Skelbiame šiandien Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama Eglės Kusaitės apeliacija vadinamojoje melagingo pranešimo apie žinomai nebūtus nusikaltimus byloje. Teisėjų kolegijai pirmininkavo Jolanta Čepukėnienė. Kadangi abi šalys sutiko, kad įrodymų tyrimo nereikia, buvo perskaitytos kalbos.
Jūsų dėmesiui siūlome E. Kusaitės kalbą.
Vilniaus Apygardos teismui
Paskutinis žodis
2013 m. gegužės 8 d. Vilniaus apylinkės teismas (teisėjas O. Zaicevas) priėmė apkaltinamąjį nuosprendį man iškeltoje byloje pagal Lietuvos Respublikos BK 236 str. 1 d.
Su tokiu nuosprendžiu nesutinku, savo kaltės nepripažįstu. Kaltinimas melagingu įskundimu ir pranešimu apie nebūtą nusikaltimą yra prokurorų sugalvotas turint tikslą sustiprinti savo pozicijas vadinamojoje „terorizmo“ byloje.
Pranešdama apie įkalinimo vietoje patirtą smurtą nieko nemelavau. Man nebuvo prasmės ką nors išgalvoti. Rašiau apie tai, ką patyriau, tikėdama, jog mano skundas bus ištirtas. Deja, tas nebuvo padaryta. Tik po ilgo laiko buvo atlikta skundo tyrimo imitacija. Todėl teismas nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį neįsigilinęs į mano argumentus ir palaikydamas tik suinteresuotų asmenų, t.y. prokurorų ir areštinės pareigūnų, versijas.
Teismo nuosprendį skundžiu dėl šių priežasčių.
Teismas nesurinko įtikinamų įrodymų, jog smurto nebuvo. Jis remiasi tik suinteresuotų asmenų, t.y. pareigūnų, liudijimais. Tokie liudijimai niekiniai. Joks pareigūnas neprisipažins veikęs prieš beteisį asmenį, t.y. kalinį. Nėra filmuotos medžiagos, garso ir vaizdo įrašų, nors pareigūnai turėjo galimybę juos daryti. Nedaryta tik todėl, kad jie patvirtintų mano žodžius apie panaudotą mano atžvilgiu smurtą ir psichologinį spaudimą.
Seimo kontrolierius R. Valentukevičius mano kalėjime rašytą skundą 2010 m. liepos 2 d. tyrė tik pagal prokuratūros nubrėžtą liniją, bet ne iš esmės. Jam buvo leista susipažinti su bylos medžiaga (kas labai keista), bet neleista susitikti su manim. Aš nebuvau apklausta, man nebuvo suteikta galimybė paaiškinti apie mano atžvilgiu taikytas neprocesines priemones, tiesiogiai dalyvauti ikiteisminiame tyrime kartu su gynėju. Neatlikta fizinė ir medikamentinė mano sveikatos ekspertizė. Toks tyrimas, kurį atliko Seimo kontrolierius, yra formalus.
Seimo kontrolierius R. Valentukevičius neteigia, kaip aiškina teismas, jog smurto nebuvo. Jis sako, jog to nei patvirtinti, nei paneigti negalima, nes praėjo daug laiko. Teismas neteisingai traktuoja R. Valentukevičiaus žodžius kaip smurto nebuvimą.
Prokuroras G. Jasaitis 2010 m. spalio 12 d. man tapus kaltinamąja „terorizmo“ byloje, anuliavo 2010 m. liepos 2 d. skundą, pareikalavo naujo pareiškimo. Tas padaryta, manau, tuo tikslu, kad būtų galima išvengti tyrimo dėl neprocesinių metodų taikymo, siekiant tirti tik smurto galimybę. Aš buvau nušalinta nuo skundo tyrimo. Prokuroras G. Jasaitis apklausinėjo savo suformuluotų klausimų ribose, nepalikdamas vietos laisvam pasakojimui. Jis nustatinėjo tik tokius faktus, kurie naudingi smurtavusiems pareigūnams. Skundas buvo nagrinėtas remiantis suinteresuotų pareigūnų parodymais, neigiančiais smurto galimybę iš jų pusės. Teismas nesigilino į šias svarbias aplinkybes, rodančias G. Jasaičio tyrimo neobjektyvumą ir šališkumą.
Prokuroras G. Jasaitis neįspėjo manęs apie tai, kad turiu teisę neduoti naujų parodymų 2010 m. spalio 12 d., t.y. neliudyti prieš save. Apie tai nieko nesakė ir advokatė I. Botyrienė. Įspėjimas neužfiksuotas ir apklausos protokole. Tokiu būdu parodymai gauti neteisėtai, nes niekas neprivalo liudyti prieš save. Priimdamas nuosprendį teismas to fakto nevertino.
