenzijas nusako iš atskiro, tik jiems būdingo statuso pozicijų, tačiau visuotinių žmogaus teisų pajungimas statuso pretenzijoms yra galimas tik tokių žmogaus teisų visuotinio pavidalo sunaikinimo pagrindu. Todėl, kaip atrodo bent man, leftistinė „žmogaus teisių“ propaganda yra ne tik ideologinė nesąmonė, bet ir parazitiškai įsitvirtinusi LGBT bendruomenės moralinio pažeminimo subkultūra.
Jau užsiminiau, kad vyriškas (?) technokratinis valdymas būtų tarsi ir geriau nei ideokratinis trijų moterėlių įsivyravimas. Etimologinė žodžio „technokratinis“ reikšmė nurodo, kad tai turėtų būti mokančiųjų, sugebančiųjų (gr. techne – mokėjimas, sugebėjimas) valdžia. Tačiau mūsų politinėje aplinkoje šio žodžio reikšmės ko gero yra stipriai mutavusios, Lietuvoje technokratinis valdžios pobūdis, kaip atrodo, pirmiausiai yra siejamas su valdžios ar valdžių sugebėjimu paspartintu tempu tapti stambiojo kapitalo paklode.
Kita vertus, kad ir kaip žiūrėtume, kadencija po kadencijos mūsų demokratiškai renkamai valdžiai vis labiau pradeda trūkti humanitarinės vaizduotės, – kai net kultūros ar švietimo ministrais tampa nieko bendro su humanitarine kultūra neturintys veikėjai, – apskritai nesunkiai yra atpažįstama kaip ištikta refleksijos deficito valdžia. Nesupraskite to pernelyg tiesmukiškai, tačiau su humanitarinės vaizduotės, refleksijos ir savimonės trūkumu didesniu ar mažesniu laipsniu yra sietinas ir į valdžią patekusių vyrų bei moterų tautinio sentimento nunykimas, identiteto sąmonės negyvybingumas.
Besikeičiant valdžiai, kaip atrodo, vis labiau akis badys ankstesnės valdžios su maniakiniu užsidegimu visur iškaišiotų statytinių prasikišantys veiksmai. Tai ypač akivaizdžiai pasimatė, kai Vyriausiosios rinkimų komisijos personažai užsiminė, kad yra kažkoks pretekstas kvestionuoti rinkimų rezultatus. Ar sakote, kad jie kalbėjo apie tai tik pusiau juokais, pusiau rimtai, labiau, kaip sakoma, teoriniame lygmenyje, neragindami imtis tiesioginių veiksmų, išplaukančių iš žaismingai daromos prielaidos? Tačiau nesuvaldyti juokeliai neretai dar akivaizdžiau nei rimti postringavimai atidengia tikrąją žmogaus prigimtį. Vis dėlto, prašau, tik nepaklauskite Valinsko ar Ramanausko – ką reikėtų daryti su tokios nebaigtos statybos liekanomis?
Vėlyvą rudenį kaip mirusiojo prakaitas amžinybėje krenta ir krenta medžių lapai, o užmiestyje po tuščių laukų ražienas jau braido juodi varnai be skrybėlių…