„Tarsi sielą kas būtų pavogęs ir klaustų – kaip sekasi?“, – tikriausiai šie poeto žodžiai adekvačiausiai šiandien atspindi ne tik mano vieno vis labiau užstringančią nuotaikų būseną, kai apsišaukėlių konservatorių vadeliojama valdančioji koalicija nusprendė galutinai pribaigti Genocido tyrimų centrą, Lietuvoje atliekantį istorinės atminties puoselėjimo uždavinį, pasiūliusi steigti Centro veiklos priežiūros tarybą, kurią neabejotinai sudarys jau iš nekantrumo tirtantys užimti pažadėtą vietą, nusipelnę partijai ir nedraugiškoms Lietuvai šalims antilietuvybės herojai iš pačių lietuvių tarpo, ne kitaip, su nesveiku užsideginimu įrodinėjantys, kad lietuviškos tapatybės puoselėjimas ir kultūrinio paveldo saugojimas yra pažangos stabdis, o, iš kitos pusės, atkakliai tvirtinantys, kad Holokaustą pasaulyje sukėlė bei vokiečius išmokė steigti getus bei naikinti tautas tie patys, neatsikratę savo tautinės tapatybės, lietuviai. Tokiu atveju Centro net nereikės sunaikinti fiziškai, tarkime, nebus jokio reikalo padegti jį kaip Reichstago ar užtvindyti šios vasaros liūtimis, užteks tik visa ko tobulinimo pretekstu pakeist tokio Centro prasminės veiklos ženklą, pereinant čia nuo istorinės atminties puoselėjimo uždavinio įsisąmoninimo prie istorinės atminties pagreitinto ištrynimo direktyvų vykdymo.
Ar sakote, kad toks atvejis, kai yra išsaugojama tų pačių pastatų tolesnio rymojimo su pakeistu turiniu regimybė, galiausiai išsiverčiama be didelio kraujo praliejimo, yra elegantiškesnis prievartos pasirinkimas nei viskas būtų išdaužoma kūju ir po to, kaip sakė kitas poetas, išpjaunama nuo pat pašaknų pjautuvu? Kažin kažin… Kaip atrodo bent man, tokia bjaurasties pritvinkusi klasta, pagrįsta įsitikinimu, kad lietuviai yra kaip reta lengvai mulkinama tauta arba blogiausiu atveju bus priversti praryti ir sukramtyti vienu ypu kaip musę daug nesimuistydami bet kokį veidmainystės įdarą, dar labiau prislegia nei akistata su pikta priešo veido grimasa, atidengus antveidį, – kaip atrodo, būtent tokiu atveju labiausiai ir tinka minėti poeto žodžiai, kad nieko nėra baisiau už susirūpinimą veiklos patobulinimu ir tavo savijauta, kurį demonstruoja sielos vagys ir tavo tautos istorinės atminties naikintojai.
O kaip dar gali būti kitaip, kai buvo šitaip stengtasi!
Izraelio ambasadorius Lietuvoje buvusį Centro direktorių dėl to, kad jo vadovaujama įstaiga, ginanti laisvės kovotojų atminimą, veikia ne pagal ambasadoriaus lūkesčius, iškoneveikė apsiputojęs iš pykčio ir nesirinkdamas žodžių, o labiausiai išsigimusių žydų Lietuvoje ir kitur padermė apskritai tvirtina, kad lietuviai neturi teisės tirti savo istorijos ir kurti istorinį pasakojimą, – tai, kaip supratau, be žydų, neva gali būti leidžiama daryti tik tiems lietuviams, kurie jau yra išsižadėję savo tautinės tapatybės ir pasižadėję kitai tautai. Taigi, kaip atrodo bent man, prisimenant, kad kažkada Lietuva pirmoji pasaulyje nuteisė vokiečių nacistus, šiandien jau kyla būtinybė kelti klausimą dėl žydų nacistų, kvestionuojančių lietuvių teisę būti istorine tauta, teisinės atsakomybės, arba bent jau pradedant bylą dėl tokių pašlemėkų, tiražuojančių mūsų akivaizdoje nacistinius užkeikimus ir teršiančius Lietuvą, deportacijos iš Lietuvos ir Europos Sąjungos.
VDU profesorius Gintautas Mažeikis ką tik išspausdintame straipsnyje primena, kad birželio 26 dieną Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos suformuluotos rezoliucijos (Nr. 2558/2024) „Kova su kultūrinės tapatybės ištrynimu karo ir taikos metu“ nuostatos kviečia kovoti prieš bandymus trinti tautos istorinę atmintį ir kultūrinę tapatybę tiek karo, tiek taikos metu bei ragina bausti už tokius piktavališkus veiksmus. Toks paraginimas, kaip atrodo bent man, tinka ir galioja ne tik kalbant apie kruvino karo siaubiamą Ukrainą, bet taip pat ir iš pasalų užpultos kultūriniuose savimonės karuose Lietuvos atveju.
Tačiau profesorius Mažeikis nebūtų profesorius Mažeikis, jeigu iškepęs daugiaaukštį tortą su įmantriais kremo pagražinimais drauge nepateiktų rožinės spalvos pagražinimais užmaskuoto nuodingo įdaro.
Anas tvirtina, kad lietuvių, litvinų ir litvakų diskusijos dėl Lietuvos valstybės kūrėjos statuso yra vertos maždaug tiek, kiek konflikto tarp dabartinės Šiaurės Makedonijos (buvusios Jugoslavijos respublikos), Graikijos Makedonijos (aplik Salonikus) ir Bulgarijos Makedonijos įsivaizdavimas dėl to – kam priklauso teisė vadintis Makedonijos vardu?
Vaje vaje…
Profesoriaus teiginys, kad nėra jokio reikalo ginčytis dėl istorinės vaizduotės kaprizų, nes, kaip supratau bandomą įpiršti nuomonę, visos tokios vaizduotės versijos yra vienodai vertingos ar nevertingos, man pasirodė labai abejotinas, ne kitaip.