Man niekados netrukdė besiiriantys prieš srovę žmonės, net jeigu jų demonstruojamos nuomonės būdavo itin trikdančios ir keistos. Kad ir kaip žiūrėtume, keistaminčiai nėra toks didelis iššūkis vaizduotei kaip keistalyčiai, apie kurių egzistavimą esame girdėję, bet niekas nežino – kas tai yra?
Kaip atrodo bent man, net ir labiausiai egzotiška nuomonė gali būti kritiškai pamatuojama ir panaudojama, keliant klusimą – o gal ir čia slypi dalelytė tiesos?
Daug didesnė bėda yra tai, kad laikui bėgant yra nuvalkiojamos, o kartais dėl pernelyg dažno kartojimo sudėvimos iki skutų didžiosios, žmogui kaip oras reikalingas tiesos. Taip dažnai atsitinka, kai svarbiausios žmonijai tiesos yra skelbiamos ypač netalentingai arba ant visuotinai pripažintų tiesų į kelią bando išjoti labai negrabus raitelis.
Neatsitiktinai vienas iš Dievo įsakymų skelbia: neminėk Dievo vardo be reikalo!
Kita vertus, jau mūsų kasdieninė patirtis kužda, kad ir moralės vardo pernelyg dažnas kartojimas, lėkštas, kaip įprasta tarp mūsų, moralizavimas naikina moralinę pasaulio tvarką, pagrįstą laisvu (taigi, kylančiu ne iš baimės, noro pasirodyti ar naudos siekimo) atsakomybės naštos prisiėmimu. Jeigu tau, brolyti, iš tiesų rūpi moralės reikalai, parodyk doro elgesio pavyzdį, pernelyg nesirūpindamas apie tai pranešti visam pasauliui, kaip ta kudakuojanti višta, padėjusi kiaušinį. Galimas daiktas, pabandęs tai padaryti ir geriau perpratęs, kaip galiausiai yra sunku atsikratyti savanaudiškumo kupros, prarasi norą kitus mokyti gražaus elgesio ir pamokslauti be reikalo.
Tikriausiai neatsitiktinai šventaisiais Bažnyčios pripažinti žmonės, dažniausiai viešai mušėsi į krūtinę, išpažindami savo nuodėmingumą, o mus gražaus elgesio pirmiausiai skuba pamokyti, švelniai tariant, labai neaiškūs tipeliai.
Nekvestionuojant šventos kunigų pareigos bendruomenėje ir tėvų teisės savo šeimose pamokslauti, drauge nesunku pastebėti, kad kitais atvejais pamokslavimas žemina žmogų, nes jį leidžia traktuoti kaip morališkai žemesnio rango būtybę, kurią reikia pamokyti, be to, kaip tokią kvailą būtybę, kuri nesupranta, jog daug kalbantis apie dorovę mėgėjas pakalbėti nebūtinai pats yra doras žmogus ( dažnai būna atvirkščiai).
Nesiūlau Fridricho Nyčės (Friedrich Nietzche) žodžiais, kad, siekiant išgelbėti moralę, reikėtų uždrausti vartoti moralės vardą, patikėti be išlygų, tačiau turime progą dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kad kartais entuziastingas svarbių dalykų profanavimas tampa ne mažesnio laipsnio naikinančia stichija nei įsimetęs erozijos užkratas.
GinkDie, nedrįsčiau net pagalvoti, kad, siekiant išgelbėti tautos idėją, reikėtų uždrausti vartoti žodį „tauta“. Tačiau drauge peršasi išvada, kad ir čia mes kažką persūdėme arba nepasūdėme, jeigu jaunimui toks diskursas tampa vis mažiau įdomus, prėskas, o tautininkų užkeikimai neretai jau yra pasitinkami su neslepiama alergija.
Tautos refleksija turėtų būti labiau reljefiška nei mes sugebėjome išpopuliarinti, ar ne? Dar niekur dorai mūsų padangėje nesigirdėjo tautos sąvokos, atitinkančios šiandienines realijas, paaiškinimo, tačiau net ir prisiekę tautininkai dėl to nejaučia trūkumo, nekvaršina sau galvos, kartodami senus užkeikimus.
Tačiau dabar pasakysiu net pačiam sau neįtikėtiną dalyką, kad tokioje nepavydėtinoje situacijoje tautos idėjai pastaruoju metu neretai gyvybingumo įpūsdavo kontroversijos, kylančios iš piktų išpuolių.
Neringa Putinaitė pernelyg nesivaržė, bandydama įtikinti visuomenę, kad Jonas Basanavičius buvo psichinis ligonis.
