Kas tai yr – tas pažangizmas ar pažangeiviškumas? Iš tiesų, užsiminiau apie labai supainiotą sąvoką, atsirandančią nuo tada, kai pažangos vardu pradeda dangstytis retrogradų bendruomenė, kvestionuojanti aukštąją vakarų kultūrą ir bandanti primesti mums kažką panašaus į moderniosios barbarybės idealus. Kita vertus, pagal savo veiklos turinį ir stilių toks pažangizmas yra lengvai atpažįstamas kaip švonderizmo atmaina.
Taip labai reto kaip žibuoklių pražydėjimas ant sniego Rusijos prablaivėjimo metu Michailo Bulgakovo romanas „Šuns širdis“ buvo ekranizuotas, daugelis tikriausiai dar prisimeną šį sutirštinto rusiško kolorito filmą, tačiau štai aš niekaip negaliu atgaminti vaizduotėje aktoriaus, suvaidinusio šiame filme garsųjį namų valdybos atstovą, veido, todėl išgirdus dar ir šiandien kur nors minint Švonderio vardą man prieš akis iškart išdygsta labai mielo pono Sabatausko dukters Sabatauskaitės arba jos sugyventinės Juškaitės veidukai.
Brrr… Tokiu štai būdu bent mano vaizduotėje, bėgant metams, kinematografinis Švonderio vaizdinys mutavo, įgydamas sijonuotos būtybės, dirbančios ideologinio sulyginimo kontroliere Seime arba kraupiai profanuojančios žmogaus teisių diskursą moteriškaitės, pasivadinusios Lietuvos Žmogaus Teisių Centro Direktore, pavidalą (tik turinti kiaulės akis Švonderis gali sau leisti be didesnio drovumo savo seksualinio dirglumo atvejį pabandyti generalizuoti tokiais raktiniais žodžiais).
Pradėjau iš toliau, vis dar bandydamas atitolinti tą būtiną momentą pasiaiškinimui, kodėl mėgėjas be jokio didesnio reikalo pakalbėti apie Justino Marcinkevičiaus poetikos ypatybes, dabar, kai jo nuopelnus ir atminimą ima kvestionuoti į švonderius panašios būtybės, tyliu tarsi būčiau vandens prisisėmęs į burną.
Keletą kartų anksčiau esu labai aiškiai deklaravęs savo požiūrį, kad man poeto J.Marcinkevičiau poetika nėra artima, jog mėgstamiausiais poetais vadinu kelis kitus lietuviškai rašančius kūrėjus.
Tikriausiai didesne ar mažesne dalimi klystu, jeigu jaučiu poreikį teisintis ir teisintis be paliovos, tarsi sąžinė būtų vis dar neužganėdinta, tačiau bent man J. Marcinkevičius kūryba visados atrodė kaip forsuoto mergiško jautrumo poezijos manifestacija, kaip gimnazistiško poezijos tipo ištobulinimas iki dangaus, kai didesnį įspūdį jūsų nuolankiam tarnui visados darydavo ir vis dar daro, labiau įsirėžia į atmintį sąlyginai sausas, prislopintas kalbėjimas eilėraštyje, neafišuojant skausmo ir nenudraskant šašų.
Kartais poezija užburia savo hernetiškumu arba tuo, kad daug nepasakytų dalykų čia reikia nuspėti. Kartais pauzė čia tampa intensyviausia kalbos forma. Tačiau poezija yra ne nutylėjimų, bet kalbėjimų menas, ar ne? Taigi ir J.Marcinkevičiaus unikalumas, jeigu norite, didybė, besiprašanti įpaminklinimo, yra tai, jog jo poetinės ištaros pasiekė daugumos tautiečių širdis, poetui sugebant paprastais žodžiais aptarti nepaprastai svarbius dalykus, jų nesubanalinant, tokius kaip Tėvynės idėja ir meilė Lietuvai, nematant reikalo ką čia nutylėti ar paslėpti.
