Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė. „Neabsoliučios“ moralės ir tiesos reikšmė teisei ir teisininkams

„Kultūros barai“ | 2013 (11)

Šiemet gegužę Kultūros barai (2013, nr. 5) išspausdino Giedrės Lastauskienės straipsnį „Melas apie teisę: neklyskime ir neklaidinkime“. Teisininkė aptarė reikšmingą, seniai akis badančią šalies problemą – visuomenėje įsivyravusius negatyvius, įtarius, net smerkiamus Lietuvos teisinės sistemos ir jos atstovų vertinimus. Turbūt nesuklysime sakydami, kad šio neigiamo požiūrio kulminacija tapo „Garliavos istorija“, apie kurią tekste esama nemažai užuominų. Neringos Venckienės rėmėjai nesismulkino, žerdami negražius epitetus pareigūnų adresu. Oponentai vėliau atsilygino ta pačia „valiuta“, Klonio gatvės aktyvistus išvadinę „moraliniais teroristais“[1].

Teksto autorė primena, koks svarbus sėkmingam valstybės gyvavimui yra jos piliečių pasitikėjimas teise ir teisėsauga, pabrėžia, kad nihilistines nuotaikas „veiksmais ir žodžiais diegte diegia kai kurie kultūros sferos intelektualai, ypač pastaruoju metu. Būtent jie, nežinau, sąmoningai ar ne, tapo teisinio nihilizmo šaukliais ir propaguotojais. Tokią laikyseną iš dalies galėjo išprovokuoti teisininkų bendruomenės užsidarymas savo kiaute. Tačiau pagrindinė keistai nenormalios reakcijos priežastis, manyčiau, yra neteisingas suvokimas, ką gali (ir ko negali) teisinė normatyvinė sistema. Apie tai derėtų pasikalbėti atvirai. Be užuolankų ir be pykčio.“

Lastauskienė apgailestauja, esą „intelektualiniais verdiktais“ teisei pradedama reikšti tokius reikalavimus, kurių ji nepajėgi įgyvendinti. Visuomenė, keldama neįmanomus, nes nerealius uždavinius, ima nepasitikėti teise ir teisėsauga, įsivyrauja teisinis nihilizmas, apima visuotinis nusivylimas, net nesusimąstant, kad tik dėl teisės egzistavimo, kai teismų sprendimai privalomi, nesame priversti kiekvienas atskirai nuo ryto iki vakaro ir naktimis patys ginti savo kūno, turto ir kitų vertybių.“

Požiūris aiškus: teisinio nihilizmo, dėl kurio gal kiek kalti ir patys teisininkai (tiksliau, jų nesugebėjimas užmegzti ryšio su visuomene), pagrindinė priežastis ta, kad teisė blogai suvokiama. Pasak autorės, jos tekstas iš dalies reprezentuoja visos teisininkų bendruomenės poziciją, jo turiniui esą pritarę kolegos teisininkai, kurie taip pat norėtų viešos diskusijos. Keista, kodėl iki šiol niekas neatsiliepė, nors publikacijos tema iš tikrųjų aktuali. Gal kultūros veikėjams vieši dialogai ne prie širdies? O gal diskusijos pradžią apsunkino koks nors Lastauskienės rašymo ypatumas? Nors ji apibendrintai užsimena apie kultūros sferos intelektualus, tarp jų ir Kultūros barų autorius, viešai pasisakančius „rezonansinių bylų“ temomis, aš pasigedau konkretaus tų asmenų ir teiginių, kuriems oponuojama, įvardijimo. Ar daug atsakymų gauname į laiškus be adresato?

Šiaip ar taip, manyčiau, teisininkų atstovės kvietimas diskutuoti kokiu nors visuomenei svarbiu klausimu yra pernelyg reta kregždė viešojoje erdvėje, kad būtų ignoruojamas. Savo atsiliepimą padalysiu į dvi dalis. Pirma, ar autorės tezės apie teisės santykį su morale yra tikslios ir priimtinos? Antra, ar pagrįstas spėjimas, kad pagrindinė teisinio nihilizmo priežastis Lietuvoje – visuomenės nesusigaudymas apie teisės specifiką?

I.

Giedrė Lastauskienė iškėlė tris tikrai fundamentalius klausimus: (1) Ar teisė gali priversti elgtis tinkamai? (2) Ar teisė turi derėti su morale? (3) Ar teisiniuose ginčuose ieškoma tiesos?

Į juos autorė atsakė arba neigiamai, arba abejodama. Savo abejones ji pagrindė įdomiais argumentais, kuriuos čia ir siūlau detaliau panagrinėti.

Ar teisė gali priversti elgtis tinkamai?

Lastauskienė bando nurodyti skirtumą, egzistuojantį tarp teisės ir kitų normatyvinių sistemų, pirmiausia moralės: „Tačiau teisė nėra visagalė. Ji negali atlikti kitų socialinių normatyvinių sistemų vaidmens ir neturėtų to daryti. Teisė reguliuoja pačius svarbiausius visuomeninius santykius, tiesa, tik tokius, kuriuos įmanoma standartizuoti formalia teisine kalba, o kontroliuoti išorinėmis priemonėmis. Teisė nepajėgi reguliuoti žmonių santykių itin privačiose bendravimo srityse (pvz., šeimoje), o jeigu reguliuoja, daro tai specifiškai.“

Iš esmės galima sutikti su tuo, kad teisinis norminimas neapima visų žmogaus elgesio aspektų, tačiau kažin ar tikslinga brėžti skiriamąsias linijas tarp skirtingų gyvenimo sferų. Pavyzdžiui, teisė nenurodo, kad kalbėdami su nepažįstamu žmogumi turėtume išlaikyti bent pusės metro atstumą, kad nedera niuksėti nepažįstamajam į pašonę ar kuždėti į ausį. Čia elgesio standartus dažniausiai reguliuoja teorija, kurią vadiname etiketu. Tačiau toks elgesys akimirksniu taps ir teisinio tyrimo objektu, jeigu nepažįstamasis, tarkim, neapsikentęs nuolatinių etiketo pažeidimų, nuspręs apskųsti mus dėl priekabiavimo. Į šeimos santykius teisinis norminimas irgi gali įvairiais būdais įsikišti.

Atskirai pakomentuoti reikėtų teiginį, neva teisė reguliuoja tik tuos santykius, kuriuos įmanoma standartizuoti formalia teisine kalba. Manyčiau, tai tam tikros intelektualinės mados ženklas. Pastarąjį dešimtmetį itin madinga akcentuoti kalbinį teisės pobūdį, teisės specifikos ieškoti kalboje, būtent čia įžvelgiant skirtumą tarp teisės ir moralės. Šia mada apsikrėtė ne vien teisininkai (Lietuvoje, regis, tiek Lastauskienė, tiek, pavyzdžiui, Mantas Liesis[2]), bet ir filosofai[3]. Nors kalbotyros ir teisės studijas priskirčiau prie itin daug žadančios tarpdisciplininių tyrimų krypties, vis dėlto labai skeptiškai vertinu nuostatą, esą teisė skiriasi nuo moralės iš esmės dėl kalbinio teisės pobūdžio arba dėl specifinio teisės kalbos stiliaus. Viena vertus, nereikėtų pamiršti, kad dauguma moralinių nuostatų yra kuo puikiausiai formalizuojamos ir lingvistiškai artikuliuojamos. Antra vertus, rašytiniai statutai yra labai siaura teisės sritis. Nepamirškime paprotinės teisės, kuri turėjo itin didelę reikšmę teisės raidai. Kažin ar pavyks suvokti teisės esmę, jeigu sutelksime dėmesį tik į tai, kas būdinga vienai jos sričiai.

