Karinio užpuolimo pavojus mobilizuoja žmones, – svarbu tokiu atveju pasiruošti tekusiems išbandymams, sukaupti gynybos resursus.
Pasakojimas byloja, kad, užstojus karo pavojui gimtajam miestui, senovės Graikijos filosofas Diogenas iš Sinopės, – taip, žinoma, kad taip, tas pats Diogenas, kuris gyveno statinėje, – visą dieną susijaudinęs ridinėjo tą savo bačką miesto gatvėmis – į įkalnę ir atgalios. Paklaustas, ką jis čia veikia, filosofas tąkart atsakė maždaug šitaip: kai visas miestas pluša, susirūpinęs sienų gynyba, man gėda būtų sėdėti sudėjus rankas.
Dievas mato, lietuviai nesėdi susidėję rankas, rusų kariuomenei įsiveržus į Ukrainą. Neprisimenu nė iš tolo kito tokio atvejo, kai Lietuvos žmonės taip noriai aukotų ir aukotųsi, rinktų lėšas, savanoriautų, veržtųsi vienaip ar kitaip padėti negandų ištiktai kaimyninei šaliai. Nekyla jokių abejonių, kad karybos įgūdžių turintis mūsų piliečiai netrukus pasirodys ir karo lauke, ginant Ukrainos laisvę tarptautinio legiono gretose, drauge su kitų tautų geros valios ir profesionaliai pasiruošusiais talkininkais.
Kaip sakoma, bėdoje pažinsi draugą!
Drauge ne pro šalį bus dar kartą pakartoti jau truizmu tapusia tiesą, kad Ukrainos kare su okupacinėmis rusų ordomis didesniu ar mažesniu laipsniu sprendžiasi ir mūsų likimas. Jeigu norite, galima pasakyti ir taip, kad Ukrainos Tėvynės kare kovojama ir už mūsų Tėvynę, ta pati Ukraina dabar jau įcentrina ir Europos idėją.
Taigi nenuostabu, kad pastaruoju metu mūsų gyvenimą lydi patriotinis pakilimas, taip pat kažkas panašaus į prasimušusios į paviršių dvasinės egzaltacijos išplitimas, užsiangažavimo laisvės idėjai išgyvenimo paūmėjimas. Kita vertus, šiame tauriausių jausmų užderėjimo fone truputėlį neramina tai, kad patriotinis pakilimas dabar neretai ima ir persipina su kažkokiu šventiniu balaganu.
Labai gerai suprantu, kad visi nori prisidėti prie bendro reikalo pagal savo turimas išgales, išmanymą ar net fantaziją, tačiau, kaip atrodo bent man, nepateisinama kvailystė yra Lietuvoje prasidėjusi akcija, kviečianti lietuvius skambinti rusams pagal 40 milijonų telefonų numerius, jiems teikiant informaciją apie rusų okupacinės kariuomenės nusikaltimus ir su telefoninio ryšio pagalba bandant prisibelsti į ruso sąžinę.
Greičiau intuityviai jaučiu, kad kažkas čia ne taip, tačiau drauge pabandysiu ir racionaliai paaiškinti tai, kodėl man atrodo, jog toks užmanymas yra vis dėlto ne tik beprasmiškas veiksmas, bet ir žeminanti tėvynainius akcija, leidžianti rusams patikėti apie palankią imperijos puoselėtojams tariamą lietuvių lengvatikystę. Kaip atrodo bent man, net ir rusams nereikia teikti preteksto pagalvoti, kad lietuviai yra idiotai.
Neturiu jokių iliuzijų, kad didžioji, jeigu ne absoliuti rusų populiacijos dalis visados žinojo ir dabar gerai žino, kad okupacinė Rusijos kariuomenė paprastai yra linkusi į karo nusikaltimus, be visa ko kito, žudo ir prievartauja taikius gyventojus, baisiai terioja užimtą kraštą. Ar paskambinęs tokiam rusui pasakysite ką nors naujo, jeigu jūsų intencija neapsiriboja tik poreikiu išsikeikti?
Jeigu jūs paskambinsite, manding, daugumai priklausančiam, ideologiškai užzombintam rusui su savo pretenzijomis, pamokymais ir pagraudenimais, jūs būsite pasiųsti ten, kur jau ilsisi tų pačių rusų karinis laivas. Tai labai aiškus santykis, dėl to nebūtų jokio reikalo čia skeryčiotis. Tačiau yra ir kitas, labiau komplikuotas atvejis, kai, tarkime, skambintojas iš Lietuvos bandys atvesti į protą šiaip linkusį turėti savo protą žmogelį, kuris toli gražu nepritaria Putino beprotybei, bet neprašytas kišimasis iš į jo sąžinės reikalus gali jį kaip tik pastūmėti jei ne į Putino, tai į nutolimo nuo mūsų proteguojamų vertybių pusę.
Neturime tesės trukdyti padoresniam rusui pačiam laimėti ar pralaimėti savo vidinę sąžinės kovą, nepalengvindami jam atsakomybės naštos. O moralizavimas, jeigu leisite prasitarti, yra neprotingas santykis tarp žmonių, būtent moralizavimas yra naikinanti moralinę pasaulio tvarką, pagristą valios laisvės diskrecija, stichija.
Kaip jau yra pasakyta, labiausiai bijoti reikia kvailių ir bailių
Žinoma polemistė Jūratė Laučiūtė teisingai pastebi, kad mums šiandien reikėtų išmokti prikąsti liežuvį, neišplepant visų savo planų, kuriuos kurpiame, siekdami pričiupti agresorių. Tačiau galėtume pagalvoti ir apie tai, kad nėra jokio reikalo kartas nuo karto atsidengti priešo akivaizdoje visu savo naivumu.
Visuotinio dvasios pakylėtumo atmosferoje neseniai TV reportaže mačiau gerai pažįstamą iš veido, žinomą Lietuvoje feministę, kuri susiejo karo įvykius Ukrainoje su moters orumo idėja, sakydama, kad svetimų žemių užėmimas ir eksploatavimas okupanto naudai gali būti prilygintas moters išprievartavimui, taip pat neteisėtam įsiskverbimui į kūną, paliekančiam nuskriaustai moteriai traumą visam gyvenimui.
Tarsi ir teisinga idėja, tačiau nuvilia tai, kad sunkūs užgriuvusio karo pavyzdžiai yra pasitelkiami nuo seno išpažįstamos ideologijos pseudopoetiniam pagrindimui. Kaip yra pastebėjęs dar Alfonsas Nyka-Niliūnas, blogas metaforų vartojimas turi būti baudžiamas ištrėmimu į Sibirą. Žinoma, „Sibiras“ čia taip pat yra rizikinga juodojo humoro metafora, tačiau skaudžių dalykų supopsinimas yra dar didesnė blogybė.
Savo ruožtu Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Raskevičius prie ukrainiečių kovos už laisvę planuoja prisidėti artimiausiu metu organizuodamas balsavimą dėl Partnerystės įstatymo priėmimo Lietuvoje.
Nesuarti dirvonai jo dar laukia, ne kitaip…