Edvardas Čiuldė. R. Valatka skelbia, kad Lietuvos ateitis yra visuotinė šalies homoseksualizacija

Kažkada kažkoks Vladimiras Leninas rašė, kad komunizmas yra tarybų valdžia plius visos šalies elektrifikacija, savo ruožtu mūsų laikų trubadūras, toks Rimvydas Valatka radijo laidoje atviru tekstu klausytojams leido suprasti, jog Lietuvos ateitis neatskiriamai yra susijusi su visuotine šalies homoseksualizacija.

Tačiau ir mes, šiandienos Lietuvos gyventojai, pernelyg nenutolome nuo elektrifikacijos kaip pažangos rodiklio supratimo, visuomeninio tiekėjo pakeitimą privačiu tiekėju ir prasidėjusį ta proga elektros kainų šuolį traktuodami kaip pažangesnę gyventojų aprūpinimo elektros energija formą. Sakoma, kad tokia elektrifikacijos forma yra pažangesnė už buvusiąją, tačiau, kaip drauge galima spręsti iš pranešimų radijuje, šalies homoseksualizacija yra dar pažangesnė žmonių bendrabūvio forma nei patobulintos modifikacijos elektrifikacija.

Žmonės, kurie nesupranta homoseksualizacijos kaip pagrindinės ateities gairės ir svarbiausios pažangos formos, R.Valatkos yra vadinami atsilikėliais, užstrigusiais praeityje žmonėmis, vingių jonais.

Stebina, kaip paprastai, daug nekvaršindami galvos, iš esmės pagal seniai žinomą proletkulto pavyzdį valatkos supranta pažangos sąvokos turinį ir prasmę, ar ne?

Pirmosios kartos pažangiečiai, Rusijos bolševikai su ne mažesniu užsidegimu siekė ištraukti žmones iš ausų iš praeities, žudydami ir tremdami juos kaip liaudies priešus arba geriausiu atveju kišdami tokius nesusipratėlius į psichiatrines ligonines, antrosios kartos pažangiečiai, a la Valatka bei gausus mūsų dienų homjaunuolių būrys dar kol kas to nedaro (tarsi) dėl įsivyravusių laiko madų, bet jau po truputį griežtina savo retoriką, didina pagiežos apsukas, pradėdami reikalauti prievartiniu būdu susidoroti su kitaminčiais, t. y. kenkėjais ateities reikalui, taip pat su visais vingių jonais, nesuprantančiais homoseksualizacijos progresyvumo potencialo ir kitokių tobulos pažangos, pagal naujos konfigūracijos pažangiečių įsivaizdavimą, gėrybių. Kaip atrodo, ne už kalnų tas metas, kai antrosios kartos pažangiečiai perims visą savo protagonistų veiklos, susidorojant su kitaminčiais, arsenalą, tačiau drauge nenoriu pernelyg nudžiuginti tų homjaunuolių, – taip atsitiktų, jeigu mes nepakrutintume nė piršto, ginant Vakarų civilizacijos pamatines vertybes.

Nieko nuostabaus, kad R.Valatka vingių jonų jonu vadina Gitaną Nausėdą. Vis dėl to, ar G. Nausėdai, ieškančiam trečio kelio, balansuojančiam ant keteros viršūnės, toks titulavimas nebus pernelyg didelės garbės suteikimas?

Čia nesiginčysiu dėl to – tobulas ar netobulas prezidentas yra G. Nausėda, tačiau net ir Landsbergio išjodinėtam arkliu nėra jokia paslaptis, kad vadinamųjų pažangiečių pagiežos pliūpsnį Lietuvos prezidentas užsitraukė ant savo galvos dėl to, jog nestoja pageidaujama homjaunimo legionui poza. Žinia, tokia poza jaunimo žargone yra vadinama rakam.

Sakykime tiesiai, apie pažangą mūsų dienų pažangiečiai kol kas supranta tik kaip kiaulės apie debesis. Todėl patarkime jiems pirmiausiai įsigilinti į senovės Graikijoje atsivėrusias diskusija tarp sofistų ir Sokrato, kas leistų įsitikintų, kad dabartinių pažangiečių keliami drastiški reikalavimai, o ypač bandomos įpiršti korekcijos bendrojo lavinimo mokyklos lytinio švietimo politikoje numato sugrįžimą į ikisokratinę antiką su čia toleruojama pasibaisėtina lytinių iškrypimų praktika, – Sokratas buvo pirmasis, kuris nedviprasmiškai pasisakė prieš tokią toleranciją, o jo mokinys Platonas tokią praktiką pavadino sugyvulėjimu.

Ta proga pastebėsiu, kas sofistai gali laimėti tik laikinai, o Vakarų kultūros prigimtinis kodas lemia, kad mes visados sugrįžtame prie Sokrato įkūnyto filosofinės refleksijos ir gyvenimo pavyzdžio kaip tikrosios pažangos rodiklio.

Ką tik sakiau, kad stebiuosi neatsistebėdamas dėl mūsų dienų pažangiečių retorikoje įsivyravusio pažangos sampratos vulgarizacijos lygio, – tai tikrai yra neįtikėtinas dalykas! Tačiau iš tiesų jokios sampratos čia nėra, – jeigu pirmosios kartos pažangiečiai disponavo šiokia tokia marksizmo-leninizmo teorija, tai antrosios kartos, t. y. mūsų dienų pažangiečiai jau nesivargina dėl jokio teorinio pasirinkimų įprasminimų, savo veiklos gaires apibrėždami pagal vulgariosios konjunktūros ir gyvuliško prisitaikymo principus.

Kad ir kaip žiūrėtum, R. Valatka yra vienas iš tokio tobulo prisitaikymo pavyzdžių, savo veikloje numatydamas dvi pažangos kryptis ar gaires.

Pirmoji valatkiškoji kryptis – tai bandymas suniekinti lietuvių tautą, pažangos švyturiu tituluojant Izraelį. Dievas mato, nesu prieš Izraelį, tačiau man gėda prieš Izraelį ir žydų tautą, kai stengiamasi įsiteikti taip tiesmukiškai, bandant sulįsti į užpakalį. Toks modelis, kai stengiamasi įsiteikti kitai tautai, niekinant savo tautą, niekados nesuveiks tautų bendradarbiavimo labui, nors galbūt leidžia užsitikrinti krūvą konjunktūros taškų nešvankiai gudraujančios sąmonė individui.

Kita kryptis yra ne mažiau drastiškas bandymas įlįsti į užpakalį homoseksualams, sulįsti ten be likučio, su visa savo siela, homoseksualizacijos įtvirtinimą išpažįstant kaip pažangios ateities, įveikusios tamsią praeitį, užduotį.

Kita vertus, kaip atrodo bent man, konjunktūrinis užsiangažavimas aptariamu atveju įgyja tokią kraštutinę ribą, jog pernelyg nesutirštinsime spalvų mūsų dienų pažangizmą pavadindami naujos atmainos prostitucijos subkultūra.

Man iš tiesų labai gaila, nepaprastai gaila R. Valatkos, kažkada teisėtai vadinto legendiniu redaktoriumi ir žurnalistu, dabar – jau pasenėjusio ir pažangizmo vardan negrabiai išsidažiusio visomis prostitucijos spalvomis…

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
17 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
17
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top