Lietuvos Apeliaciniam teismui
Eglės Kusaitės žodis
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 30 d. mano atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį pagal LR BK 21 (1) ir 250 (4) straipsnius. Teismo kolegija netyrė parengtinio tardymo ir teisminių posėdžių metu mano teiktų prašymų, nurodomų aplinkybių dėl bylos iš esmės ir dėl kai kurių teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų iki baudžiamosios bylos iškėlimo ir jau ikiteisminio tyrimo metu.
Nenagrinėjo taip pat to, į ką teismo dėmesį atkreipė gynėjas, advokatas K. Stungys. Teismas rėmėsi tik prokurorų surašytu kaltinamuoju aktu, vietomis jį tiesiog perrašydamas.
Prokurorų man pateikti kaltinimai yra išgalvoti, neatspindi tiesos, neturi nieko bendro su realybe. Jie skirti pateisinti VSD veikimą ir ypatingai siekiant, kad neiškiltų jų veiksmai iki mano pilnametystės. Nebandyta nustatyti asmenis, kurie siekė mane radikalizuoti tam patys sukurdami aplinkybes, galinčias iššaukti mano domėjimąsi čečėnų tautos problemomis. Tuo Vilniaus apygardos teismas elgėsi kaip šališkas teismas, neužtikrinęs mano teisės turėti teisingą teismą, kaip tai numato Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai.
Kokios žinios nuslepiamos nuo manęs ir gynėjo neleidžiant susipažinti su VSD tarnybinių tyrimų išvadomis
VSD generalinis direktorius G. Grina teisėjai V. Švedienei yra pateikęs penkias tarnybinio tyrimo išvadas, susijusias su manimi. Tuose dokumentuose, neabejoju, yra duomenų, kurie atskleistų neteisėtus VSD bendradarbių veiksmus panaudojant mane, man to nežinant, savais tikslais nuo trylikos metų amžiaus. Apie tai žiniasklaidoje yra užsiminęs buvęs VSD Klaipėdos padalinio vadovas A. Grublys, buvęs Seimo NSGK vadovas A. Anušauskas, kiti asmenys. Buvo kalbama, kad dirbtinai sukurta „teroristė“ minimai žinybai tapo reikalinga siekiant gauti kovai prieš terorizmą skirtas lėšas iš tarptautinių fondų. Prokurorų veiksmai prieš mane parodė, jog galėjo būti bendras suderintas veikimas su Rusijos FSB.
Toks mano asmens panaudojimas truko apie septynerius metus – nuo 2003 metų.
Šitas laikotarpis, nors viso teisminio proceso metu apie tai kalbėjau ir prašiau tirti, liko nenagrinėtas. Apsimetama, jog ankstyvojo VSD provokacijų laikotarpio nebuvo, tačiau pabrėžiama, jog nuo paauglystės bendravau su čečėnais. VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas D. Dabašinskas 2008 m. vasario 11 d. savo rašte rašo: „Operatyvinės informacijos patikrinimo metu gauta informacija, kad dar keturiolikos metų amžiaus E. Kusaitė pradėjo bendrauti su čečėnų tautybės asmenimis bei domėtis islamu“. Kaip D. Dabašinskas 2008 m. pradžioje atkūrė penkerių metų senumo faktus jų nepagrįsdamas ir nenurodydamas nė vieno konkretaus čečėno? Lietuvos, tuo pačiu ir Klaipėdos čečėnų diaspora teigia, jog jie nieko apie mane negirdėję. Mano byloje nė vienas Lietuvos čečėnas, tariamai bendravęs su manim, nebuvo įvardintas, apklaustas ar pakviestas liudytoju. Tas nepadaryta dėl to, kad su jokiais tikrais čečėnais nebendravau, o tik su jais apsimetusiais VSD agentais. Jeigu būtų buvę tikrų čečėnų, jie bematant būtų surasti, įvardinti ir susieti su manim. Provokacijos spekuliuojant čečėnų vardu ir jais apsimetinėjant VSD darbuotojams tęsėsi apie septynerius metus, nuo 2003 m., nes jau tada man buvo suplanuota byla.