Labai neaiškus toks Lastauskienės teiginys: „Taigi teisė negali uždrausti santuokinės neištikimybės, negali teisiškai įpareigoti žmonių, kad jie būtų tolerantiški, pakantūs vieni kitiems, negali įpareigoti tėvų mylėti savo vaikus, o vaikų – gerbti tėvus. Teisė nustato tik procedūras, kaip turime elgtis, siekdami teisiškai reikšmingo rezultato, apibrėžia ir aprašo tam tikrus teisinius draudimus ir įpareigojimus, iš anksto informuoja, kas gresia, jeigu tų reikalavimų ir procedūrų nesilaikysime.

Žmogus gali sąmoningai nesilaikyti teisės, tačiau jam teks susidurti su teisiniais tokio pasirinkimo padariniais – bus pritaikytos teisinės sankcijos.“

Ar tikrai teisė „negali įpareigoti žmonių, kad jie būtų tolerantiški, pakantūs vieni kitiems“? Ateistas, kuris trukdo tikinčiajam melstis, gali sulaukti įvairių teisinių sankcijų. Taigi, teisė kuo puikiausiai gali priversti mus elgtis tolerantiškai vienas kito atžvilgiu. Gal autorė norėjo pabrėžti, kad teisei rūpi tik elgesys, bet ji nesistengia kontroliuoti jausmų (pavyzdžiui, neverčia jausti tolerancijos)? Kitoje vietoje autorė rašo: „Pirmiausia būtina pabrėžti, kad moralės kategorija esmingai skiriasi nuo teisės kategorijos. Moralė – tai žmonių elgesio standartai, susiklostę, vertinant įvairius dvasinės prigimties fenomenus: gėrį, grožį, garbę, padorumą. Moralė, skirtingai negu teisė, reguliuoja ne tik išorinį elgesį, bet ir požiūrius, pažiūras, vertinimus, net mintis.“

Tiesą sakant, moralės filosofijoje labai retai rasime tekstą apie „morališkus jausmus“ arba „morališkas mintis“, jeigu tokie naratyvai ir egzistuoja, tai dažniausiai), bet ir filosofai.[3]

Nors kalbotyros ir teisės tarsi tam tikri „moralaus elgesio“ analizės rėmai – kaip motyvacija arba kaip elgesį pateisinanti schema. Tiek teisiniuose, tiek moraliniuose diskursuose dominuoja klausimai apie žmogaus elgesį. Taip yra dėl bendros nuostatos, kad gėrio ir blogio kategorijas prasminga taikyti tik ten, kur žmogui galima priskirti atsakomybę, t. y. įvertinti jo elgesį, ir tai ne bet koks elgesys, o tik tas, kuris yra laisvos valios rezultatas. (Turbūt nereikia priminti, kad ta pati prielaida yra fundamentaliai reikšminga ir teisei.) Jausmai, mintys, sapnai ar vaizdiniai nėra žmogaus laisva valia pasirenkami ir kontroliuojami dalykai.

Nuostatos analizuojamas ir diskutuojamos, paprastai turint tikslą daryti įtaką tam tikrai laikysenai, bet su sąlyga, kad žmogus turės galimybę pats save kontroliuoti.

O gal autorė norėjo pabrėžti, kad teisė negali uždrausti pačių veiksmų, ji tik pritaiko sankcijas už juos? Tačiau tai būtų tiesiog kitas būdas sakyti tą patį. Sankcijos nėra pateisinamos, jeigu elgesys, už kurį jos skiriamos, yra nedraudžiamas. LR baudžiamojo kodekso pirmasis straipsnis aiškiai sako: „Šis kodeksas apibrėžia, kokios veikos yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, bei jas uždraudžia“ [paryškinta mano – E. W.-M.] (§2.1).

Taigi neaišku, kaip pati autorė atsako į savo iškeltą klausimą: ar teisė gali priversti elgtis tinkamai? Pastraipa, skirta šiam klausimui nagrinėti, lyg ir baigiama paneigimu, bet, atidžiau įsiskaičius, matyti, kad labiau abejojama teisės galimybe kontroliuoti vidines žmogaus nuostatas ar jausmus.

Mano galva, atsakymas į šį klausimą turėtų būti labiau diferencijuojamas. Jis priklauso nuo to, kaip suprasime apibūdinimą tinkamas elgesys ir ką reiškia priversti elgtis tinkamai. Jeigu teisė galėtų (efektyviai) uždrausti netinkamą elgesį, nusikaltimų apskritai nebūtų. Antra vertus, jeigu nebūtų sankcijų už nusikaltimus, žmonės daug dažniau elgtųsi netinkamai, o jeigu taip, vadinasi, nėra netikslu ir sakyti, kad teisė gali priversti elgtis tinkamai. Ji tai daro, bent jau iš dalies.

O kas yra „tinkamas elgesys“ teisine prasme? Tą paaiškinti Lastauskienė, regis, ir siekė. Deja, jai nepavyko, nors (a) bandė išskirti tas žmogaus gyvenimo sferas, kurių teisė neva nereguliuoja, (b) akcentavo kalbinį teisės pobūdį arba tam tikrą teisinės kalbos stilių, (c) siekė nubrėžti takoskyrą tarp elgesio kontrolės ir minčių ar jausmų kontrolės. Nei šiais, nei kitais būdais nėra įmanoma atskirti teisine prasme tinkamo elgesio nuo to, kuris tinkamas moraline prasme.

Ieškant tikslesnio atsakymo, vertėtų prisiminti LR baudžiamojo kodekso pirmojo straipsnio pirmąjį paragrafą: „Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas yra vientisas baudžiamasis įstatymas, kurio paskirtis – baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų.“ Mano galva, iš to aiškiai seka, koks elgesys yra tinkamas teisine prasme – toks, kuris neprieštarauja tam tikros jurisdikcijos numatytoms piliečių teisėms ir laisvėms, nekenkia visuomenės ir valstybės interesams.

Iš tikrųjų, jeigu visuomenės ir valstybės interesą kol kas paliksime nuošalėje, galėsime drąsiai teigti: didžioji dauguma teisinių ginčų ir bylų atsiranda todėl, kad viena ar kita pusė mano, esą pažeistos jos teisės ar laisvės.

