Kauno forumo informacija
Lietuvos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą akte ES įsipareigojo, kad tiesioginės išmokos mūsų žemdirbiams, lyginant su šalių senbuvių gaunamomis, bus: 25 % – 2004 m., 30 % – 2005 m., 35 % – 2006 m., 40 % – 2007 m., 50 % – 2008 m., 60 % – 2009 m., 70 % – 2010 m., 80 % – 2011 m., 90 % – 2012 m. ir 100 % – nuo 2013 m.“ [Stojimo akto 6 skyrius „Žemės ūkis“].
Taigi jau ištisą penkmetį metų mūsų ūkininkai turi gauti tiek pat kaip ir kokie prancūzai. Bet niekas nesirengia sutarčių laikytis! Net 2020 m. Lietuvos žemdirbiams mokamos išmokos bus trečdaliu mažesnės negu ES vidurkis, nepaisant frazių apie bendrąją ES rinką, nediskriminavimą ir solidarumą.
Kreiptis į teismines institucijas dėl sutarties nevykdymo gali tik tą sutartį pasirašę subjektai, todėl dėl Stojimo į ES sutarties nuostatų nevykdymo į Europos teismą privalėtų kreiptis Lietuvos valstybė. Tačiau tokių stebuklų nebūna – ir mūsų valdžia, ir ES teisia tik už Briuselio direktyvų nevykdymą.
Iniciatyvos ėmėsi patys žemdirbiai. Surinkta 52 000 Lietuvos žemdirbių parašų po peticija Europos Parlamentui, kuri svarstoma Europos Parlamento Peticijų komitete.
Pateikiame Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos atstovo Eimanto Pranausko kalbą, pasakytą Europos Parlamento Peticijų komitete š.m. sausio 22 d.
Gerbiamas Pirmininke, gerbiami Komiteto Nariai, gerbiami posėdžio dalyviai,
Praėjusių metų pradžioje Lietuvos žemės ūkio taryba inicijavo peticijos dėl šalies ūkininkų diskriminavo Europos Sąjungos Bendrojoje žemės ūkio politikoje pasirašymą.
Informacijai: Lietuvoje yra 128 tūkstančiai ūkininkų, gaunančių ES išmokas. Per labai trumpą laiką – nepilną mėnesį — peticiją pasirašė daugiau kaip 52 tūkstančiai Lietuvos piliečių. Tačiau diskriminuojami jaučiasi visi.
Nuorodas į teisės aktus, citatas, komentarus ir kitą medžiagą jau esame pateikę Peticijų Komitetui, todėl kalbėsiu trumpai ir konkrečiai.
1. Diskriminuojanti viršutinė tiesioginių išmokų išorinės konvergencijos riba (90 proc. ES išmokų vidurkio)
Lietuva yra pilnateisė Europos Sąjungos ir Eurozonos narė, su visomis iš to kylančiomis teisėmis ir pareigomis. Lietuvos piliečiai yra pilnateisiai ES piliečiai. Tačiau tik ne ūkininkai. Bendroji žemės ūkio politika Lietuvos ūkininkų teises apriboja galimybe ateityje gauti ne 100, bet tik 90% ES vidurkio siekiančią paramą. Būtent 90%, o ne 100% tiesioginių išmokų riba buvo įrašyta išmokų konvergencijos formulėje tiek 2014–2020 metais, tiek ateityje – Komisijos pasiūlymuose dėl BŽŪP po 2020 m. Vadinkime daiktus tikraisiais vardais – tai DISKRIMINACIJA ir SEGREGACIJA.
2. Lietuvos piliečius diskriminuojanti Žalinimo išmoka
Kaip ir visi ES piliečiai, Lietuvos ūkininkai prisideda prie klimato kaitos mažinimo ir yra suinteresuoti ūkininkauti tvariais metodais. ES skatina tokias praktikas ir moka ūkininkams Žalinimo išmoką už jų vykdomas aplinkai ir klimatui naudingas veiklas. Taip nurodyta 2013 metų Reglamente 1307. Keista, bet Komisija interpretuoja kitaip ir žalinimo išmoką sieja ne su priemonių teikiama nauda klimatui bei aplinkai, bet darbo jėgos, žemės kaina ir pan. Visos žalinimo veiklų rūšys yra skirtos klimatui bei aplinkai ir yra absoliučiai vienodos visų ES valstybių narių ūkininkams. Sekant Komisijos pirmininko J. K. Junkerio žodžiais, „už tą patį darbą turi būti mokamas tas pats atlyginimas“. Bet taip nėra. Lietuvos ūkininkams šiuo laikotarpiu mokama Žalinimo išmoka yra daugiau kaip 30 proc. mažesnė negu vidutiniškai ES. Argi yra teisinga, kad klimatas ir aplinka Lietuvoje „kainuoja“ trečdaliu pigiau?
