Garsus mokslininkas fizikas, akademikas, intriguojančių mokslo populiarinimo knygų ir straipsnių autorius, talentingas dialogo viešojoje erdvėje puoselėtojas Jonas Grigas iš naujo kelia klausimą – „Ar dirbtinis intelektas gresia žmonijai?“.
Tai iš tiesų jau nebenaujas klausimas, tačiau gerbiamas akademikas jį naujai aktualizuoja, atkreipdamas dėmesį, kad dirbtinio intelekto netramdoma pažanga gali būti panaudota kaip priemonė blogų tikslų įgyvendinimui. Taigi net nekeliant klausimo – geras ar blogas yra dirbtinis intelektas savaime – dirbtinio intelekto pažangos forsavimas primeta etines kolizijas.
J. Grigas, diskutuodamas apie dirbtinio intelekto pažangos keliamus pavojus žmogui ir mūsų galimybes apsiginti bei apsisaugoti nuo tokių pavojų, be visa ko kito, rašo: „Negalėsime jo suvaldyti, nes viską, ką mes pagalvosime, jis sugalvos milijoną kartų greičiau. Bet kokia mūsų sukurta gynyba bus panaikinta“.
Stengdamasis nepraleisti nė vienos progos, suteikiančios galimybę pasišaipyti iš dirbtinio intelekto hiperbolizuoto sureikšminimo, šįkart renkuosi iš pažiūros priešingą poziciją, pasiryžęs įtikinti visus abejojančius, kad keliamos hipotezės apie tai, jog, pasiekęs savo išsivystymo viršūnę, dirbtinis intelektas gali sunaikinti žmoniją, yra laužtos iš piršto, nes egzistencijos klausimus kelia ir sprendžia ne intelektas, dirbtinis ar nedirbtini, o protas, kuris kaip toks yra nepavaldus mokslo ir technikos pažangai arba, dar kitaip tariant, būties klausimas galiausiai yra ne fizikos, o metafizikos kompetencijos dalykas.
Taigi, kaip atrodo, mūsų diskusija dėl dirbtinio intelekto problematiškumo žmonijos pasirinkimuose, iš naujo įpareigoja bent prabėgomis užsiminti apie Immanuelio Kanto filosofijos taikomą principinio skirtumo tarp intelekto ir proto nusakymą. Užbėgdamas už akių toliau I. Kanto teikiamiems paaiškinimams, pastebėsiu, kad tik protas gali sugeneruoti pasaulio sunaikinimo vaizdinį, ką mes tikriausiai jau žinome intuityviai, kai sakome, kad būtent bepročiams gali kilti sumanymas sunaikinti pasaulį.
I.Kantas daro perskyrą tarp intelekto ir proto kaip skirtingų žmogaus mentalinių orientacijų. Intelektas čia yra suprantamas kaip mokslinių vaizdinių sfera, savo ruožtu protas yra siejamas su filosofijos metafizinių teorijų pretenzijomis rasti absoliutų tikrovės pagrindą, išeinant už mokslinio reflekso ribų.
Žinia, pagal Kantą, taip suprantamas protas, teoriniame lygmenyje turi tiktai tikėtiną pobūdį. Pagal Kantą, visuotinai būtinas žinojimas yra galimas tik intelekto dėka, t. y. kaip mokslo išvados, kurios atsiranda patirties pagrindu, o proto kuriamos idėjos nėra konstitutyvios, t .y. neturi atitikmenų patirtyje. Pagal Kantą, taip suprantamas protas turi tiktai reguliatyvinę vertę, t. y. teikia intelektui orientyrus, nukreipia intelektinę veiklą, nors protas pažintiniu požiūriu yra mažiau turiningas nei intelektas.