Prokurorai ir teismai nesiaiškino, kas buvo Ali ir Toita Saidulajevai, tariami čečėnai, gyvenę Lietuvoje 2003–2004 m. ir bendravę su manim. Nesidomėjo, ar juos kažkas atvežė į Lietuvą ir ar jie gyveno nelegaliai. Kur jie vėliau dingo, koks jų supažindinimo su manimi tikslas. Manau, kad Saidulajevai nebuvo jokie čečėnai, bet specialiai parinkti paaugliai mano provokavimams, kad per juos būčiau įvesta į saugumiečių, apsimetinėjusių musulmonais, ratą. Kur jie vėliau dingo? Juos globojęs A. Baranauskas vėliau rodė tarsi Čečėnijoje žuvusio Ali Saidulajevo nuotrauką.
Teismas priėmė išgalvotą ir prokurorų tiražuotą, ypatingai per dienraštį „Lietuvos rytas“ ir kitą neobjektyvią žiniasklaidą, versiją, neva aš siekiau keršyti už savo paauglystės laikų pažįstamo Ali Saidulajevo mirtį. Tai lyg ir motyvas siekiamam teroro aktui iš keršto.
Tačiau apie jokį kerštą niekada negalvojau ir nekalbėjau. Nuo bendravimo su Ali Saidulajevu iki kelionės į Maskvą praėjo beveik 6 metai. Tai per ilgas laiko tarpas, jog man tai būtų aktualu. Todėl toks prokuroro teiginys neturi jokio pagrindo.
Nesurasta ir mergaitė, vardu Gabrielė, Ali ir Toitos draugė, mane su jais supažindinusi. 2003–2004 m. ji mokėsi toje pačioje „Versmės“ vidurinėje mokykloje kaip ir aš, tik vyresnėje klasėje. Su ja daugiausiai bendraudavau mokykloje pertraukų metu. Vėliau ji persikėlė į „Varpo“ mokyklą (taip pati sakė). Gabrielė galėtų suteikti daug informacijos apie Ali ir Toitą Saidulajevus, paaiškintų, kas ir kokiu tikslu paskatino ją mus supažindinti, bei apie jų globėją Arną – Arnoldą Baranauską.
Ali ir Toitos globėjas Arnas man buvo prisistatęs Arnoldo Baranausko vardu. Jo darbai turėjo sudominti prokurorus, jei jie būtų siekę visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių tyrimo. Apie tai kalbėjau ikiteisminio tyrimo metu ir duodama parodymus teisme.
Tačiau niekas šio asmens realiai neieškojo. Kaip ir netyrė to, ar per Aišą Batašjevą Vokietijoje jie nebandė mane (o gal ir kitus asmenis) radikalizuoti turėdami nusikalstamų kėslų.
Baigiantis ikiteisminiam tyrimui prokuroras J.Laucius nusiuntė formalų užklausimą dėl Arno Klaipėdos VSD (2010 m. birželio 29 d.), o kitą dieną, birželio 30-ąją, gavo atsakymą, jog toks asmuo nerastas. Manau, niekas jo neieškojo. Tačiau tai realus asmuo, galbūt su išgalvota pavarde. Byloje yra montavimo klastočių, kuriomis siekiama nuslėpti A. Baranausko veikimą. Apie Arno egzistavimą dar 2004 m. žinojo mano mama ir teta, nes aš joms pasakodavau, kad per jį gaunu žinių apie Ali Saidulajevą. Jis man pranešė apie tikrą ar tariamą Saidulajevo mirtį. Mama Arną yra mačiusi. Arno telefono numerį mano mama perdavė paieškos bylą vedusiai tyrėjai R. Bružinskienei, o ši – VSD pareigūnui D. Noreikai 2007 m. spalio mėnesį, kai aš išvykau į Vokietiją. Tas numeris yra ir byloje. Nežiūrint į tai, prokuroras M. Dūda siekė parodyti, kad aš Arną išsigalvojau. Arnas buvo pažįstamas su VSD darbuotoju Hafizu, kuris mano byloje yra slaptas liudytojas. Tai leidžia man daryti prielaidą, kad Arnas – VSD žmogus, pradėjęs ir koordinavęs VSD ar dar kažkur parengtą lietuviškos „ teroristės“ gaminimo planą.