Moraline prasme „tinkamas“ elgesys apima daug platesnį spektrą negu svarstymai, ar jis pažeidžia kieno nors teises ir laisves. Dažnai minimos tokios dorybės kaip pasiaukojimas, pagarba, garbingumas, atjauta, draugiškumas, solidarumas, narsa, ištvermė, atsidavimas, atkaklumas, nuoširdumas, atvirumas, darbštumas, inovatyvumas, nonkonformizmas ir kt. Kai kas mano, kad galima įžvelgti skirtumą tarp elgesio, kuris yra minimaliai moralus, ir tokio, kuris yra maksimaliai moralus.

Taip skirstant, minimaliai moralus elgesys reikštų beveik tą patį, ką ir teisiškai tinkamas elgesys – jis gal ir nelabai dorybingas, bet nepažeidžia niekieno teisių ar laisvių. Tačiau toks skirstymas yra tik sąlygiškai tikslingas. Kartais kyla pagrįstų abejonių, ar teisiškai tinkamas elgesys tikrai laikytinas bent minimaliai moraliu. Antai būsto savininkas dažniausiai turi teisę išprašyti nuomininkus, kurie atsisako mokėti nuomą. Bet jeigu į gatvę išvaroma nuskurdusi daugiavaikė našlė, tada kyla abejonių ar toks teisiškai tinkamas elgesys apskritai yra dar bent kiek moralus.

Beje, ar teisiškai tinkamas elgesys yra bent jau minimaliai moralus, nepriklauso nuo to, ar individas remiasi žmogaus teisėmis, ar tam tikros jurisdikcijos pripažinta teise. Šią pastabą priduriu todėl, kad moralinis teisės pobūdis kartais kildinamas iš to, kiek tam tikra teisinė sistema remiasi žmogaus teisėmis, kurias apibrėžia Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Žinoma, žmogaus teisėmis paremta jurisdikcija yra daug moralesnė už jurisdikciją, individų teises ir laisves paskirstančią, tarkim, pagal jų priklausomybę tam tikrai kastai, rasei ar klasei. Tačiau žmogaus teisių įtraukimas į teisinę sistemą nepadeda taško mūsų diskusijoje. Paminėsiu chrestomatinį teisės filosofijos pavyzdį. Žmogus neprivalo paaukoti savo inksto kitam žmogui netgi tuo atveju, jeigu nuo to priklauso kito asmens (ligonio) gyvybė, netgi tada, kai gyventi su vienu inkstu donorui nereikštų jokio sveikatos pablogėjimo. Nes žmogaus teisės reikalauja, kad tik pats individas laisvai disponuotų savo kūnu. Tačiau apie kokį moralinį gėrį galima kalbėti, jeigu dėl teisėtų veiksmų vienas nekaltas žmogus pasmerkiamas myriop, nors puikiai galėtų gyventi abu?

Taigi, manyčiau, kad atsakymas į klausimą, ar teisė gali priversti elgtis tinkamai, yra toks: teisė daugiau ar mažiau sėkmingai tokio efekto siekia visais atvejais. Kitas dalykas, kad teisė ir moralė „tinkamą elgesį“ vertina skirtingai. Teisė gali priversti individą elgtis tinkamai tik tuo atžvilgiu, kokį ji pati nustato.

Ar teisė turėtų derėti su morale?

Dėl reikalavimo, kad teisė derėtų su morale, Lastauskienė išdėstė nemažai abejonių, daugiausia remdamasi tuo, kad moralinės nuostatos labai subjektyvios, o nuomonės dažnai išsiskiria: „Nors ir kalbame apie bendražmogišką ar universalią moralę, vis dėlto jai būdingas individualumas – kiekvieno iš mūsų moralė yra unikali (o vidinis balsas kiekvienam šnibžda skirtingus patarimus). Neegzistuoja tokia universali moralės normų sistema, kuria galėtume remtis kaip argumentu, įrodančiu, esą kokia nors teisinė taisyklė neturėtų būti taikoma, nes prieštarauja moralei. […] Socialinės grupės ir visuomeninės struktūros yra tokios įvairios, tokios susipynusios ir prieštaringos, kad apskritai nebeįmanoma kalbėti apie kokius nors unifikuotus moralinius standartus. Jei auditorijai, kurią sudaro panašaus amžiaus, išsilavinimo, socialinės padėties asmenys, užduosime klausimus, susijusius su vertybiniu pasirinkimu, ji bematant suskils (esu ne kartą su tuo susidūrusi, apklausdama studentus). Pavyzdžiui: Ar turėtų būti įteisinta eutanazija? Ar reikėtų uždrausti abortus? Ar tėvai turi teisę atsisakyti skiepyti savo vaikus? Ar būtų moralu legalizuoti prostituciją?“

Abejoti moralės universalumu – giliai įsišaknijusi filosofijos tradicija. Postmodernistinis Vakarų civilizacijos periodas šias abejones ne tik sustiprino, bet ir iškėlė į pirmą vietą. Dekonstruoti „didžiąsias“ kategorijas, tokias kaip gėris, grožis, tiesa, moralė, tikrovė ir t. t., jomis abejojant, tapo vos ne pagrindiniu filosofų užsiėmimu. To padariniai akivaizdūs: nuo diskurso apie „meną“ pereita prie idėjos apie įvairių meno sampratų koegzistavimą, nuo diskurso apie „tikrovę“ – prie idėjos apie „paralelines tikroves“ ir t. t. Nors postmoderno vėjai daug kam padarė labai teigiamą, pažangią įtaką, vis dėlto jau suprastas ir jų ribotumas: absoliučių kategorijų neigimas nebūtinai veda prie subjektyvizmo.

Tad pažvelkime atidžiau, ar pagrįstos Lastauskienės abejonės. Jos minimi atvejai dideles diskusijas sukelia todėl, kad susiduria stiprūs ir prieštaringi pamatiniai moraliniai principai, etinės normos. Eutanazijos atveju, pavyzdžiui, susikryžiuoja siekis bet kokia kaina saugoti gyvybę su pagarba žmogaus laisvam pasirinkimui, kad jis galėtų atmesti tokią savo būties formą („vegetavimą“), kai nebėra galimybės išsaugoti žmogiškąjį orumą. Negana to, eutanazijos įteisinimui skersai kelio stoja religiniai įsitikinimai ir galimas piktnaudžiavimas „mirties industrija“. Abortų atveju prigimtinė žmogaus (moters) teisė į laisvą pasirinkimą susiduria su vaiko teise gimti, tą galima suvokti ir kaip tam tikrą žmogaus teisės į gyvybę pogrupį. Ten, kur susiduria du tokie stiprūs principai, paprastai nebūna lengva rasti sutarimą, nes atsiranda dvi nesutaikomos stovyklos.

