Seimo narys Julius Sabatauskas dar šių metų balandžio mėnesį iškėlė klausimą, kodėl Lietuvoje per 2020 metus atsirado tiek perteklinių mirčių. „Laukiant 2020-ųjų metų Joninių buvo žinoma, kad nuo pandemijos pradžios Lietuvoje mirė beveik 800 žmonių daugiau nei per atitinkamą praėjusių metų laikotarpį. Laukiant 2020 metų Kalėdų, mirčių padidėjimas jau pasiekė 4 000. Sulaukus 2021 metų Velykų, jau žinome apie daugiau nei 9 000 perteklinių mirčių. Tokie mirčių, kurių buvo galima išvengti, skaičiai šiurpina.“
Tačiau į šią žinią niekaip nebuvo reaguota ir jokių realių veiksmų ar priemonių nebuvo imtasi. Viskas nutilo. Net po publikacija, kuri kaip bebūtų keista buvo paskelbta LRT.lt portale, mažomis raidelėmis buvo parašyta, kad tai asmeninė autoriaus nuomonė…
Visame pasaulyje nuo COVID-19 iš viso jau mirė 4,2 mln. žmonių. Ta proga noriu atkreipti dėmesį A. Karlinsky ir D.Kobak tyrimą. Ištyrę 103 pasaulio šalių perteklinį mirtingumą, tyrėjai tvirtina, kad jų tirtose šalyse nuo COVID-19 mirė 2,9 mln. žmonių, o perteklinių mirčių tuo pačiu laikotarpiu užfiksuota 4 mln.
Jų tiriamų šalių reitinge Lietuva užima „garbingą“ 7 vietą pirmajame tirtų šalių dešimtuke – iš viso perteklinių mirčių čia fiksuota 350 (100 tūkst. gyventojų). Net tokios šalys kaip Italija (210), Ispanija (190) ar Jungtinė Karalystė (160), apie kurias mūsų oficiozuose buvo kalbama, kad čia žmonės nuo COVID-19 miršta masiškai, šiame reitinge yra daug žemiau.
„The Economist“ duomenimis, Lietuvoje nuo 2020 m. kovo 25 d. iki 2021 m. rugpjūčio 1 d. perteklinių mirčių skaičius sudarė 10 950 (tuo pat metu nuo COVID-19 mirė 4 370; taigi, 100 tūkst. gyventojų tenka 392 perteklinės mirtys), vadinasi, perteklinių mirčių skaičius daugiau negu 2 kartus viršija nuo COVID-19 mirusiųjų skaičių. Šiame reitinge Lietuvai tenka „garbinga“ šeštoji vieta, arba antroji vieta ES po Bulgarijos (509). Italijai – tik 27-oji (243), Ispanijai – 31-oji (204), o Švedija, kurioje ribojimų beveik nebuvo, atsidūrė 51 vietoje (98).
Todėl kyla pagrįstas klausimas, ar tikrai Lietuvoje taikytos ir taikomos pandemijos valdymo priemonės yra teisingos ir, anot advokato dr. A.Šindeikio, proporcingos ir pagrįstos mokslu siekiant apsaugoti žmonių gyvybes?
O gal šios statistikos nežino buhalterio išsilavinimą turintis A.Dulkys ar Lietuvos Vyriausybės vadovė ekonomistė I.Šimonytė? Mano akimis žiūrint, tai šokiruojantys duomenys. Juolab kad „The Economist“ teigia, kad perteklinių mirčių nuo COVID-19 pasaulyje fiksuota 4,2 mln., tačiau, tikėtina, jų buvo daugiau – nuo 7 iki 13 mln. žmonių.
Pažiūrėję į bendrą mirčių statistiką per 2020 metus Lietuvoje matome: 2020 metais mirė 43 547 žmonės, t.y. 5 266 asmenimis daugiau negu 2019 metais. Iš jų 3 289 mirtys susijusios su COVID-19 liga: 2 266 atvejais pagrindinė mirties priežastis buvo COVID-19 liga, dar 1 023 COVID-19 užsikrėtę asmenys mirė nuo kitų ligų.