Arną identifikuoti, jo vardą prokuratūrai pasakyti galėjo Vokietijoje gyvenanti Aiša Batašjeva, vokiečiams žinoma ir Isabelos Jelenkinovos pavarde. Su ja Arnas mane internetu supažindino dar 2006 metais, o 2007 m. spalio 24 d. suorganizavo kelionę išsiųsdamas pas ją į Vokietiją. Ši moteris su Arnu susirašinėjo ir skambindavosi telefonu 2006–2007 metais. Jis ją vadino „Bela“. Girdėjau jų pokalbius. Batašjeva ir Arnas vykdė tą patį planą – propagavo iškreiptą islamą, manau, veikė mane psichotropinėmis medžiagomis. Propaguodami čečėnų laisvės kovą siekė mane radikalizuoti. Neabejoju, jie abu susiję su Lietuvos VSD arba Rusijos FSB, abu apsimetinėjo turintys čečėniško kraujo.
Pats Aišos Batašjevos asmuo yra patvirtintas Vokietijos teisėtvarkos tarnybų. Ji gyveno su dvigubais dokumentais. Pagal vienus ji – osetinė Aiša Batašjeva, pagal kitus – lenkė Isabela Jelenkinova. Melagingai liudijo Vokietijos Karlsruhe miesto teisme (teisėjas Mahr, 2010 m. rugsėjo 23 d.). Jos parodymai M. Dūdos atnešti ir į mano bylą įdėti tik 2012 m. lapkričio 8 d., paskutinio posėdžio metu (po mano susipažinimo su bylos medžiaga), nors aš dar 2010 m. spalio mėnesį prašiau ją apklausti. Ta apklausa buvo gauta ir dvejus metus slėpta prokuratūroje. Taip daryta siekiant nuslėpti Aišos Batašjevos parodymų melagingumą, galbūt dangstant VSD bendradarbių veikas ir bijant reikalavimų atlikti veiksmus Vokietijoje. Aiša Batašjeva ir Arnas atliko neišryškinto užsakovo užduotį, siekdami mane panaudoti neišaiškintiems tikslams. Prokurorai juos pridengė. Jiems neatrodė keista, kodėl jai, „pabėgusiai“ nuo vyro Bekhano, tuoj pat suteikiamas naujas valdiškas butas kitame mieste, kodėl tikima jos parodymais, kad į Vokietiją mane pasikvietė ne ji, o jos vyras Bekhanas, apie kurio egzistavimą iki atvykimo į Aurichą nieko nežinojau. Mano namų kompiuteryje buvę 2006–2007 metų susirašinėjimai (juos prokurorai paslėpė) vienareikšmiškai patvirtina mano žodžius, jog nuo 16 iki 18 metų amžiaus susirašinėjau tik su Aiša Batašjeva. Kodėl prokuratūra mano parodymų pagrindu nepranešė Vokietijos teisėsaugai, kad Aiša Batašjeva verbuoja internetu paauglius iš Europos šalių ir juos kažkur siunčia? Kas atsitiko jos išsiųstoms į Iraką ar Iraną merginoms? Apie jų išsiuntimą ji gyrėsi ne tik man, bet ir mano tetai. Mano mamai telefonu ji sakė, jog mane išsiųs į musulmonišką šalį. To padaryti ji nebespėjo.
Laikotarpis iki mano pilnametystės prokuratūroje ir teismuose nenagrinėtas sąmoningai. Todėl neieškoti bei nerasti Ali ir Toita Saidulajevai, Gabrielė, Arnas (Arnoldas Baranauskas), nepateikti ir neišnagrinėti 2006–2007 metais mano internetiniai susirašinėjimai su Arnu ir Aiša Batašjeva, nerengtos su jais akistatos.
Todėl pakartotinai prašau penkių VSD pažymų, skirtų darbui su manimi, paviešinimo, kaip turinčių didelę svarbą siekiant tiesos nustatymo.