Tačiau toli gražu ne visi moraliniai klausimai veda prie ginčų. Štai paklauskite studentų, ar jie pritartų tokiai normai: „Jokiam individui neturėtų būti leidžiama šaudyti kur pakliuvo ir kada panorėjus į kitus individus.“ Manau, auditorija prabils beveik unisonu. Tai, kad žmogaus teises šiandien pripažįsta net ir labai skirtingos kultūros, daug pasako apie kai kurių normų universalumą. Tiesa, normos niekada nebūna absoliučios, jeigu suprasime tą labai griežtai, t. y. kad normoms neprieštarauja nė vienas individas. Visada atsiras keistuolių, nestabilios psichikos asmenų ar užkietėjusių nusikaltėlių, kurie laisva valia rinksis gyvenimo formas, reiškiančias jų pačių savigriovą. Normas sąlygiškai vadinsiu „absoliučiomis“, jeigu joms pritaria labai didelė individų grupė, jas pripažįsta (jeigu ir ne vienbalsiai) įvairios kultūros ir bendruomenės. Tai padės atskirti jas nuo tų, kurias nelabai palaiko nei tautinė, nei tarptautinė bendruomenė. Pastarąsias galime sąlygiškai vadinti „neabsoliučiomis“.

Vienas Lastauskienės požiūris mane tikrai nustebino – jai atrodo, kad ginčai dėl moralinių vertinimų ar dėl bausmės proporcingumo nusižengimui patys savaime verčia abejoti moralės įtaka teisei. Bet argi patys teisininkai nesiginčija vienas su kitu, spręsdami, tarkim, kokio įstatymų paragrafo pažeidimas kada buvo ryškesnis, kokia sankcija tinkamesnė, kuri teisinė taisyklė labiau tinka konkrečiu atveju? Tačiau dėl tokių nesutarimų gausos niekas juk neaiškina, neva teisė nebesuderinama su pačia teise. Energetikos ekspertai nesutaria, ko, kada ir kiek tikėtis iš konkrečios energetikos šakos. Ekonomistai kivirčijasi, ar euras gerai, ar blogai, kas geriau – taupyti ar skolintis ir pan. Tačiau viena mokslo šaka juk netampa kitai nereikšminga vien dėl to, kad ji sklidina prieštaravimų? Tiek energetikos ekspertizės, tiek ekonomistų nuomonės, net ir nepretenduodamos į „absoliutumą“, vis tiek yra svarbios politikams, sociologams, urbanistams, kitų profesijų atstovams.

Galimybę suderinti teisę su morale Lastauskienė skeptiškai vertina ir dėl kitų priežasčių: „Dar įdomiau – teisinė kalba išskiria geros moralės sąvoką: Civiliniame kodekse atsirado nuostata, kad negaliojančiais gali būti pripažinti tik tie sandoriai, kurie prieštarauja gerai moralei. Taigi teisėjui teks nustatyti dar ir tai, ar teisei reikšminga moralinė nuostata yra gera. Jau net šis atsitiktinai parinktas pavyzdys rodo, kad moralinis vertinimas visada individualus, vadinasi, kuo daugiau moralinių vertinimų, tuo didesnis subjektyvizmo pavojus.“

Žinoma, tik įstatymo leidėjai galėtų pasakyti, ką jie turėjo omeny, vartodami sąvoką gera moralė. Sunku patikėti, kad šis reikalavimas buvo suformuluotas, nepateikiant jokio aiškinamojo teksto. Beje, ši citata iš Civilinio kodekso skamba tarsi pažodinis vertimas to, kas rašoma Vokietijos civiliniame kodekse: „Ein Rechtsgeschäft, das gegen die guten Sitten verstößt, ist nichtig.“ (Bürgerliches Gesetzbuch, §138/1), t. y. „Sandoris, kuris nusižengia gerai moralei, yra laikomas negaliojančiu“. Sąvoka gute Sitten iš tikrųjų gali būti verčiama kaip „gera moralė“, nors žodis Sitten vis dėlto dažniau verčiamas kaip „papročiai“. Šis žodis nurodo, kad čia įstatymo leidėjas turėjo omeny „neabsoliučią“ moralę – t. y. tik tam tikram kultūriniam vienetui būdingas elgesio normas. Tokią sąvokos interpretaciją remia ir aiškinamasis tekstas. „Gerą moralę“ jis apibrėžia kaip „visų teisingai ir sąžiningai mąstančiųjų padorumo jausmą“ (das Anstandsgefühl aller billig und gerecht Denkenden), nurodo, kad čia kalbama ne apie bendras etines elgesio normas, bet apie socialines normas, kurios galioja visuomenėje (BGB, §826). Man regis, jeigu LR įstatymo leidėjas būtų labiau orientavęsis į aiškinamajame tekste pavartotą sąvoką „padorumo jausmas“ (Anstandsgefühl), o ne į sąvoką „gera moralė“ (gute Sitten), lietuviams būtų daug aiškiau, ko siekiama šiuo kodekso straipsniu.

Klasikinis pavyzdys, kada sandoris pažeidžia „gerą moralę“, būtų seksualinių paslaugų teikimas už pinigus. Arba, pavyzdžiui, jeigu įrodoma, kad darbdavys atleido žmogų iš darbo, nes už kažką jam kerštavo, – tada nukentėjusysis galės prisiteisti žalos atlyginimą būtent pagal šį Civilinio kodekso straipsnį. Žinoma, ne taip lengva apibrėžti, kas yra tas „visų teisingai ir sąžiningai mąstančiųjų padorumo jausmas“, kaip nustatyti, kurie žmonės mąsto sąžiningai, o kurie ne? Šios sampratos analizei yra skirta daugybė studijų, čia juristai turi galimybę pasireikšti kaip hermeneutikai. (Juristų forumuose neblogai vertinama Helmuto Haberstumpfo studija Die Formel vom Anstandsgefühl aller billig und gerecht Denkenden in der Rechtsprechung des Bundesgerichtshofs. Eine Untersuchung über juristische Argumentationsweisen. Lietuviškai galima versti: „Visų sąžiningai ir teisingai mąstančiųjų padorumo jausmo formulė, kaip ją supranta VFR aukščiausiosios instancijos teismas savo verdiktuose. Juridinės argumentacijos būdų tyrimas.“) Be abejo, ginčytinų atvejų šiuo klausimu pasitaiko daugiau negu neginčytinų. Tačiau jeigu jau vokiečiams, kurių jurisdikcija yra viena rafinuočiausių Europoje, atrodo svarbu iš savo juristų reikalauti, kad šie gerbtų tai, ką diktuoja jų visuomenėje nusistovėjęs „visų sąžiningai ir teisingai mąstančiųjų padorumo jausmas“, tai gal ir „geros moralės“ reikalavimas nėra visiškai tuščias Lietuvos įstatymų leidėjo įgeidis? Jeigu kitų jurisdikcijų profesionalai randa būdų, kaip atpažinti „gerą moralę“, kodėl lietuvių juristai turėtų kratytis šios priedermės? Juk kognityviniai jų gebėjimai turbūt ne prastesni negu vokiečių? Viliuosi, ir lietuvių teisininkai bus pajėgūs atpažinti, ar „visų teisingai ir sąžiningai mąstančiųjų padorumo jausmas“ yra pažeistas, jeigu, tarkim, darbdavys ima reikalauti, kad padavėja klientus aptarnautų pusnuogė?

Ar teisiniuose ginčuose ieškoma tiesos?

