Eimuntas Nekrošius: „Ateitis man kelia nerimą“

Mindaugas Klusas | „Lietuvos žinios“

„Afganistano karas prasidėjo netikėtai. Netikėta buvo ir Černobylio avarija. Tad ir mūsų rytojus – nežinomas. Ir mūsų vaikams niekas negarantuoja saugios rytdienos. Tai kelia nerimą“, – pakalbintas „Lietuvos žinių“, sakė legendinis lietuvių teatro kūrėjas Eimuntas Nekrošius, Valstybiniame Jaunimo teatre statantis spektaklį „Cinkas“ pagal baltarusių rašytojos, Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič dokumentinės prozos veikalus.

Šiandien Valstybiniame jaunimo teatre E. Nekrošiaus režisuoto spektaklio „Cinkas“ premjera. Ta proga – pokalbis su režisierium.

Grįžote į Jaunimo teatrą. Norisi paklausti, kas jis jums – paprasta kūrybos aikštelė ar vis dėlto šis tas daugiau?

Šiaip aš ne grįžau, tik atėjau dirbti. Man tai kūrybos aikštelė. O dėl viso kito – stengiuosi nesigręžioti į praeitį. Gana paprastas reikalas, galvojau, kad bus sudėtingiau. Tad nesureikšminu.

Mėgstama pabrėžti, kad Jaunimo teatras tęsia senos mokyklos tradicijas: Algirdo Latėno mokiniai, Dalios Tamulevičiūtės mokiniai, profesorės Marijos Knebel auklėtiniai, o ištakose – Konstantinas Stanislavskis ir Michailas Čechovas. Spektaklyje „Cinkas“ vaidina keturi dabartinės trupės aktoriai. Ar juose atpažįstate save?

Tai jau visai kita karta. Būtų net keista, jei jie mane gerai suprastų. Arba aš juos. Skiriasi ir amžius, ir sceniniai principai.

Aišku, Jaunimo teatras nuo įkūrimo laikų garsėjo laisve. Nėra nieko brangiau už kūrybinę laisvę. Laisvą mąstymą, laisvą vaizduotę. Belieka tik atsirinkti ir mokėti toje laisvėje gyventi.

Sovietmečiu prie jos turbūt esate nemažai prisidėjęs.

Negaliu pasakyt.

Daugiausia statėte pasaulio literatūros klasiką, o šįkart ėmėtės šiuolaikinės autorės. Teatro studentai dabar gana guvūs, dažnai patys dėstytojams pasiūlo medžiagą. Gal ir šis atvejis toks?

S. Aleksijevič žinojau žymiai anksčiau. Muzikos ir teatro akademijoje turiu keletą režisierių studentų. Pasiūliau jiems šitą medžiagą. Truputį pabandėm, pasižiūrėjom. Po to pradėjome kalbėtis, ir Jaunimo teatro vadovas Audronis Liuga sako, kodėl nepadaryti bendro darbo – Jaunimo teatro ir Meno forto. Taip ir atėjom čia į sceną.

Pilko gyvenimo nuotykis

1978-ieji tam tikru atžvilgiu – simboliški. Tais metais baigėte Maskvos valstybinį A. Lunačiarskio teatro meno institutą (GITIS), tuo metu prasidėjo ir intervencija į Afganistaną. Kada jus pasiekė pirmos žinios apie karą, netektis?

Labai vėlai patekau į kariuomenę, beveik 26 metų. Pas mus tarnavo kirgizų, tadžikų, iš jų formavo tuos būrius. Nelabai ką supratau, bet buvo nuojauta, kad vyksta kažkokie skirstymai, kažkokiose aikštėse, kažkokie sąrašai. Vieni kareiviai su daiktais išvažiuoja, kiti atvažiuoja. Kariuomenėje šis dalykas buvo ypač jaučiamas.

Kiti kareivukai ir savanoriškai ten prašėsi.

Na, gal ne kareivukai, gal šiaip žmonės važiavo – uždirbt. Tais laikais ir man teko girdėt – ką čia vargsim, verčiau važiuojam į Afganistaną, tai bent užsidirbsim. Ypač Rusijoj netrūko norinčiųjų. Aišku, dabar juokinga, bet šiems žmonėms tai vis dėlto buvo ištrūkimas. Nesvarbu kur, kad tik už sienos. Nesvarbu, ką veikt, svarbu išvažiuot. Keistas tas jų noras. Sunku šiuos žmones suprasti. Matyt, kai prispirdavo bėdos, sunkumai, daugelį kelias nuvedė į komisariatą.

Didžioji iliuzija.

Taip. Ir – iš bėdos. O kitiems turbūt buvo šioks toks nuotykis pilkame gyvenime.

Parvežė palaidoti

Jums nebuvo kilusi grėsmė keliauti į Afganistaną?

Senas buvau jau. Man atrodo, iš mūsų pulko niekas nevažiavo.

O artimuosius tas karas yra palietęs?

Na, artimųjų gal ne. Bet mano gimtinėj, žinau, du kareivius parvežė. Parvežė palaidoti. Du žuvo iš mūsų apylinkių.

Ar galima sakyti, kad esame sudaryti iš praeities?

Taip, esame. Bet žmogui būdinga, kad žaizdos labai greit gyja. Visų, visų. Gal taip ir turi būt, gal žmogus taip ir sukurtas, kad nesinešiotų… Galima spekuliuoti šia tema, bet net skaudžiausi įvykiai – ir tie pasimiršta. Išblunka, galų gale praranda savo kontūrą.

Tad spektaklis lyg tų įvykių priminimas naujai kartai? Anais laikais nė nesusimąsčiau, o dabar, kai užaugo mano sūnūs, galvoje netelpa, kaip tokie jauni ir naivūs galėtų būti imami į karą.

Netikėtai prasidėjęs karas, netikėta Černobylio avarija – tad ir rytdiena mums nežinoma. Ir mūsų vaikams niekas negarantuoja saugaus rytojaus. Tai kelia nerimą.

Straipsnio tęsinį skaitykite lzinios.lt portale ČIA.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
3 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
3
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top