wyborcza.pl
Pastarosios dvi savaitės Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui buvo blogiausios per visus jo vadovavimo metus. Malaizijos lėktuvo numušimas tapo tragedija ne tik aukų artimiesiems ir oro linijų bendrovei, bet ir dviprasmei V.Putino strategijai remti separatistus Rytų Ukrainoje. O melai ir grasinimai, kuriuos girdime iš Kremliaus, praneša pasauliui, kad Rusijos vadovybė visiškai atitrūko nuo realybės.
Pastaruoju metu Rusiją ištiko dvi didžiulės teisinės nesėkmės: Arbitražo teismas Hagoje priteisė seniesiems savininkams 52 milijardų dolerių kompensaciją už „Jukos“ – nepaklusnų koncerną, kadaise priklausiusį Michailui Chodorkovskiui. Jie dabar metų metus kels Rusijai rūpesčių, kai bandys atgauti pinigus perimdami Rusijos aktyvus užsienyje. Kitu sprendimu Europos Žmogaus Teisių teismas pripažino kitai asmenų grupei, patyrusiai žalą „Jukos“ byloje, teisę į 1,9 milijardo dolerių kompensaciją.
Bet dar blogesnis dalykas Rusijai – Europos Sąjungos sankcijos. Žinoma, pavėluotos, bet griežtesnės, nei daugelis (taip pat ir aš) tikėjosi. Rusijos bankai ir bendrovės didele dalimi buvo atskirtos nuo pasaulinių kapitalo rinkų. Skausmingi, nors ir ne paralyžiuojantys apribojimai energetikoje. Užblokuoti kai kurie atsiskaitymai už karinę techniką. O Europos vadovų ir valdininkų tonas gerokai paaštrėjo – tai taip pat yra įspėjimas Rusijai, kad jos laukia dar daugiau sankcijų, jeigu ir toliau rems bei aprūpins ginklais sukilėlius Ukrainoje.
Vis dėlto, jeigu sankcijomis norima priversti V.Putiną pakeisti politiką, gali ir nepavykti. Putinas yra patekęs į savo propagandos spąstus: kad Vakarai siekia Rusiją apsupti priešiškomis valstybėmis ir susilpninti, o ukrainiečiai – tai fašistiniai velniai, kurie savo šalies rytuose siekia sunaikinti rusų kalbą, istoriją ir tautiškumą. Rusai tais melais tiki. Dėl to teroristų palikimas likimo valiai, kad ukrainiečiai juos sugebėtų įveikti, Putinui taptų kolosaliu pralaimėjimu savo tėvynainių akyse, o galimi varžovai galėtų pradėti prieš jį regzti sąmokslus.
Daugelį metų Kremliaus propagandinė mašina vaizdavo Rusiją kaip apgultą tvirtovę, apsuptą pasalose tykančių priešų. Dabar – paradoksalu – ši propaganda tampa tikrove – kaip pačios Rusijos veiksmų rezultatas. Europos Sąjunga ir Amerika glaudžiai bendradarbiauja. Politikai abipus Atlanto pagaliau pradeda suvokti, kad Rusija tarptautinėje arenoje jau nėra racionali ir konstruktyvi jėga, o greičiau agresyvi šalis, kurią būtina kontroliuoti ir sulaikyti.
Didele dalimi tai yra gera žinia Lenkijai ir jos kaimynėms. Kaip sakiau liepą JAV Senato Užsienio reikalų komisijoje, Rytų ir Vidurio Europa jau metų metus nuolat įspėdavo dėl Rusijos, bet į tai nebuvo kreipiamas dėmesys. NATO struktūrose net nebuvo galima tvirtinti, kad Rusija kelia karinę grėsmę. Bet šiandien tai yra pagrindinė NATO problema.
Artimiausioje perspektyvoje yra dėl ko nerimauti. Yra pavojus, kad Rusija atsakys į sankcijas – jau pradėjo tai daryti užblokavusi lenkiškų vaisių ir daržovių importą. Tikiuosi, kad Lenkijos reakcija bus greita ir apgalvota. Lenkijos ambasados turi energingai skatinti užsienio šalių gyventojus, kad šie prisidėtų prie Rusijos priekabių stabdymo (pats Twitter išplatinau klausimą, kur Didžiojoje Britanijoje galima nusipirkti #freedomapples, arba lenkiškų „laisvės obuolių“).
Rusija sau ieško ir kitų aukų. Tačiau nė viena ašara man neištrykš dėl Vakarų teisininkų, finansininkų ir bankininkų, dirbančių Maskvoje. Jie buvo rusiškojo gangsteriško kapitalizmo bendrininkai, dailinę paprasčiausią vogimą ir purvinų pinigų plovimą, kad tie pinigai atitiktų vakarietiškas nuostatas. Jie kartu su Putinu mušė rusiškos melagingos propagandos būgnelį, gaudami iš tokios veiklos milžiniškus pelnus. Taigi, būtų visai tinkama, jei jie dabar už tai sumokėtų tapdami priešiškos Rusijos reakcijos Vakarų atžvilgiu aukomis.
Labiau baiminuosi, kad Rusija žengs į Baltijos šalis, kur – kaip liepą esu sakęs JAV Atstovų rūmų Gynybos komisijai – nesame tinkamai pasiruošę karine prasme, ypač asimetrinės atakos atveju. V.Putinas iš esmės nėra lengvabūdis, bet pastaruoju metu jį vis labiau apima desperacija. O sankcijos, kurias taikome, jį tik sužeis, bet nenukenksmins.
Nubudę Vakarai turbūt vėl nebeužmigs. Bet dar daug galima padaryti. Paskutinės sankcijos nepaliečia Rusijos bankų filialų Europoje. Amerika nepalietė Sberbanko. Prancūzija vis tiek parduoda laivą „Mistral“. Mūsų priklausomybė nuo rusiškų dujų vis dar yra per didelė.
Tačiau svarbiausia yra tai, kad korupcijos būdu gauti rusiški pinigai greitai atsiduria Vakarų sostinėse ir jau giliai įsiskverbė į mūsų visuomeninio gyvenimo audinį. Kai šitą reiškinį imsime rimtai tirti, tai mus sustiprins, o Kremlių išties rimtai išgąsdins.
Iš lenkų kalbos vertė Laisvūnas Šopauskas.