Savo išvedžiojimus šiuo klausimu Lastauskienė pradeda nuo žodžių „tiesa“ ir „teisė“ panašumo: „Žodžio teisė sąsaja su žodžiais tiesa, teisingumas, tiesus lyg ir neturėtų kelti abejonių. Todėl savaime suprantama, kad vertindami teisės kokybę ir teisinę tvarką šias sąvokas gretiname. Nesunku pastebėti: kuo mažiau žmogus susijęs su teisine praktika, tuo dažniau jis vartoja šiuos žodžius.“

Labai abejočiau, ar teisę ir teisingumą žmonės sieja (o jie tikrai tą daro) su tiesos paieškomis, su tiesos nustatymu vien dėl lingvistinio etimologinio šių žodžių ryšio. Lietuvių kalbos žodžiai „teisė“ ir „teisingumas“ yra panašūs su žodžiu „tiesa“, bet apie kitas indoeuropiečių kalbas to nepasakysi. Pavyzdžiui, vokiečių kalbos žodžiai Recht (teisė), Rechte (teisės) ir Gerechtigkeit (teisingumas) aiškiai susiję, tačiau Wahrheit (tiesa) skamba visai nepanašiai. Anglų kalbos visos sąvokos rights (teisės), law (teisė), justice/fairness/equity (teisingumas), truth (tiesa) labai skiriasi. Prancūzų kalbos žodžiai droit (teisė), justice (teisingumas), vérité (tiesa) irgi skirtingi. Lingvistinio pobūdžio abejones sustiprina dar ir tai, kad filosofijos mokslas minėtas kategorijas priskiria labai skirtingoms filosofijos sritims. Teisė, teisės, teisingumas – tai kategorijos, esminės praktinei, pirmiausia moralės filosofijai. O tiesa yra teorinės filosofijos kategorija, svarbi logikos mokslui, nors ir išeinanti už jo ribų.

Lastauskienė teigia: „Nei teoriniu (abstrakčiuoju), nei praktiniu lygmeniu vienos tiesos monopolis neegzistuoja. Tačiau teisinį ginčą vis tiek turi kas nors laimėti. Todėl sąvokos tiesa, teisus irgi tampa teisinės diskusijos dalimi.“ Esą teisininkų vartojama „tiesos“ samprata yra labai specifinė, ją apriboja net faktų pateikimo forma ir laiko tarpas, skirtas tiems faktams pateikti. Pasak autorės, teisė pagrindžia „tiesos“ sampratą tikėtinumo principu: „vieną ar kitą aplinkybę teismas laiko įrodyta, jeigu labiau tikėtinas jos buvimas negu nebuvimas…“

Tematizuoti tiesos sampratą, jos apibrėžimų įvairovę yra išties labai svarbi šios diskusijos dalis. Filosofija tą įvairovę jau seniai yra nustačiusi ir suklasifikavusi. Paminėsiu tris populiariausius apibrėžimus: atitikties teorija (tiesa yra tai, kas atitinka tikrovę), koherencijos teorija (tiesa yra tai, kam nebūdingi vidiniai loginiai prieštaravimai), konsensuso teorija (tiesa yra tai, kas daugumai atrodo teisinga). Išsamiau paanalizavę Lastauskienės aptartą tikėtinumo principą (tiesa yra tai, ko buvimas yra labiau tikėtinas negu nebuvimas, arba tiesa yra tai, ko buvimas paremiamas geresniais argumentais negu nebuvimas), ko gero, įžvelgtume čia visų trijų filosofinių tiesos apibrėžimų atspindžius.

Tačiau ką tada reikštų teiginys, esą nei teoriniu, nei praktiniu lygmeniu neegzistuoja „vienos tiesos“ monopolis? Čia, kaip ir „absoliučios moralės“ neigime, įžvelgčiau tam tikrą postmodernistinio dogmatizmo dozę. Abejoti sąvokos „absoliuti tiesa“ prasmingumu tikrai sveika. Bet nederėtų tose abejonėse taip įklimpti, kad liautumės tyrinėję šio požiūrio ribas. Argi LR baudžiamasis kodeksas nelaiko nusikalstama veika komunistinių ir nacistinių nusikaltimų neigimo? Tokia lietuvių (ir ne tik lietuvių) jurisdikcijos pozicija reiškia, kad tam tikrais klausimais teisė numato „vienos tiesos monopolį“. Gal tada vis dėlto darytina išvada, kad teisė, kaip ir kiti mokslai, kaip kasdieninis diskursas, remiasi ne viena, o keletu tiesos sampratų? Mano studijų laikais kai kurie vokiečių filosofai itin mėgo kartoti teiginį, esą nėra nei „absoliučios“, nei „vienos“ tiesos. Kartais, kai tas begalinis kartojimas ypač įkyrėdavo, paklausdavau, ar jie nori tuo pasakyti, kad žydų holokaustas nėra absoliutus ir neabejotinas faktas, nėra absoliuti tiesa? „Plokštelė“ iškart pasikeisdavo…

Tačiau šįkart svarstome tiesą apie faktus, t. y. aptariame tokias tiesos paieškas, kai bandoma atsakyti į klausimą, ar tiesa, kad buvo/įvyko tas ar anas. O kur tiesa apie normas? Juk asmuo, kuris klausia „Ar aš turiu tokią arba anokią teisę?“, visai nesidomi faktais, jis nori sužinoti tiesą apie jam galiojančias elgesio normas. Argi neiname pas teisininkus konsultacijų, norėdami išsiaiškinti, kokios normos mums galioja, o kokios ne? Žinoma, kai kada teisininkų atsakymas priklausys nuo pateiktų faktų. Be to, kartais bus ginčijamasi, ar tam tikra teisė kildintina iš vienos ar kitos normos formuluotės, ar ne. Tačiau tokių dvejonių kyla ne visada. Jeigu, pavyzdžiui, politikas klaus, ar gali Respublikos Prezidentas būti Seimo narys, tada teisininkas, atsivertęs tam tikrą Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnį, atsakys, kad negali. Ši tiesa bus absoliuti, neginčijama. Ar tai būtų Konstitucijos, ar Baudžiamojo kodekso, ar Civilinio kodekso, ar kitos jurisdikcijos nustatytos normos, jos galioja visiems be išimties piliečiams, kurie pavaldūs tai jurisdikcijai. Kitaip tariant, tos normos toje jurisdikcijoje turi „vienos tiesos monopolį“.