Kaip atrodo, normalų refleksų žmogui lengva yra pripažinti J.Marcinkevičiaus nelygstamą poetinį talentą, net jeigu jis turi kitokius estetiniu lūkesčius.
Estetiniai skonio sprendiniai skiriasi ir įvairuoja per visą subjektyvumo paletę, tačiau niekas negali paneigti objektyvių talento parametrų.
Kita vertus, J.Marcinkevičius poezija praauga estetinio sprendinio sferą ir įgyja etinį skambesį, jeigu norite, pagilintą turiningumą. Toks etiškumas toli gražu neturi nieko bendro su lėkštu moralizavimu, naikinančiu moralinę pasaulio tvarką, nieko bendro su pamokslavimu, neretai pažeminančiu kitą žmogų, greičiau yra taip, kad ant aukštesnės nei estetinis subjektyvumas etinės pakopos poezijoje užkopia tie kūrėjai, kurie savo priemonėmis sugeba atkovoti didžiąsias idėjas. Didžioji J. Marcinkevičiaus idėja yra Lietuva, kitaip nepasakysi.
Jau atsibodęs, be proto išdėvėtas ir diskusijos dėl J.Marcinkevičiaus atminimo įamžinimo atveju kvailokai pritemptas atrodo taip pat pasakojimas apie pavergtą protą.
Regis, J.Marcinkevičiui iš dalies buvo net pavykę pavergti mūsų pavergėjų protą, jeigu Trilogija buvo statoma teatruose žiaurios cenzūros viešpatavimo metais.
Norėčiau ta proga pasakyti, bet nesakysiu, nenorėdamas tapti banalybės čempionu, savaime besiprašančių žodžių, kad širdies pavergti neįmanoma.
Tačiau vėl grįžkime prie minties, kad estetiniai skonio sprendiniai yra subjektyvūs. Nors sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama, dažniausiai dėl estetinių skonio sprendinių užverda aršiausios diskusijos. Tačiau nekyla jokios abejonės, kad savo ruožtu Immanuelio Kanto filosofinio palikimo tyrinėtoja Neringa Putinaitė tikrai ne estetinių skonio sprendinių vedama, o greičiausiai norėdama pažeminti Poetą dėl jo užsiangažavimo tautos idėjai, sako, kad vertingiausias J.Marcinkevičiaus kūrinys yra jo poemėlė vaikams „Grybų karas“.
Toks štai švonderiškas verdiktas.
Norėtum sakyti, kad tai yra pikta pašaipa, tačiau, prisiminus, jog Švonderis neturi humoro jausmo, tampa dar nejaukiau. Galiausiai supranti, kad taip Lietuvoje priekabiauja prie sveiko proto Švonderis, pakeitęs lytį.
O Sabaliauskaitėms reikėtų pasakyti dar paprasčiau, kad anosioms derėtų rūpintis Lenkijos poetų įamžinimu, netauškus niekų apie J.Marcinkevičių. Be visa ko kito, paminklo J.Marcinkevičiui pastatymas būdų didelis įnašas į Vilniaus lituanizacija, siekiant atkeikti Lietuvos sostinę…
Nu, didysis kalbos sarge, ar savo kumyrą išdyyysi pabaksnoti – dėl Sabatauskaitės ar Sabaliauskaitėms. O gal savo smarve subtiliai viską užklosi kaip kakį po lapais.
…isdyysiu isdyysiu….ar sabaliauskaitems……mankurtiskas apuoke…lek savo smirdincion razziejon…cia nesikaliojes….
…dar nepraradusius sazines ir sveiko proto….raginciau prisideti prie pinigo/pagal isgales/ aukojimo Poeto iamzinimui.Nuorodos yra op tv.
Okupacijos laikų komunistinio poeto J. Marcinkevičiaus poezija giliai nesidomėjau – nenagrinėju Tėvynės išdavikų kūrybos. Daugelis sako, kad jis talentingas, aš tikiu tuo net neskaitęs. Talentingas J.M. buvo, bet ne patriotas: kai tėvynė priešo okupuota, nepadoru priešui batus laižyti, jį savo talentu šlovinti ir elgtis taip, kad priešas tave valstybinėmis premijomis apdovanoja, nusipelniusio meno veikėjo vardu, o vėliau dar ir LIAUDIES POETU paskelbia.
