– Mokytojau, ar jūs pritariate nuomonei, kad Vilniaus universiteto Tarybos pastovusis narys Paulius Subačius yra šio universiteto pilkasis kardinolas, kaip fokusininkas iš skrybėlės už ilgų ausų ištraukiantis vienas už kitą pilkesnius kandidatus į rektoriaus postą, – kažkas kukliai paklausė manęs iš salės vidurio.
Kare kaip kare, todėl nedelsdamas atsakiau:
– Iki kardinolo jam dar toli, tačiau jau dabar jį galima būtų pavadinti raudonuoju Sauliu Pauliumi ne tik todėl, kad nuolatinis Tarybos narys mėgsta įžengti, pučiant fanfaromis, raudonuoju kilimu, ne tik dėl to, kad jaunystėje anas maniakiškai žavėjosi raudonosios komunistinės aušros vaizdiniu, galiausiai net ne dėl tos priežasties, kad minėtas narys, vedamas įgimto prisirišimo prie ryškiausios spalvos, ir, žinodamas tą nediskretišką Bažnyčios paslaptį, kad tik kardinolai turi teisę dėvėti raudoną sutaną, tapo kardinolo Audrio Juozo Bačkio biografu ir jo legendos ginklanešiu, bet greičiausiai dėl to, kad, išgirdęs rūkomajame kaip įprasta besikeikiant savo kolegas, nervingasis Tarybos narys kaskart parausta iš pykčio ir pradeda drebėti kaip epušės lapas.
O štai Amnesty International vadovė Agnes Callamard, jaunystėje taip pat buvusi skaisčia kaip raudonoji musmirė marksiste, dabar dergia į žūtbūtinę kovą už laisvę pakilusią Ukrainą neparaudonavusi nė per vieną siūlę iš gėdos.
*****
– O kur, mokytojau, mes po šio karo padėsime visas Putino dovanas, sukrautas parsidavėliams vakariečiams, – kažkas nekukliai paklausė manęs iš galiorkos .
Nedelsdamas atsakiau:
– Kadangi tokios dovanos buvo suneštos pro užpakalines duris, pabandysime tą gausybės ragą sugrūsti malonių turėtojams atgalios pro antrąjį galą. Kažkada vienas Lietuvos žurnalistas, perfrazuodamas Machno, sakydavo, kad grūsti kiekvieną kartą reikia taip, kad raudonas pabaltuotų, o baltas paraudonuotų, tačiau mes Putino parsidavėliams visas jo malones sugrąžinsime taip nediskretiškai ir vienu ypu, kad tokių malonių turėtojų akys sukibirkščiuos visomis vaivorykštės spalvomis.
****
– O kokia vaivorykštės spalva yra dominuojanti, – ne laiku ir ne vietoje, stovėdamas tarpduryje manęs be deramo mandagumo kreipinio kaip koks nesubrendėlis paauglys paklausė garbanotas Valinskas iš praeito amžiaus, būsimasis „Auksinio proto“ vedėjas.
Nieko neatsakiau, leisdamas suprasti, kad į durnus klausimus niekados neatsakinėja žiūrintysis toli į priekį, perregintis laikų klystkelius.
Po to ilgai rašiau neatmenamą laišką į ateitį, – taip ilgai, kad ant lango jau kaupės juodoji rasa, subjaurojusi mano skeletą.
***
visą karo vasarą noko kriaušės
ir juodieji serbentai prisirpo
kur pajuodo net angelo kiaušas
nuo tos saulės kuri jau netilpo
apsikrėtusios medžių šakos
žaluma plūduriavo be bruožų
debesėliai dar buvo aptakūs
tik nebuvo blyškumo grožio
nors jau pildės gamtoj kaip dėsnis
kad užsimezga bręsta ir pūna
paskutinis vaisius kurį išėsti
skrido širšės geltono kūno