Tačiau vienas dalykas yra sakyti, kad „tiesos“ apibrėžimas yra komplikuotas dalykas, kad teisė supranta „tiesą“ specifiškai, atsižvelgdama į ribotas tiesos pažinimo galimybes, ir jau visai kitas dalykas įtikinėti, esą teisminiam procesui visiškai nesvarbu išsiaiškinti tiesą. Lastauskienė rašo: „Čia derėtų padaryti itin svarbią išvadą, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodys šokiruojanti, – sprendžiant teisinį ginčą, nėra keliamas tikslas nustatyti tiesą. Tiems, kuriems šis teiginys atrodo protu nesuvokiamas, suformuluosiu jį švelniau – tiesos nustatymas nėra pagrindinis teisminio proceso tikslas. Pagrindinis teisės tikslas – išspręsti konfliktą, laikantis ginčo sprendimo taisyklių, ir paaiškinti, kodėl pasirinktas būtent toks sprendimas. Valstybės pareiga – užtikrinti, kad teisiniai ginčai būtų sprendžiami teismuose, o ne tarpuvartėse; kad tai būtų daroma laikantis iš anksto paskelbtų taisyklių, suteikiančių galimybę kiekvienam ginčo dalyviui išdėstyti savo argumentus…“

Ar tikrai tikslu yra teigti, esą teisė nesistengia rasti tiesos, nes teisminiam procesui tiesos nustatymas yra antraeilis dalykas? Jeigu teisminio proceso tikslas būtų tik išspręsti konfliktą, be pretenzijų nustatyti tiesą, tada tokio proceso apskritai nereikėtų. Pakaktų mesti monetą arba sukryžiuoti špagas. Argumentų dėstymas ir jų išklausymas netenka prasmės, jeigu nebandoma rasti tiesos. Praranda prasmę ir visos įprastinės ikiteisminio tyrimo užduotys, tokios kaip liudytojų apklausa, parodymų, įkalčių, įrodymų rinkimas ir t. t. Kuo tada remiasi teisėjas, skelbdamas nuosprendį? Tarkime, jis teisiamajam sako: „Gal ir tiesa, kad Jūs neįsilaužėte į Petro Petraičio vasarnamį, tačiau pagal mūsų teisinės sistemos naudojamus, mums prieinamus ir leistinus tiesos nustatymo būdus Jūs tikrai tą padarėte, todėl turėsite atlyginti žalą.“ Bet jau visai kitas dalykas, jeigu teisėjas aiškina: „Gal ir tiesa, kad Jūs neįsilaužėte į Petro Petraičio vasarnamį, tačiau ponas Petraitis neduoda mums ramybės, o pagal mūsų teisinės sistemos naudojamus konfliktų sprendimo būdus Jūs esate idealus kandidatas būti atpirkimo ožiu!“

Teisė apskritai nesprendžia ginčų, jeigu neįmanoma remtis kuo nors objektyviu. Teisminio proceso objektyvumas atsiranda ne tik dėl to, kad teiginius ir įvykius tiria nešališki asmenys. Net ir pasitelkusi nešališkų asmenų grupę, teisė vis tiek nesiimtų spręsti, pavyzdžiui, dviejų vyrų ginčo dėl to, kurio žmona gražesnė. Tačiau teisė galėtų spręsti, kuri iš jų laimėjo grožio konkursą. Pirmuoju atveju nėra jokių objektyvių tiesos nustatymo kriterijų. Antruoju yra – tai grožio konkurso taisyklės. Teisė sprendžia konfliktus, remdamasi faktais ir normomis. Jeigu ji spręstų ginčus kitaip, tada neturėtų tokios fundamentalios reikšmės valstybei. Tiek faktai, tiek normos yra tiesos šaltinis.

Taigi sutikti su teiginiu, kad teisės užduotis yra ne nustatyti tiesą, bet išspręsti ginčą, galima tik tuo atveju, jeigu pripažįstame, kad būdai, kuriais sprendžiamas teisinis ginčas, yra neatsiejami nuo tiesos paieškų. Kita vertus, nereikėtų pamiršti, kad kartais žmonės kreipiasi į teisėsaugą, nenorėdami nieko daugiau, o tik nustatyti tiesą, pavyzdžiui, prašo paneigti tam tikrus teiginius apie savo šeimos narį, nors ir jis, ir melagingų teiginių autorius jau mirę. Galbūt ir tai galima interpretuoti kaip tam tikrą ginčą, tačiau tai būtų labai formalus ginčo supratimas.

II.

Vis dėlto ar tikslu yra teigti, esą teisinis nihilizmas atsirado dėl to, kad visuomenė teisei kelia nerealius reikalavimus? O gal jie visiškai realūs? Užtenka susipažinti, kaip įvairūs teisėjai argumentuoja savo verdiktus. Pavyzdžiui, Vytauto Pociūno žūties byloje vis pasikartojanti logikos stoka taip rėžia akį, kad peršasi natūrali išvada – Lietuvos teisėsauga bando užtušuoti politinę žmogžudystę. Ar žmogus, kuris daro tokią išvadą, iš tikrųjų kažko esminio nesupranta apie teisę?

Nors Lastauskienė savo tekste pažėrė nemažai sąžiningos kritikos savo kolegoms, vis dėlto jos kritika yra pernelyg švelni, nutolusi nuo tikrųjų giluminių priežasčių, dėl kurių žlugo visuomenės pasitikėjimas teisės institucijomis. Pažvelkime, ką apie tai mano kiti teisės ir teisėsaugos struktūrų atstovai.

Antai Kęstutis Milkeraitis, buvęs Generalinės prokuratūros tardytojas, teisininkas, kurio veikla turėjo išskirtinį pilietinį svorį, prieš šešerius metus paskelbė šiandien jau klasika tapusį tekstą „Vestuvių generolai ir Lietuvos saugumas“[4]. Jame išsamiai aprašyta, kaip per septyniolika nepriklausomybės metų sovietų valdžios struktūros, ypač buvęs kompartijos elitas su užsilikusiais KGB agentais, pasitelkdamos teisines institucijas ir žiniasklaidą, organizavo ne vieną kryptingą žygį, kad suardytų Kovo 11-osios Akto pasekmes, o Lietuvos valdžią ir turtą išlaikytų savo rankose. Milkeraitis rašo: „Gal dar kai kas atsimena, kaip [Artūras] Paulauskas net visą universiteto Teisės fakulteto kursą bandė suformuoti iš jam artimų teisininkų vaikų. Daugelis sovietinių prokurorų net neslėpė neapykantos atgimimui, nors tuo metu patys materialiai turtėjo. Ir tai buvo ne vien Paulausko nuopelnas. Tiksliau – ne jo vieno. Taip žingsnis po žingsnio nepriklausomybę atgavusios Lietuvos prokuratūra tapo savaip nepriklausoma, o jei tiksliau – nebaudžiama, be elementarios visuomenės kontrolės, be atskaitomybės bet kokia rimtesne forma ir visai be teisinės moralės [paryškinta mano – E.W.-M.]. O gal ne taip turėtų būti vertinamos atgimimo laikotarpiu iškeltos bylos – kad ir tokios plačiai žinomos, kaip Rainių ar partizanų vadų žiaurių kankinimų ir nužudymų bylos, kurios ilgus metus tęsėsi be pabaigos. Jų principas – tempti laiką, kol visuomenės domėjimasis atbuks, kol bus pakeistas tautos mentalitetas, gyventojų tautinė sudėtis.“

Milkeraičio apžvalgos pamatinis teiginys yra tas, kad Lietuvos teisininkų bendruomenė po nepriklausomybės atkūrimo daugiau ar mažiau veikė kaip senąsias sovietines struktūras aptarnaujantis personalas. Ar ne todėl ji iki šiol kratosi bet kokių nuorodų į moralę? Čia tiktų pacituoti ir Mykolo Romerio universiteto Teisės filosofijos ir istorijos katedros profesorių Saulių Arlauską: „Visuomenės nepasitikėjimo teisinėmis institucijomis ar apskritai valdžia viena pagrindinių priežasčių yra ta, kad mums trūksta kritinės masės profesionalių teisininkų, kurie gebėtų fundamentaliai vertinti visuomeninius procesus. […] Ir teisės studijas, ir teisės mokslą vis dar slegia sovietinis paveldas. Sovietmečiu teisė buvo skirta aptarnauti komunistų valdžios politinę liniją, todėl iš teisės teorinių studijų ir teisės mokslo buvo eliminuoti visi vertybiniai klausimai, susiję su žmogaus teisėmis, teisės principais, teisės vertybių pažinimu ir pan.“[5].