Tarybų valdžia taip elgėsi tik su padlaižiais.
Talentas ir protas – tik įrankiai, kaip peilis ar šautuvas; jie nėra gero žmogaus požymiai ar padorumo įrodymas. Įrankiais galima padaryti ir gerus, ir blogus darbus.
Kol KGBistai užslaptinti – jokių paminklų TSKP nariams ir tiems, kuriuos KGB išleisdavo iš LTSR į kapitalistinį pasaulį! Kad paskui griauti nereikėtų!
…su tavim,tomai kakuti,neverta kalbet..zmogus,neskaites nei eilerasciu,nei Trilogijos,tas pats ka svonderis ar sarikovas…Kreipiuosi ne i tou,o i p.Ciulde……ka tokiam nuozmogai,be klaikiu keiksmu,galima atsakyt…….Jam gi ir sis ,ir kiti tekstai….kaip vanduo nuo zasino…….
Bet šiaip,šį tą gero yra nuveikę ir komunistai karjeristai, kurie stojo į partiją spjaudydamiesi, kad negali nenusižemindami ir neišsitepdami dirbti darbus, kuriems laisvoje šalyje jokių partijos leidimų nereikia
Marcinkevičiaus vizijinė Lietuva, kaip ir pats Poetas, labai pritiko nepriklausomybės atgavimo momentui . Bet vos nepriklausomybė ir Lietuva tapo realiomis , neatitikimas svajonei visiškai išmušė iš vėžių ir Lietuvos ir Poeto gerbėjus. Ne, tik pabandykite suderinti ką skaitėte ir išskaitėte sueiliuotuose tauriuose tekstuose su privatizacija ir jos pasibaisėtinomis neteisybėmis…Fe, niekaip! Ir ką gi, Poeto gerbėjai liko su poezija, o Lietuva , su visu materialiu LTSR paveldu, tapo maitėdų grobiu, visų pirma komunistinių. Gal vis tik reikėjo kitokio poeto Lietuvai? Kad lietuvis, prisiskaitęs prakilnių eilių , atraitotomis rankovėmis ir sugniaužtais kumščiais būtų pakilęs išsireikalauti poezijos gerbėjams priklausančios komunistinės Lietuvos palikto turto dalies?
Kaip pradėjo Marcinkevičius nuo broliškų tarybinių poemų, taip baigė brandžiame amžiuje savo trilogija. Kai tik prasidėjo privatizacija, taip žlugo ir Matcinkevičiaus kartu su gerbėjais išsvajota Lietuva. Tiesa, liko nepriklausoma, dėkui už tai poetui, bet be marcinkevičiško turinio – tarybiško,broliško.
visi komunistai brazauskininkai be išimties yra Marcinkevičiaus gerbėjai
nemėgsta naujoji internacionalė kairė, nes Marcinkevičius komunistas nacionalistas
Kaip lietuvis laukė iš nepriklausomybės ir pačių lietuvių išsirinktos valdžios marcinkevičiškos Lietuvos. Kad valdžia,save pamiršusi,važinės troleibusais, dėvės nukleištus batus ir pratrintas kelnes ir vis rūpinsis ar ko dar netrūksta šitiek prisikentėjusiam lietuviui. Pabrangusi duonelė, o užvis prasidėjusi privatizacija, naujo darbo paieškos įmonių užsidarinėjimo laikais, išmušė mūsų lietuvį iš malonaus lūkavimo sapno. Ir įsiutino – ne tokios Lietuvos tikėjomės po komunizmo statybos bankroto! Marcinkevičiškos tikėjomės. Ir sustingo lietuvis taurios kančios pozoje i r nė už ką nenori pripažinti kad gražūs norai buvo klaida.
nu tu čia apie save taikliai, tik apie liustraciją nė žodžio