Kita vertus, I .Kanto žodžiais tariant, tas pats protas vis dėlto yra aukščiausias žmogaus pažintinis sugebėjimas, kuris drauge savyje slepia didžiausios paklaidos galimybę. Pagal Kantą, protas peržengdamas patirties ribas kuria maksimaliai plačius apibendrinimus, tokiu būdu įsipainiodamas į neišsprendžiamus prieštaravimus, pateikdamas antinominius, t. y. vienas kitą neigiančius, bet savaip pagrįstus įrodymais, svarstymus. Taip besireiškiantis protas Kanto filosofijoje ir yra vadinamas grynuoju protu. Kita vertus, taip suprantamo proto idėjos, pagal Kantą, reguliuoja ne tik mūsų pažinimą, bet ir elgesį, šiuo antruoju atveju įgydamos praktinį turiningumą.
Taigi, toliau tęsiant diskusiją įvardyta tema, yra rimtas pagrindas teigti, kad tik protas gali iškelti svarbiausią metafizikos klausimą – Kodėl yra kažkas, o ne greičiau niekas? Intelektas iki tokio apibendrinimo ar net įsivaizdavimo, kur išryškėja perskyra tarp nieko ir būties, nepakyla, nes neturi proto sparnų.
Ar sakote, kad čia pagrindiniu pavadintas metafizikos klausimas (Kodėl yra kažkas, o ne greičiau niekas?) yra toks naivus, jog intelekto savigarba neleidžia jam tokiais klausimais užsiimti? Jūs kaip visados esate teisūs, nes naivumas yra toks prigimtinis atvirumas būčiai, kurio intelektas pagal savo prigimtį neturi.
Lengva įsivaizduoti, kad dirbtinis intelektas anksčiau ar vėliau sugebės užsitikrinti savo amžinumą, o protas be Dievo yra būdingas tik mirtingai būtybei, kuri dėl savo padėties keblumo neišvengiamai pradeda mąstyti (Paskalio žodžiais tariant „mąstančiai nendrei“).
Dar daugiau, – Išvarymo iš rojau siužetas byloja, kad žmogus renkasi mirtingumą, erotiką ir metafiziką mainais už amžinybę.
Pradėjęs girti dirbtinį intelektą, negaliu sustoti. Taigi, kaip atrodo, I. Kantas mums tarpininkauja, padedant suprasti ir tai, kodėl nekorektiška būtų sakyti, kad dirbtinis intelektas gali būti kvailas.
I. Kanto filosofijoje atveriama proto raiškos ir intelekto veiklos kritinė inventorizacija neįgalina kvailumo aptikti kaip proto ar intelekto trūkumo, didžiojo filosofo požiūriu, tai, ką vadiname žmogaus bukumu ar kvailumu yra ne proto ar intelekto, o sprendimo galios trūkumas, nuo savęs dar pridursiu, vaizdi tokios negalios iliustracija.
Trumpai drūtai tariant, pagal I.Kantą, sprendimo galia yra sugebėjimas intelekto nustatytas ar proto teikiamas taisykles taikyti atskiram atvejui (dedukcinė sprendimo galia) arba atpažinti atvejo priklausomybę taisyklei (refleksinė sprendimo galia), apskritai yra sugebėjimas subordinuoti taisyklei, t. y. skirti ar atvejis paklūsta duotajai taisyklei, ar ne. Taigi I.Kanto filosofijoje sprendimo galia yra apibrėžiama kaip užimantis tarpinę padėtį tarp intelekto ir proto sugebėjimas, o tokio sugebėjimo trūkumas čia nusakomas kaip bukumo suvešėjimo pagrindas.
Tarkime, proto ir intelekto trūkumai taip pat nesunkiai yra atpažįstami kaip žmogaus nesugebėjimas peržengti kasdieninę savo aplinką, galop kaip nemokšiškumas, tačiau, kaip sako liaudies patarlė, bėgant laikui, į protą yra ateinama, o intelekto turtus galima susikrauti studijuojant, mokinantis, dirbant intelektinį darbą. Kita vertus, pagal I.Kantą, sprendimo galios neįmanoma paprasčiausia išmokti, jos esą negali atstoti jokios įkaltos ar iškaltos žinios, įdedamos pastangos esą tokią galią leidžia išlavinti tik juokingai menku laipsniu.
Iš tiesų, kūrybiškai taikomas dirbtinis intelektas gali tapti puikiu pagalbininku žmogui, priimant sprendimus, tačiau kvailu ar protingu gali būti tik pats žmogus.