delfi.lt
„Vokietijoje įsigalėjo netolerantiško liberalizmo dvasia. Nebegalioja tradiciniai gyvenimo modeliai, nebežiūrima rimtai į mažesniųjų valstybių patiriamą grėsmių baimę“, – kritikos savo šaliai negaili politologijos profesorius, Kylio universiteto Saugumo politikos instituto direktorius Joachimas Krause šveicarų dienraštyje „Neue Züricher Zeitung“ publikuotame straipsnyje.
Kokį įspūdį didžiausia ir ekonomiškai stipriausia Europos Sąjungos valstybė Vokietija daro mažesnėms Bendrijos narėms? Ar nemėgina ji primesti kitoms šalims savųjų vertybinių politikos orientyrų, išplaukiančių iš Vokietijos istorinių traumų? Savikritiškų pasvarstymų šiais svarbiais klausimais šalies viešojoje erdvėje – reta. Juoba džiugina J. Krause gebėjimas pažvelgti į savo šalį iš kritinės distancijos ir atvirai išdėstyti problemiškas Vokietijos pozicijas.
„Kaip vokietis dažnai girdžiu priekaištus – pirmiausia Vidurio Rytų Europoje, bet vis dažniau ir Skandinavijoje, kad šiandienos vokiečiai pasisako už liberalų nepakantumą (liberale Intoleranz).
Pats būdamas liberalas, tokios kritikos ilgai kračiausi, tačiau dabar turiu pripažinti, kad daugelis šių kaltinimų yra pagrįsti. Yra penkios sritys, kuriose daugelio vokiečių liberalus nepakantumas kaimynams nemaloniai užkliūna“, – dėsto Kylio mokslo bei demokratijos fondo prezidiumo narys J. Krauzė.
Niekinama tauta ir viskas, kas susiję su valstybės suverenitetu
Pirmoji politologo iškelta problemiška Vokietijos pozicija – tai „panieka tautai ir viskam, kas susiję su valstybės suverenitetu“. „Žinant apie nacionalsocialistų piktnaudžiavimą tauta ir patriotizmu, šis požiūris suprantamas, – pripažįsta politologas. – Tačiau vokiečiai dažnai metasi nuo vieno kraštutinumo prie kito. Šiandien Vokietijos politikai ir žiniasklaidos bei akademinės bendruomenės atstovai moko kitus europiečius, koks žalingas nacionalizmas ir kokia svarbi gilesnė Europos integracija.
Filosofiniu požiūriu tai gal ir teisinga. Tačiau šis impulsas ignoruoja Europos tikrovę.“
Vokiečiams J. Krause primena, jog dauguma Europos valstybių yra nedidelės tautos, „ilgą laiką turėjusios būgštauti dėl savo suvereniteto“, dėl to tų valstybių žmonės „jaučiasi saugūs savojoje tautoje“. Tad suprantama, jei jose labai skeptiškai žiūrima į spartesnę pažangą Europos Sąjungos srityje“, kurią nekantriai skubina Vokietija. Toms mažesnėms tautoms ir valstybėms „Europa yra apvalkalas, kuriame gyvuoja jų tauta, bet ne laužtuvas, kuriuo būtų klibinami tautos pagrindai“.
Stiprėja panieka tradicinei visuomenės sampratai
„Antra, Vokietijoje vis labiau ryškėja panieka tradicinėms visuomenės idėjoms ir sampratoms. Vis labiau įsitvirtina pasakojimas, pagal kurį normali visuomenės forma yra ta, kurioje tradicinė šeima jau atgyveno“, o „kiekvienas žmogus turėtų išnaudoti savo gyvenimo galimybes laisvai apsispręsti“ – įskaitant savo lyties pasirinkimą.
Bet juk daugelyje Vidurio rytų ir Pietų Europos šalių „vyrauja tradicinė visuomenės ir šeimos samprata“, – pastebi J. Krasė.
Todėl į šį Vokietijos proteguojamą požiūrį ten žvelgiama „su dideliu ir pagrįstu skepticizmu“.
„Tradicinių idėjų netoleravimas, būdingas daugeliui vokiečių, ten kelia didžiulį susirūpinimą. Lenkijoje ir Vengrijoje populistinės ir antidemokratinės jėgos naudojasi šiuo rūpesčiu tam, kad išliktų valdžioje. O ir Rusijos prezidentas Putinas pučia į tą patį ragą.“
Humaniškumo vardan reikalaujama priimti milijonus
Kaip trečią problemą politologas įvardina „Vokietijos įsikibimą į teisingumo bei lygybės principus kaip pamatines politikos maksimas“. Labai suprantama, kad „politikai, norinčiai veikti nacionalinės valstybės bei tarptautiniu lygmeniu“, tokie universalaus teisingumo užmojai kliūna.