Prokurorų kaltinimų nepagrįstumas
Po to, kai savo tetos pastangomis aš buvau išvaduota iš Batašjevos/Jelenkinovos įtakos ir grįžau iš Vokietijos į Klaipėdą, VSD pradėjo naują darbo su manimi etapą. Aš buvau priešinama su savo šeimos nariais, apgyvendinta VSD konspiraciniame bute, apstatyta VSD agentais „čečėnais“, ir mano šeima, nesuprasdama, kas vyksta, kreipėsi pagalbos į tą patį VSD.
Apeliaciniame skunde prokuroras M. Dūda tęsia ankstesnę poziciją, toliau kaltindamas mane organizuotos grupės sukūrimu ir rengimusi įvykdyti itin sunkų nusikaltimą – teroro aktą.
Tokie kaltinimai niekuo nepagrįsti, aiškiai išgalvoti. Kaltinimai toliau grindžiami tuo, jog pasidariau pasą savo vardu, gavau Rusijos vizą, nusipirkau kelionės bilietą pasiskolinusi pinigų iš Aišos Magmadovos brolio Apti. Tačiau tokius veiksmus atlieka kiekvienas turistas. Tai legalu. O kad skolą aš ruošiausi grąžinti, liudijo Apti Magmadovas Maskvos teisme, tas užfiksuota ir mūsų telefoniniame pokalbyje. Tokia medžiaga yra byloje. Prokurorų aiškinimas, jog tie pinigai atsiųsti naudojantis konspiracija ir skirti teroro aktui įvykdyti, yra tik jų interpretacijos. Jokios konspiracijos nebuvo, pinigai siųsti nurodant siuntėjo ir gavėjo asmens duomenis ir adresus. Todėl įtarinėti mane, jog atlikau visus pasiruošimo įvykdyti teroro aktą veiksmus, yra nerimta. Tokių duomenų byloje nėra ir būti negalėjo, nes jokio nusikaltimo Rusijoje daryti neplanavau.
Absurdišku pasirodė ir kaltinimas, jog kūriau organizuotą grupę teroro veiksmams. Jokios grupės nebuvo. Priimdamas nuosprendį, tą patvirtino ir Maskvos teismas. Su Aiša ir Apti Magmadovais bendravome tik buitinėmis temomis. Apie kovas ar sprogdinimus nekalbėjome nei telefonu, nei internetiniuose laiškuose. Prokuroro M. Dūdos apeliaciniame skunde (psl. 5) įdėtas kažkoks man nežinomas pokalbis iš Magmadovų bylos tarp nenustatytų asmenų, pasivadinusių slapyvardžiais Rumo ir Nohchi kant, nieko bendro su manim neturi, galbūt suorganizuotas kažkieno provokaciniais tikslais. Juk dar dvi dienos prieš mano suėmimą, t.y. 2009 m. spalio 22 d., buvo duotas teismo leidimas įslaptintai liudytojai Nr. 1, VSD darbuotojai Serrinai, bendrauti su nenustatytais asmenimis Rusijoje, atsiliepti už mane telefonu imituojant, jog vykstama į Maskvą teroro aktui vykdyti (Vilniaus 2-os apylinkės teismo teisėjo M. Gvozdovičiaus nutartis). O už Apti Magmadovą kartais atsiliepdavo Chasanas Arsigirajevas ir kalbėdavo Apti vardu. Arsigirajevas, Magmadovų gynėjo Musa Chadisovo teigimu, FSB užverbuotas žmogus, liudijęs prieš Apti Magmadovą už sau palankų nuosprendį. Pokalbis tarp nenustatytų asmenų, kurį prokuroras M. Dūda pateikė savo skunde, man nežinomas, jo nėra mano kaltinamajame akte, o jeigu kažkas kalbėjosi provokaciniais tikslais, tai aš dėl to nesu atsakinga.