3. Europos Vadovų Tarybos sprendimo, kad išmokos 2020 m. turi siekti bent 196 eur/ha lygį, nevykdymas
Komisijos 2014–2020 m. laikotarpiu pasiūlyta konvergencijos formulė (orientuota į aukščiau paminėtą 90% ES išmokų vidurkį) nesprendė skaudžios išmokų, mokamų Lietuvos (ir kitų Baltijos šalių) ūkininkams, atsilikimo problemos. Tai įvertinusi 2013 m. vasario 7–8 d. Vadovų Taryba PAPILDOMAI nusprendė, kad „ne vėliau kaip 2020 m. visos valstybės narės turėtų pasiekti bent 196 eurus už hektarą lygį galiojančiomis kainomis.“ Faktas: Vadovų Tarybos sprendimas Komisijos net nebuvo įtrauktas į Reglamento dėl tiesioginių išmokų 2014–2020 m. projektą. Tokiu būdu 2020 m. Lietuvos ūkininkai gaus ne 196, bet 176 eur/ha išmokas arba 20 eur/ha mažiau. Ar šitaip turi būti laikomasi Europos Sąjungos sutartyje deklaruojamų vertybių ir susitarimų?
4. Stojimo akto nuostatų nesilaikymas
2003 metų Stojimo akte buvo susitarta, kad 2013 metais išmokos Lietuvos ūkininkams turėjo pasiekti 100% ES senųjų narių dydžio. Tačiau 2013 m. Lietuvos ūkininkams mokamos išmokos siekė tik apie 144 eur/ha, kada ES išmokų vidurkis buvo apie 280 eur/ha. Ir dabar Lietuvos ūkininkams bandoma įteigti, kad tokią „matematiką“ savo parašais patvirtino aukščiausi ES vadovai. Mes juo pakviesime paliudyti. Tačiau Lietuvos ūkininkai linkę manyti kitaip. Ypač pamatę aukščiau aptartas manipuliacijas, dėl kurių nebus įgyvendintas Vadovų Tarybos vadovų sprendimas dėl bent 196 eur/ha išmokų 2020 m., ar tai, kaip Lietuvos klimatas ir aplinka tapo trečdaliu pigesni nei vidutiniškai ES.
Gerbiamas Pirmininke, Gerbiami Komiteto Nariai,
Europos Komisijos Pirmininkas J. K. Junkeris „Pranešime apie Sąjungos padėtį 2017“ išsakė užtikrinimą, jog „Sąjungoje, kur visi lygūs, negali būti antrarūšių darbininkų“! Mes papildome. Ir ŪKININKŲ!
52 359 Lietuvos piliečiai kreipiasi į Jus, prašydami įsigilinti į susiklosčiusią padėtį, mokamas mažas tiesiogines išmokas, sąlygojančias nesąžiningas konkurencines sąlygas ES Bendroje rinkoje. Padėčiai operatyviai ištaisyti raginame Peticijų komitetą imtis visų Europos Parlamento dispozicijoje turimų priemonių, kurios nebeleistų ignoruoti iškeltų problemų. Siekiame, kad:
a) Lietuvai 2020 m. skiriamas finansinis paketas užtikrintų realias 196 eur/ha tiesiogines išmokas;
b) žalinimo išmoka už klimatui ir aplinkai naudingas praktikas būtų prilyginta vidutinei ES žalinimo išmokai;
c) tiesioginės išmokos Lietuvos ūkininkams jau nuo 2021 m. siektų ES vidurkį be jokių pereinamųjų laikotarpių.
Tolesnio problemų ignoravimo Lietuvos ūkininkai toleruoti nebegali. Ir nebetoleruos pasitelkdami visas prieinamas viešąsias priemones, socialinius tinklus, o reikalui esant – ir teisines institucijas.