Prokuroro J. Lauciaus parodymai turėjo sukelti teisėjui abejonių dėl akivaizdžių faktų iškraipymo ir neatitikimo kitų liudytojų parodymams. J. Laucius yra labiausiai suinteresuotas, kad tiesa neišaiškėtų, nes pats padarė tuos pažeidimus, dėl kurių aš ir pasiskundžiau. Savo baigiamajame žodyje esu pasisakiusi dėl to, kaip J. Laucius iškraipo mano ir artimųjų mintis taip, kad jos įgautų negatyvią prasmę, nors iš tikrųjų yra ne taip pateikiamos citatos. Jis šmeižia mane, jog laiškuose apie smurtą nieko nekalbėjau, kad apie jį primokė „meluoti“ teta. Tačiau teismui pateikti laiškai rodo, jog tai netiesa, meluoja pats prokuroras J. Laucius. Teismas turėjo išanalizuoti mano laiškus, apklausų medžiagą. Deja, to nepadarė ir nesigilindamas priėmė prokuratūros versiją.
Prokuroras J. Laucius neigia, jog į apklausą areštinėje 2010 m. spalio 26 d. mane atvedė basą – tai reiškia kankinimą. Tačiau mano žodžius patvirtino advokatas A. Palamarčiuk. Kodėl jo liudijimas teisėjui pasirodė mažiau svarbus nei J. Lauciaus? Ar tai nerodo teisėjo O. Zaicevo šališkumo? Jeigu jis neobjektyvus viename epizode, tai galima daryti prielaidą, jog neobjektyvus ir priimdamas prokurorų ir areštinės pareigūnų parodymus kaip teisingus.
Teismas nepagrįstai nepasisakė ir dėl 2010 m. balandžio 8 d. neva vykusios mano apklausos kalėjime, kurios iš tikrųjų nebuvo ir kuri turėjo pridengti nelegalią mano apklausą pas Rusijos FSB pareigūnus už kalėjimo ribų. J. Laucius teigia, jog jis padarė prierašą 2010 m. balandžio 7 d. apklausos protokole, jog apklausą pratęs kitą dieną. Tačiau tokio prierašo nėra. Kodėl teismas nevertino šio fakto, kuris įrodo mano parodymų teisingumą?
Manau, kad teismas neturėjo remtis S. Mickevič parodymais. Jie akivaizdžiai prieštaringi, neatitinka faktinių aplinkybių. Duodama parodymus, S. Mickevič painiojasi – tą pastebėjo visi salėje buvę žmonės ir pats teisėjas. S. Mickevič, manau, laikinai buvo patalpinta su manim į vieną kamerą tik tuo tikslu, kad padėtų prokurorams sukurti man įkalčius už jai pažadėtą lengvesnę bausmę.
Areštinės slaugytojos A. Balujevos parodymus teismas turėjo irgi vertinti kritiškai, kadangi išryškėjo nesutapimų su kitų areštinės darbuotojų liudijimais. Niekada ji nėra manęs išsamiai apžiūrėjusi, tik per langelį paklaususi apie savijautą, todėl tvirtinti, jog aš nepatyriau smurto, ji neturi jokio pagrindo. Apie blogą savijautą po VSD pareigūnų vizito 2010 m. spalio 25 d. aš jai skundžiausi, tas užfiksuota ir žurnale.
VSD pareigūnų liudijimai melagingi. A. Paukštės ir S. Stasyčio parodymai nesutampa. S. Stasytis pripažįsta rankšluosčio perdavimą man, o jo viršininkas A. Paukštė neigia, nors abu buvo atėję kartu. Teismas nepasisakė dėl daiktų perdavimo leistinumo. Kas VSD pareigūnams suteikė išskirtinę teisę perdavinėti sulaikytajam daiktus? Jokio rankšluosčio aš neprašiau atnešti nei tiesiogiai, nei per ką nors kitą. Tai provokacija, kuria pridengti VSD pareigūnų neteisėti veiksmai.
Abu pareigūnai meluoja sakydami, jog prisistatė kaip VSD pareigūnai. Kodėl jie slepia, kad 2009 m. spalio 24 d. man prisistatė kaip musulmonai, atėję per pažintis man padėti? Vieną jų – A. Paukštę – aš pažinojau jau anksčiau kaip musulmoną Nerijų (Daud). Apie tai esu rašiusi ir laiške namiškiams. Su saugumiečiais būčiau į jokias kalbas nesileidusi. Teismas nesiaiškino, ar imitacinius nusikaltimo modelio veiksmus, t.y. apsimesti musulmonais, šie pareigūnai naudojo teisėtai. S. Stasytis teigia, jog „jie negali sau leisti bet kuo prisistatinėti“. Reiškia, tai jie darė pažeisdami įstatymus. Abiejų jų neteisingi liudijimai turi būti atitinkamai įvertinti.
Ši byla yra įrodymas, jog skųstis pareigūnų neteisėtais veiksmais nevalia. Bandymas pasiskųsti patirtu įkalinimo įstaigoje smurtu gali atsisukti prieš patį nukentėjusįjį, kaip kad atsitiko su manim. Mano atveju smurtaujama buvo todėl, kad reikėjo išgauti iš manęs prokurorams tinkamus parodymus, nes jokių įkalčių pačių susikurtoje „terorizmo“ byloje jie nesurinko.
Teisėjas O. Zaicevas bylą išnagrinėjo neobjektyviai, šališkai. Šis teisėjas galimai yra nesavarankiškas, priklausomas nuo VSD ir prokuratūros.
Prašau Vilniaus Apygardos teismą atsižvelgti į mano nurodytus pažeidimus, panaikinti man nepagrįstai paskirtą apkaltinamąjį nuosprendį ir mane išteisinti.
2013 m. spalio 21 d.