Tą patį galiu pasakyti ir apie paskutinio posėdžio metu 2013 m. rugpjūčio 22 d. prokuroro Urbelio pateiktą medžiagą, gautą prokuratūroje dar 2010 m. rugpjūčio mėn. Ją irgi vertinu kaip bendras VSD ir FSB provokacijas mano ir Magmadovų atžvilgiu. Tai kažkokie kažkieno pokalbiai apie kažką su kažkuo Rusijoje, su kuo aš nieko bendro neturiu. Kad tai provokacijos, įrodo toks faktas, jog Magmadovams skambino mano mama apsimetusi moteris, kalbėjo necenzūriniais žodžiais, liepė palikti dukrą, t.y. mane, ramybėje, sakė, jog aš nesveika ir noriu nušokti ir pan. Kad toks skambutis buvo, patvirtino Aišos ir Apti motina Tamara Magmadova. Tačiau mano mama kategoriškai neigia skambinusi Magmadovams. Ji net neturėjo jų telefono numerio, tą akcentavo ir prokuroras M. Dūda. Manau, jog mano mamos vardu kalbėjo VSD provokatorė Serrin, kuriai teisėjas M. Gvozdovičius dar 2009 m. spalio 22 d. buvo davęs leidimą kalbėti mano vardu (bet ne mano mamos). Nors prokurorai teigia, jog šiuo teisėjo leidimu nebuvo pasinaudota, tačiau tai netiesa – tą patvirtina ir mano minėtas skambutis Magmadovams mano mamos vardu. Teismo prašau atitinkamai įvertinti tokius nusikalstamus VSD pareigūnų veiksmus. Tai dviguba provokacija mano ir Magmadovų šeimų atžvilgiu.
Kaip minėjau, su Aiša Magmadova bendravau tik buitinėmis temomis, o su Apti Magmadovu keletą kartų konsultavausi dėl kelionės į Maskvą. Jokių pokalbių su Magmadovais apie kovas ar panašius veiksmus nei telefonu, nei internetu nėra. Juo labiau – nėra jokio tarimosi šiais klausimais. Todėl kaip aš galėjau planuoti kažkokius veiksmus, su jais nesitarusi ir nesuderinusi? Byloje esantys keli dviprasmiški pokalbiai su provokatore VSD darbuotoja Serrin apie Aišą prokurorų traktuojami kaip apie Aišą Magmadovą, iš tikrųjų yra apie kitą saugumo agentę – provokatorę „Aišą“ – Jeleną Baltrušytę-Koševają. Ne veltui mano byloje yra trys Aišos: viena tikra ir dvi saugumietės, kad supainiotų teismą.
Magmadovų kaltė yra ta, jog jie čečėnai, o mano – kad bendravau su čečėnais.
Prokuroras M. Dūda be įrodymų sieja mane su „Kaukazo emyratu“, vadindamas jį teroristine grupuote. Su šia organizacija jokių ryšių nepalaikiau nei tiesiogiai, nei per ką nors kitą. Teroristine Rusija ją paskelbė tik 2010 m. vasario 8 d., t.y. jau praėjus trim mėnesiams po mano suėmimo.
Mano internetinį vardą Riadus Salichin prokuroras M. Dūda be loginio paaiškinimo sieja su mirtininkų batalionu. Tai dirbtinis faktų pritempimas prie kaltinimo. Aš šį vardą pasirinkau atsitiktinai, dėl gražaus skambesio, pagal knygos pavadinimą, kuris reiškia „Teisingųjų sodai“. Tą visą laiką tvirtinau apklausose.
Prokuroras M. Dūda kaltinimams paremti pateikia argumentų, prieštaraujančių byloje esančiai medžiagai. Vienas jų – neva aš neigiamai charakterizuojama visuomenėje. Tačiau trys iš įvairių mano mokyklų ir dvi „Carito“, kur aš dirbu, byloje esančios charakteristikos vienareikšmiškai man yra palankios. Jokių neigiamų liudijimų apie mano asmenį, išskyrus VSD darbuotojų ir agentų teiginius, nėra. Prokurorai J. Laucius ir M. Dūda specialiai formavo neigiamą mano įvaizdį keldami paralelines bylas, ekonomiškai žlugdydami mano artimuosius, pasitelkdami „Lietuvos rytą“ ir kitą sau palankią neobjektyvią žiniasklaidą. Paskleisti melagingi gandai, jog aš bėgiojau iš namų, vartojau narkotikus, konfliktavau su mama, du ar daugiau kartų ištekėjau pagal musulmonų papročius ir t.t. Tokius gandus skleidė VSD, o prokurorai sąmoningai juos palaikė.