Taigi galime tvirtinti, kad 2020 m. būta 3 000 perteklinių mirčių (įskaitant ir tuos 1 023 asmenis, kurie mirė nuo kitų ligų, bet „su Covid-19“).
Tuomet, jei pasiremsime „The Economist“ duomenis, kad nuo COVID-19 ligos protrūkio iki 2021 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvoje iš viso būta 10 950 perteklinių mirčių, pamatysime dar labiau sukrečiančius skaičius: vien per pirmuosius 2021 metų 7 mėnesius perteklinių mirčių būta 7 950.
Ką tai reiškia? Kodėl tokie skaičiai? Kokios aplinkybės tai lėmė? Ar tikrai viskas padaryta, kad žmonių gyvybės būtų išsaugotos? Šie klausimai skirti Vyriausybei, duomenų ekspertams ir visiems, patarinėjusiems Vyriausybei, kaip suvaldyti pandemiją.
Pažvelkime, kokią dalį nuo visų mirusiųjų sudarė užsikrėtusieji COVID-19 liga. Pasirodo, nuo COVID-19 mirė tik 5 proc. – praktiškai tiek pat, kiek nuo virškinimo sistemos ligų, tuo tarpu didžiausią dalį mirusiųjų sudaro nuo kraujotakos ligų mirę asmenys (daugiau negu 50 proc.), nemažai gyvybių nusinešė ir piktybiniai navikai – beveik 19 proc.
Nori nenori kyla klausimas: ar Sveikatos apsaugos ministerijai nereikėtų didesnį dėmesį skirti kitų ligų profilaktikai, ne tik COVID-19?
Yra nemažai pasvarstymų, kodėl su COVID-19 protrūkiu susiję tiek daug perteklinių mirčių, tačiau daugelis tyrėjų sutaria, kad pagrindinė priežastis, lėmusi tokią statistiką, yra psichinė visuomenės sveikata, t.y. baimė, stresas, kuriuos sukėlė masinės informavimo priemonės, socialinė atskirtis ir žmonių judėjimo laisvės ribojimas, neva siekiant išvengti užsikrėtimų skaičiaus didėjimo, ir, žinoma, sveikatos priežiūros paslaugų neprieinamumas. Užtenka prisiminti absurdišką, su sveiku protu prasilenkiantį reikalavimą dėvėti kaukę net ir einant pasivaikščioti į mišką…
Turint omeny, kad ne visos šalys buvo įvedusios tokius ribojimus, pavyzdžiui, Švedijoje jie buvo minimalūs, Danija, Norvegija visus ribojimus atšaukė, klausimas, kodėl Lietuva pasirinko priešingą strategiją, vis dar lieka neatsakytas.
Ne mažiau svarbesnis ir kitas klausimas: ar vyriausybė pasvėrė, kokią žalą sveikatai padarys dabartinis žmonių rūšiavimas pagal tai, turi jie privilegijų pasą ar ne, darbdavių spaudimas skiepytis, mokinių nuolatinis testavimas ir visos kitos drakoniškos spaudimo priemonės, kurių griebtasi norint priversti pasiskiepyti dar nors 10 proc. populiacijos? Ar kas bandė bent teoriškai pamodeliuoti, kiek gyvybių išsaugotume per prievartą paskiepiję dar kokį 10 proc. populiacijos, o kiek prarasime dėl šios nuolatinės baimės ir streso atmosferos? Juk dėl nuolatinių viruso mutacijų dėl savo gyvybės ir sveikatos negali būti tikri net pasiskiepiję, o kur dar nuolatinis nerimas dėl ilgalaikių vakcinos padarinių? Dar kelių jau suplanuotų jų dozių?..
Galų gale – kas gali jaustis saugus tokioje visuomenėje, kurioje tarnai griebiasi perteklinės prievartos?