Noriu pasidalyti vienu įspūdžiu, kuris kuo toliau, tuo labiau atrodo grėsmingas…
Kad aptartų didelio rezonanso Lietuvoje sulaukusią prof. dr. Igno Vėgėlės kalbą, visuomeninio transliuotojo (LRT) laidos „Dienos tema“ vedėja Nemira Pumprickaitė rugpjūčio 23-iąją pasikvietė du teisininkus: advokatę dr. Eglę Zemlytę ir dr. Vaidotą Vaičaitį, konstitucinės teisės žinovą, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentą.
Ir štai laidai baigiantis (klausytis ČIA nuo 10:10 min.) žurnalistė užduoda savo pašnekovei, visą laidą prokuro tonu „vertinusiai“ I. Vėgėlės kalbą, paskutinį klausimą: „Suprantu, kad laisvoje visuomenėje kiekvienas žmogus turi teisę kalbėti savas tiesas, ir niekas negali jam to drausti. Aišku, tai neturėtų skatinti smurto arba neapykantos. Bet kai kalba tokias pareigas einantis žmogus ir tie tekstai ne visiškai sutampa su valstybės politika, ar tai yra normalu, tokiomis nuostatomis galima taip vadovautis ir priimti tai taip, jog „aš laisvas kalbėti, ką noriu“?“
Štai taip. Supratote, kokią žurnalistės/LRT primygtinai peršamą poziciją pašnekovas privalo palaikyti?
Jau pačioje klausimo formuluotėje užkoduotas akivaizdus loginis prieštaravimas: tai vis dėlto ar būdamas laisvas galiu išsakyti savo nuomonę, jei ji neprieštarauja gerai moralei ir nepažeidžia kitų žmonių teisių, ar reikalingos dar papildomos sąlygos, be žurnalistės jau nurodytų, kurios garantuoja, kad mano nuomonė neprieštarauja žodžio laisvės principui?
Tokia logika vadovaujantis, išeina, kad bet kuris asmuo, užimantis aukštas pareigas, gali reikšti tik tokią nuomonę, kuri pritaria šiuo metu Vyriausybės vykdomai politikai ir jokiu būdu jai neprieštarauja, na, o nuomonę, kuri kritikuoja Vyriausybės vykdomą politiką, kiekvienas turi teisę pasilaikyti sau, antraip LRT suras, kas ją paskelbs jūsų kalte…
Ir advokatė dr. Eglė Zemblytė ima kalbėti nelyg valstybės kaltintoja: „teisinės atsakomybės nėra, bet moralinė, manau, egzistuoja“. Taip šališkai pavadinamas ir tekstas, pristatantis visą pokalbį: „Dienos tema. Teisininkė įvertino Vėgėlės kalbą: teisinės atsakomybės nėra, bet moralinė, manau, egzistuoja“.
Visa klausimo formuluotė – ir perkeistas sąvokų turinys, savaip sudėlioti akcentai, ir tas žinojimas, ką kitas gali viešinti, o ką turėtų pasilaikyti sau – bloškia mus mažiausiai 30 metų atgalios, į tuos laikus, kai išsakęs kitokią nuomonę, nei partijos politbiuras ištransliavo, iškart būdavai įvardijamas liaudies priešu, netekdavai ir visų savo teisių, nors ir Sovietų Sąjungos Konstitucija skelbėsi jas garantuojanti.
Šis N. Pumprickaitės klausimas atskleidžia ir visuomeniniu transliuotoju prisistantančio LRT vykdomą politiką – skleisti vienpusišką, šališką, angažuotą informaciją, nors tai aiškiai prieštarauja LRT įstatymo 3 straipsniui: „LRT savo veiklą grindžia pagarbos žmogui ir valstybei, teisėtumo, nešališkumo, atskaitomybės, skaidrumo, efektyvumo, demokratijos, objektyvumo, politinio neutralumo, nepriklausomumo ir kitais teisinės valstybės principais“.
Štai ir priartėjo „1984-ieji“… Nemanėte, kad tai įmanoma? Pasižiūrėkite dar kartą: ČIA.