Paralelinės man iškeltos bylos prokurorų dirbtinai sumąstytos tam, kad mane paveiktų psichologiškai, materialiai žlugdytų artimuosius, nebepajėgiančius apmokėti teismo išlaidų ir baudų, tuo pačiu jie sustiprintų savo pozicijas „terorizmo“ byloje. Ar prokuratūros ir VSD siekiuose žūtbūt mane nuteisti negalima įžvelgti ir spaudimo teisėjams, kai jie sprendimus priima be įrodymų, vien „vidiniu teisėjų įsitikinimu“, kaip tai buvo su telefonine žinute J. Lauciui. Jei nebūtų „terorizmo“ bylos, nebūtų ir kitų dirbtinių bylų.
Todėl prokurorų apeliaciniame skunde toliau keliamas versijas apie mano neva planuotą teroro aktą prašau Apeliacinio teismo atmesti ir kaltinimus man panaikinti, nes nepadariau ir nesiruošiau daryti jokio nusikaltimo. Kadangi prokuratūra su VSD ir Rusijos FSB kontroliavo visus mano žingsnius, jie turėjo galimybę laukti neabejotinai nusikalstamų veikų ir tikrų įrodymų ir tik tada nusikaltėlius suimti. Bet kadangi žinojo, kad aš nusikaltimų neplanuoju, sulaikė mane Kaune, nes būtų dingęs visas jų įdirbis, kuriant lietuvišką „teroristę“.
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 30 d. nuosprendyje, atsisakant kaltinimų pagal BK 250 str. 5 d. rašoma: „Apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik kaltinamojo prisipažinimu, kai jo nepatvirtina kiti įrodymai“.
Reikia sutikti, jog aš ilgą laiką apkalbinėjau save. Į tai pirmas dėmesį atkreipė valstybės skirtas advokatas A. Palamarčiuk dar pirminėje tyrimo stadijoje, kada man grasinimais darė spaudimą VSD pareigūnai A. Paukštė ir S. Stasytis. Šiais mano „savęs apkalbėjimais“ ilgai piktnaudžiavo prokuratūra. Tie savęs apkalbėjimai tęsėsi, nes policijos tyrėjos R.Bružinskienės rekomendacijomis mano artimieji man pasamdė advokatu Adomą Liutvinską, kuris, kaip dabar suprantu, veikė drauge su VSD ir prokuratūra, leido mane psichologiškai gniuždyti, liepdavo pasirašyti J. Lauciaus kurpiamus „savęs apkalbėjimus“, kurie vėliau naudoti mane kaltinant, t.y. prisidėjo prie „teroristės“ kūrimo. Taip aš elgiausi dėl naivumo ir nepatyrimo.
Apygardos teismo nuosprendyje rašoma: „Kaltinamosios E. Kusaitės kaltė visiškai įrodyta.“ Teismas skyrė laisvės atėmimą dešimčiai mėnesių. Tai yra, tam laikotarpiui, kurį prabuvau prokuroro J. Lauciaus skirtame be realių pagrindų kardomajame kalinime.
Tačiau net toks nuosprendis yra neteisingas, nes jokių nusikaltimų nepadariau ir daryti nesirengiau. Nuosprendis yra priimtas siekiant išplauti prokurorų ir kitų asmenų, kūrusių iš manęs „teroristę“ galimai Rusijos FSB užsakymu, mundurus.
Vilniaus apygardos teismo kolegija visai neatsižvelgė nei į mano, nei į gynėjo argumentus bei aplinkybių aiškinimą ir dėl jų niekaip nepasisakė. Dėl teisėjų šališkumo ir teisingo teismo nebuvimo daug sykių reiškiau nušalinimus teisėjų kolegijai bei atskirai jos pirmininkei Virginijai Švedienei. Nušalinimai buvo reiškiami ir žodžiu, ir raštu juos motyvuojant. Tačiau kolegija nenusišalino.