Andai tokia Neringa Putinaitė pernelyg nesivaržė, bandydama įtikinti visuomenę, kad Jonas Basanavičius buvo psichinis ligonis. Tai, žinoma, nesąmonė, tačiau tokia štai nesąmonė, tuo metu, regis, turėjo pozityvią reikšmę, nes skaudžiai pašiaušė žmonių nuomones ir išprovokavo priešingą reakciją nei buvo suplanavusi dezinformacijos pranešėja.
Taip Putinaitė, kaip atrodo, anąkart, labai to pati nenorėdama, pasitarnavo tautinės sąmonės žadinimui, panašiai kaip tokios Rūtos Vanagaitės paaiškinimai, kad suimtas ir kankinamas partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas pats save iškastravo, iššaukė baisų žmonių pasipiktinimą ir daugelį paskatino nuodugniau pasidomėti partizaninio karo peripetijomis.
Tačiau istorinė situacija labai stipriai pasikeitė ir jau šiomis dienomis pasirodęs viešumoje Putinaitės įtikinėjimas, kad tautos idėja ir laisvė yra ne tik skirtingi, bet ir priešingi dalykai yra vertintinas ne tiek kaip žiaurus, tarkime, fantasmagoriškas nesusipratimas, kiek (greičiau) kaip Lietuvoje valdančios klikos įvykdyto politinės išdavystės akto sąmoningas pateisinimas ir intelektinis apipavidalinimas.
Galbūt kažką panašiai Putinaitė yra kalbėjusi ir anksčiau, tačiau dabar tokie paistalai apie tautos idėjos ir laisvės siekio priešingybę mūsų padangėje įgyja naują sąskambį. Kas čia keičiasi iš esmės, jeigu toks supriešinimas šiandien jau yra traktuotinas ne kaip apgailėtinas liapsusas, bet kaip sisteminis pasirinkimas?
Žinia, Ingrida Šimonytė aplink save sutelkė pašlemėkų gaują, kuri ragina tautos idėją išmesti į šiukšlyną, bando įpiršti išvadą, kad lietuviškos tautinės tapatybės ugdymas ir lietuvių tautinė kultūros puoselėjimas yra reakcingas reiškinys (sic). Kaip kitaip tokias iniciatyvas būtų galima pavadinti, jeigu ne totalinio nusiginklavimo prieš imperiją kraupiu pavyzdžiu?..
Praeitą kartą atkreipiau dėmesį, kad Putinaitė, siekdama pažeminti poetą, sako, kad vertingiausias Justino Marcinkevičiaus kūrinys yra jo vaikams skirta poemėlė „Grybų karas“.
Leiskite ir man pasinaudoti grybo prasmėvaizdžiu arba, dar tiksliau tariant, gausaus grybų dygimo po lietaus įvaizdžiu. Ar pastebėjote, kad neįtikėtinas tautos niekinimas Lietuvoje prasidėjo labai staigiai ir tarsi iš nieko, pasipylė kaip grybai po lietaus, suvešėto taip našiai, tarsi žemė dėl tautos dergimo šungrybių spartesnio dygimo būtų palaistyta gausiu finansų lietumi iš neprietelius debesų…
Kaip tautos idėja dera ar nedera su laisvės siekiu, pakalbėsime kitą kartą. O užbaigti šią dalį norėčiau pacituojant vakarykščio Putinaitės straipsnio pasažą, kuris turėtų būti įtraukiamas į niekšybės chrestomatiją kaip ypač įsidėmėtinas atvejis. Taigi: „Marcinkevičiaus pradinis trilogijos sumanymas buvo kiek kitas. Trečioji poema (po „Mindaugo“ ir „Katedros“) turėjo būti apie „socialistinės lietuvių nacijos gimimą kančiose“. Kitaip tariant, laiminga lietuvių tautos dramos pabaiga turėjo būti susieta su tautiškumo įsiliejimu į socialistinę naciją. Kodėl ši poema nebuvo parašyta, sužinosim, jei kada nors tyrėjams bus atvertas Marcinkevičiaus archyvas“.
Ar Putinaitė sugebėjo įlįsti į J.Marcinkevičiaus galvą ir sužinoti apie niekam nežinomus jo planus daug geriau nei čia sugebėdavo orientuotis pats poetas?
Tiesą sakant, net ir aš niekados nebūčiau patikėjęs, kad Putinaitė gali taip imti ir staiga pasmirsti, nusidažyti visomis niekšybės vaivorykštės spalvomis…