Kad teisininkai tebėra paklusnūs senosioms sovietų valdžios struktūroms, rodo ne tik vadinamosios „rezonansinės“ bylos, apie kurias nemažai rašyta. Tai pasireiškė ir per bylas, kurios, deja, netapo „rezonansinėmis“ (t. y. jomis nesidomėjo, jų neaptarinėjo nei politikos komentatoriai, nei žiniasklaida), nors turėjo tokiomis tapti. Kalbu apie bylas, kurias galėtume pavadinti desovietizuojančiomis plačiąja prasme, – Lietuvos laisvės kovotojai bandė arba patraukti baudžiamojon atsakomybėn savo ir savo artimųjų kankintojus, arba gauti reabilitaciją.

Tie, kurie ateityje gilinsis į šių bylų medžiagą, ko gero, stebėsis tuo, kad teisėjai ir prokurorai, panašu, gynė ne nepriklausomą Lietuvą, o kažkokią čekistų respubliką. Tokį teisėjų elgesį minėtų bylų atžvilgiu ne kartą viešai ir vienareikšmiškai pasmerkė Lietuvos rezistencijos ir sovietinių aukų organizacijos, joms priklausančių ar priklausiusių asmenų artimieji, iškilios lietuvių antisovietinio pasipriešinimo asmenybės, kai kurie signatarai, kitaip tariant, moralinis tautos elitas. Vartydama privačiuose archyvuose nugulusius (ir beveik nieko nesudominusius) jų protesto laiškus, suskaičiavau gerokai daugiau kaip šimtą pavardžių – tai tie teisėjai, kuriems buvo reiškiamas nepasitikėjimas. Ar mūsų teisininkams neįdomi nuomonė žmonių, kurie pagal vokiečių teisės apibūdinimą priskirtini „sąžiningai ir teisingai mąstantiems“?

Prosovietinė teisėjų laikysena išlindo kaip yla iš maišo, nagrinėjant pasipriešinimo dalyvio Algimanto Andreikos, partizano Algirdo Žyprės, partizano Petro Jacunsko „dereabilitavimo“ (post mortem), pasipriešinimo dalyvio Algirdo Petrusevičiaus, partizano Alberto Kavaliausko įskundimo, partizanų Jono ir Antano Aštrauskų nužudymo, partizano Adolfo Ramanausko žūties (tiksliau, bandymų išsisukti nuo jos tyrimo), partizano Antano Kraujelio žūties, partizano Jono Būdininko sužeidimo, suėmimo ir nuteisimo bylas, M. Aštrauskaitės-Bikuličienės skundą dėl materialinės ir moralinės žalos atlyginimo už partizanų – tėvo ir dėdės – žūtį ir t. t.

Tipiški teisininkų elgesio aptariamos bylų grupės atžvilgiu bruožai būtų tokie: (a) tendencingas įstatymų interpretavimas asmenų, priklausiusių represinėms sovietų struktūroms, labui, (b) partizanų veiksmų vertinimas pagal sovietinės istoriografijos įdiegtus štampus, (c) bylų (ypač tų, kurios pagrįstos solidžiais įrodymais) vilkinimas iki senaties termino, (d) kryptingas nusikalstamos veikos perkvalifikavimas sovietinėms struktūroms priklausiusių asmenų naudai (pvz., KGB agento nužudymas klasifikuotas kaip „civilio“ nužudymas), (e) teisminiuose procesuose plačiai naudotasi KGB sukurptų bylų medžiaga, nors ekspertams seniai žinoma, kad šios rūšies bylos buvo sistemingai klastojamos, o „įkalčiai“ (kaltinamojo ir jo draugų „prisipažinimai“ apie dalyvavimą civilių žudynėse) masiškai išgaunami, naudojant nusikalstamus metodus, ypač žiaurius kankinimus, (f) Lietuvos prokuratūra apskritai nevertino KGB kaip nusikalstamos struktūros, o tik kaip archyvus kaupusią organizaciją.

Skaudžiausias partizanams, jų palikuonims buvo vadinamųjų „dereabilitacinių“ bylų vajus, kai, remiantis sufabrikuotų KGB bylų medžiaga, prokurorai apkaltino nemažai partizanų, esą jie dalyvavo civilių gyventojų žudynėse. Taigi pasipriešinimo kovų dalyviai buvo dar kartą paskelbti „liaudies priešais“. Kai kurie apkaltinti partizanai ar jų artimieji vėliau per teismus tas „dereabilitacijas“ anuliavo, tačiau labai daug apjuodintų partizanų šeimų nebeturėjo nei sveikatos, nei lėšų bylinėtis su nepriklausomos (sic!) Lietuvos teisine sistema. Taigi tuos, kurie turėjo būti pagerbti, sistemiškai sugniuždė ir pažemino Lietuvos teisininkų elitas. Partizanas Stasys Čėpla teismo salėje ištiesė prokurorui suluošintas savo plaštakas (kai buvo kankinamas, jam išsukinėjo rankų pirštus) ir sušuko: „Pažiūrėkit, ką jie su manimi darė! Tai kaip aš galėjau nepasirašyti to „prisipažinimo“?!..“ Kai kuriems šios scenos liudytojams dar ir šiandien ausyse skamba a. a. Čėplos (taip ir neprisibeldusio į prokurorų sąžinę) žodžiai. Sunku pamiršti ir tai, kaip niekinamai atsainiai prokuroras tuomet loštelėjo kėdėje…

Sovietų represinių struktūrų agentai, stribai ir čekistai buvo išteisinti, nenuteisti arba labai švelniai nubausti. Užvilkintos arba užmestos Nachmano Dušanskio, Markelio Bulatovo, Jozefo Bulkos bylos. Stribui Zigmantui Dubosui už dalyvavimą trėmimuose pritaikyta ypač „adekvati“ bausmė – jam uždrausta lankytis restoranuose po 22 valandos… Dėl bendradarbiavimo su KGB išteisinti Algis Klimaitis ir Kazimira Prunskienė…

Be abejo, disidentai, laisvės kovotojai, politiniai kaliniai, tremtiniai, liustracijos komisija, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, kitos panašios grupės irgi gali klysti. Ne vien todėl, kad klysti apskritai žmogiška, bet ir dėl posovietinėje erdvėje dažnų posūkių: dalis rezistentų ėmė ir perėjo sovietinių reakcionierių pusėn (Aleksandras Solženycinas yra labai ryškus, bet toli gražu ne vienintelis tokios „mutacijos“ pavyzdys. Palyginę, ką kalba Adamas Michnikas Lenkijoje, su tuo, ką įrodinėja, tarkim, Gediminas Kirkilas Lietuvoje, neįžvelgsime didelio ideologinio skirtumo). Tačiau dauguma rezistentų ir sovietinio režimo aukų vis dėlto išvengė dvasinės korupcijos. Jie vaidino ir tebevaidina svarbų politinį vaidmenį, padėdami visuomenei atsikratyti sovietinės įtakos šleifo. Be to, suklysti pasitaiko gal kartą kitą. Vadinasi, kažkas iš tikrųjų ne taip, jeigu teisėjų nuomonė desovietizacijos bylose vos ne visada išsiskiria su liustracijos komisijos, su Genocido centro, su kitų organizacijų, atstovaujančių sovietų aukoms, nuomone.

