Kad ir kaip ten būtų, tačiau jau aišku, kad siaurapročiai neapsiriboja tik gatvių siaurinimu, šiandien jie telkiasi taip pat ir kovai prieš paminklus, kurie tautos gelmėse yra užmanomi kaip istorinės atminties monumentalizacija. Štai vyriausiasis siauraprotininkas, remiamas į kampą žmonių pasipiktinimo, jau tarsi ir sutiktų nenoromis su paminklo prezidentui Antanui Smetonai Vilniuje statybos galimybe, tačiau reikalauja laikytis tokių paminklo legendiniam prezidentui sumažinimo, susiaurinimo, nutolinimo ir nureikšminimo parametrų, kurie atitiktų liliputijos standartus.
Pasipriešinimas paminklo Antanui Smetonai statyboms mažiausiai rodo tai, kad nostalgija lenkiškajai Vilniaus okupacija yra palaikoma ir beveik atvirai puoselėjama. O kaip kitaip būtų galima suprasti tą faktą, kad Lenkijoje ant kiekvieno kampo įsiręžę stovi paminklai Pilsudskiui, o jo didžiausiam antipodui dėl Vilniaus iš mūsų pusės, t. y Antanui Smetonai yra draudžiama net katastrofiškai vėluojant apsistoti Lietuvos sostinėje?
Gal iš tiesų mūsų pusė ir yra tas liliputijos kraštais su savais istorinės atminties išmatavimais? Ar ir čia galioja principas, kad tai, kas leidžiama Zabuliui, neleidžiama buliui, nors bulių bent man labiau primena storasprandis kareiva Pilsudskis nei inteligentiškasis A.Smetona, klasikinių kalbų žinovas, Platono vertėjas?
Dar tuo metu, kai Remigijus Šimašius po nakties nuplėšė atminimo lentelę Jonui Noreikai pagerbti nuo Mokslų akademijos bibliotekos sienų ir keitė gatvių pavadinimus, viešojoje erdvėje pusiau juokais, pusiau rimtai užsiminiau apie būtinybę atkurti smetoninėje Lietuvoje gerai žinomą Draugiją Vilniui vaduoti.
Žinia, nauji rinkimai į Vilniaus mero postą jau netrukus leis vilniečiams atsikratyti liūdnai pagarsėjusio siauraprotystės personažo, tačiau svarbu ir tai, kad naujas žmogus mero poste nebūtų užkrėstas Šimašiaus išpuoselėta siauraprotystės bacila.
Taigi, kaip atrodo, kandidatų į mero postą perspektyvumą reikės vertinti ir pagal nutolimo nuo Šimašiaus, jokių reikalų su jo persona neturėjimo laipsnį, prie visa to dar pridedant miesto infrastruktūros su visu inventoriumi detoksikacijos gaisrininkų pompomis procedūrą.
Kažkada toks Fiodoras Dostojevskis rašė, kad žmogus yra pernelyg platus, jį neva reikėtų susiaurinti.
Kaip atrodo, žmogaus tokio susiaurinimo projekto praktiniame įgyvendinime labai stipriai į priekį buvo užbėgę komunistai ir sovietinio kirpimo bolševikai, jų kovą šiandien tęsia mūsų dienų leftistai, o Šimašius iš išsibėgėjimo, didelei mūsų nelaimei, pradėjo siaurinti taip pat ir gatves. Kitaip jie tikriausiai ir negali, nes pasaulio globalizaciją mūsų nešvankūs oponentai visų pirma supranta kaip žmogaus liliputizaciją?..
***
[Liliputijos peizažas]
šiose vietovėse nėra didingų aikščių ir garsių paminklų čia karaliauja
medžiai sausos ryto žolės kartais vėjas antriniais personažais tapę
žmonės netankiai pasimato tačiau jausmų viešai gi taip kaip ta gamta nerodo
o tiesą sakant nėra jų tarpe pranašų nei kokio charizmatinio ligonio
nei gyvo karžygio ar šventojo šlove šarvuoto tik švino dulkes
susikaupusias ant pakelės žolių gana dažnai išplauna prasidėję lietūs
ir šlapios pėdos veda takeliu pradingstančiu tarp medžių
nors kartais netikėtai čia gyvenimas užverda
taip netikėtai kad atrodo nebuvo tam net ir menkiausio preteksto
– kas darosi? – kodėl gamta nuslopo?- ilgai kraipytų galvą prašalaitis –
tikrųjų rūpesčių priežastingumas šiame pasaulyje
yra giliai nuslopęs ir netyrinėtas
iš ryto zujo moteriškės mirgėjo blauzdos jų nelyg
švininiai ratų stipinai po to kažkas pliuškėjo
dabar dar susišūkauja ūkuos tačiau netrukus
viskas rimsta takelis dingsta tuoj už medžių