Priimdamas nuosprendį, Vilniaus apygardos teismas nevertino VSD provokacinių veiksmų mano atžvilgiu, rėmėsi melagingais VSD pareigūnų ir agentų, kurie vykdė iš anksto apgalvotą, legendizuotą, valstybės pinigais finansuotą planą, parodymais.
VSD vykdė provokacinius veiksmus mano, nepilnametės, be to, sirgusios cerebriniu paralyžiumi, atžvilgiu. Prokuratūra juos dangstė, siekdama įkalinti nekaltą asmenį, o realaus teisminio tyrimo nebuvo. Siekta vien patvirtinti tai, ko reikėjo mane apkaltinusiems prokurorams.
Nesurasti (neieškoti) ir neapklausti svarbūs 2003–2007 m. veikimo liudytojai: Ali ir Toita Saidulajevai, Gabrielė, Arnas Baranauskas, Aiša Batašjeva (Isabela Jelenkinova). Jų liudijimai būtų labai svarbūs nustatant tiesą byloje ir nusikalstamą veikimą prieš nepilnametį Lietuvos gyventoją.
Neapklausti teisme ir liudytojai iš Maskvos – Apti ir Aiša Magmadovai, Chasanas Arsigirajevas. Pagarsinti pirminiai jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, be priesaikos pagal Lietuvos BK.
Neatliktos mano elektroninių laiškų ir mobiliojo telefono žinučių ekspertizės. Daug laiškų, kuriais remtasi kaltinime, yra ne mano. Jų sąrašą perdaviau teismo posėdyje, tačiau teismas ekspertizės nepaskyrė. Tą padaryti buvo būtina, nes VSD pareigūnai (pvz., Serrin) ir agentai (pvz., Hafizas) darė provokacijas per mano elektroninį paštą bei mobilųjį telefoną.
Teismas neleido man ir gynėjui susipažinti su VSD vidinio patikrinimo medžiaga, kuri padėtų atskleisti tiesą. Teismas dėl jos nepasisakė, todėl neaišku, ar teisėjai ja vadovavosi priimdami nuosprendį.
Viena pagrindinių BK nuostatų – siekti kad byla būtų teisingai išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką ir kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Vilniaus apygardos teismas šią nuostatą pažeidė, nes mano bylos nagrinėjimas buvo vilkinamas, padaryta daug ilgų nemotyvuotų pertraukų. Procesas tęsiasi jau 5-ti metai (nuo 2009 m. spalio mėn.). Bylos vilkinimu suinteresuoti ir prokurorai, kuriems pirmos instancijos teismas buvo palankus, tenkino visus jų prašymus, o mano atmetinėjo. Manau, jog siekiama sulaukti palankios politinės situacijos, kad prokurorai galėtų išsaugoti išgalvotą kaltinimą ir mane nuteistų, o patys pateisintų savo veiksmus.
Teismas taip pat nepasisakė, kuo remdamasis leido prokurorui M. Dūdai paskutinio posėdžio metu, t. y. 20012 m. lapkričio 8 d., prijungti prie bylos gautą ir dvejus metus slėptą prokuratūroje, nepateiktą man susipažinti Batašjevų apklausą, atliktą Vokietijos pareigūnų. Dėl to aš negalėjau laiku paduoti skundų ir prašymų.
Vilniaus apygardos teismas, neištirdamas svarbių aplinkybių, buvo šališkas ir neobjektyvus, atvirai palaikė prokurorų versiją, siekusią mano įkalinimo. Tuo pagrįstos ir teismo išvados, kurios yra be patikimų įrodymų visumos.
Kadangi nepadariau jokių veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamojo nusižengimo požymių, prašau mane išteisinti.
Šią mano kalbą kaip dokumentą prašau prijungti prie bylos.
Eglė Kusaitė
Nuotraukos – Leono Merkevičiaus.