Netikiu, kad teisininkai nuoširdžiai sako nežinantys priežasčių, dėl kurių visuomenė teismo verdiktus laiko ne teisingumo išraiška, o, Milkeraičio žodžiais tariant, „paskutine vinimi į lietuvių pilietiškumo karstą“. Klausimas „Ar reikia vykdyti teismo nuosprendį net ir tada, kai su juo nesutinki?“ yra visai kitoks negu klausimas „Ar reikia vykdyti teismo nuosprendį net ir tada, kai teisinės struktūros nerodo nė menkiausio noro gerbti teisingumą, padorumą ir tuos tikslus, dėl kurių dešimtys tūkstančių lietuvių XX a. paguldė galvas?“

Man atrodo, Milkeraitis apie „teisės moralę“ kalba itin specifine prasme – pasigenda teisinių institucijų gebėjimo atlikti savo funkciją. Sokratas, itin mėgęs svarstyti, kokias funkcijas visuomenėje atlieka įvairios profesijos, amatai ir mokslai (téchne), profesionalų gebėjimą daryti tai kuo tobuliau vadino jų areté – tam tikru moralumu ar gerumu. Būtent teisės moralumas, jos areté, yra labai aktualus Lietuvos teisininkams. Šios profesijos žmonių areté yra kuo geriau ginti Lietuvos įstatymus, iš kurių pagrindinis (Konstitucija) teigia, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma, o suverenitetas priklauso tautai. Būtent todėl taip svarbu rasti būdą, kaip išlaisvinti dabartį nuo sovietinės praeities.

O atsikratyti jos tikrai įmanoma. Pažangiau mąstantys lietuvių teisininkai turėtų kritiškai įvertinti desovietizacinius teismus, viešai atsiriboti nuo kolegų verdiktų, pasmerkti jų naudotus metodus, įvardyti jų laikyseną kaip prosovietinę, atsiprašyti partizanų šeimų visos teisininkų bendruomenės vardu, įsipareigoti, kad ateityje į tokius kolegų demaršus reaguos greičiau ir aktyviau. Toks viešas kritiškas desovietizacinių teismų įvertinimas galėtų būti grynai simbolinis, be teisinių implikacijų, tiesiog kaip asmeninės nuomonės pareiškimas. Bet jeigu tokį asmeninį požiūrį išdėstytų didesnė šios profesinės grupės dalis, visuomenė gautų žinią nuo teisininkų bendruomenės.

Panašūs apsivalymo aktai reikalingi daugeliui profesinių bendruomenių. Šį procesą stabdo tai, kad kol kas nėra suvokiama kolektyvinė atsakomybė, nors ji – labai svarbi Vakarų politinės kultūros dalis. Šiuo atžvilgiu gerą pavyzdį rodo tokios nemėgstamos politinės partijos – viešai atsiriboja nuo tų savo narių, kurie pasielgia netinkamai. Teisininkai galėtų perimti šią praktiką, perkeldami ją į savo profesinės bendruomenės lygmenį, taip būtų sukurtas tam tikras apsivalymo „precedentas“. Dažniausiai tokius progresyvius apsivalymo žingsnius pirmieji žengia kultūros sferos intelektualai.

Tačiau Lietuvoje tikėtis tokio pobūdžio lyderystės kol kas nėra pagrindo: mūsų intelektualai vis dar laikosi įsitvėrę „Dzeržinskio tilto“ tarsi vaikas mamos sijono.

Pabaigoje norėčiau pabrėžti, kad šis tekstas tikrai nėra Neringos Venckienės ar „Drąsos kelio“ apologija. Slapstymasis nuo teisėsaugos paverčia niekais skambiai deklaruotą jų pasiryžimą siekti teisingesnės valstybės.

Tačiau svarbiausia tai, kad, išskyrus kelis žinomus pilietinius aktyvistus, nei pati „drąsioji bėglė“, nei didžioji dauguma jos pusėn stojusių žinomų kultūros veikėjų (kalbu ne tik apie tuos, kurie buvo įtraukti į optimistiškai ilgą priešrinkiminį „Drąsos kelio“ partijos narių sąrašą) nėra pareiškę jokio susirūpinimo dėl desovietizacinių, liustracinių teismų eigos, jų rezultatų.

Prie teismo salių jie nebudėjo, nebandė žadinti teisėjų sąžinės, nesibūriavo Daukanto aikštėje su juodais skėčiais, reikalaudami „tiesos“… Tikrai neperdėsiu sakydama, kad absoliučiai daugumai žinomų šalies intelektualų, pripažintų menininkų desovietizaciniai teismai rūpėjo tiek pat, kiek pernykštis sniegas. Dar blogiau – jie net nesuprato, kokie svarbūs šie teismai lietuvių kaip politinės bendruomenės ateičiai. Tad visai nesistebiu, kodėl teisininkai taip alergiškai reaguoja į „kultūrininkų“ moralizavimus. Tiek Lietuvos teisės, tiek mokslo ir meno elitui būtina ne tik gilesnė teisės ir moralės refleksija, jam reikia iš naujo apibrėžti savo paties vaidmenį šių fundamentalių dalykų atžvilgiu.

[1] Dainius Pūras, 2013: „Labiau už Garliavos istoriją Lietuvai pakenkė tik maištas Pakaunėje“, delfi.lt, 2013-09-24.

[2] Mantas Liesis, 2012: ‚Baudžiamosios teisės paskirtis ir negalia“, Kultūros barai, nr. 4, nr. 5. (Skaityti ČIA ir ČIA)

[3] Arlene W. Saxonhouse, 2009: „Foundings vs. Constitutions: Ancient Tragedy and the Origins of Political Community“. In: Stephen Salkever (ed.), The Cambridge Companion to Ancient Greek Political Thought. Cambridge University Press.

[4] Kęstutis Milkeraitis, 2007: „Vestuvių generolai ir Lietuvos saugumas“, XXI amžius, nr. 90 ir nr. 92.

[5] Saulius Arlauskas, 2013: „Teisės mokslą vis dar slegia sovietinis paveldas“, bernardinai.lt, 2013-10-03.

kulturosbarai.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
16 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
16
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top