Michaelis Dorfmanas | sensusnovus.ru
Štai kaip publikacijos autorius papasakojo apie šio teksto atsiradimo priešistorę: „Eidamas į Niujorke surengtą Žemės instituto vadovo Lesterio Brauno paskaitą ir jo knygos pristatymą, tikėjausi tik autografo, o tapau labai įdomios diskusijos liudytoju ir dalyviu. Braunas kalbėjo apie 2011-ųjų metų maisto krizės priežastis.
Apokalipsė jau prasidėjusi
Jungtinių Tautų duomenimis, maisto produktų kainos per pastarąjį dešimtmetį išaugo 80-čia procentų. Tuo tarpu tarptautinės pagalbos agentūros „Oxfam“ duomenimis, per artimiausius dvidešimt metų maisto kainos išaugs dar dvigubai. Reikia būti pasirengusiems tam, jog, atrodytų, neišsenkamų Amerikos maisto resursų gali nepakakti grūdinių kultūrų gamybai plėsti, o gal net ir gyventojams išmaitinti. Taip mano profesorius Lesteris Braunas (Lester Brown), vadovaujantis „World Watch“ institutui, kurio specializacija – žmonijos gyvenamosios aplinkos globalių pokyčių analizė. 2001-aisiais metais jis taip pat įsteigė Žemės Institutą (The Earth Institute), kuriame rengiamos strategijos, padėsiančios sukurti ekologiškai stabilią ekonomiką.
Lesteris Braunas perspėja, jog pasauliui gresia karai dėl maisto ir vandens.
Instituto veiklos rezultatu tapo jo knyga „Pasaulis ties riba“. Laikraštis „The New York Times“ Lesterį Brauną pavadino „legendiniu ekologu“. Specialiame leidinio „Foreign Policy Magazine“ numeryje, skirtame mitybos ir maisto problemoms, L.Braunas paskelbė straipsnį „Naujoji maisto geopolitika“.
L.Brauno nuomone, pirmoji šiuolaikinės maisto krizės priežastis – klimato kaita, daranti įtaką grūdinių kultūrų derliui visame pasaulyje. Kiekvienu Celsijaus laipsniu globaliai pakilusi temperatūra paveikia grūdinių kultūrų derlių ir jis sumažėja 10-čia procentų. Tai – pati akivaizdžiausia klimato ir derliaus sąsaja. Tačiau žvelgiant į visumą, viskas kur kas sudėtingiau. Šiuolaikinis žemės ūkis – tai rezultatas tos veiklos, kuri truko ištisus 11 tūkst. metų ir kuri vystėsi sąlygomis, pasižymėjusiomis klimato sistemos stabilumu. O šiandien ši sistema yra veikiama pokyčių.
Su kiekvienais metais globalaus klimato ir agrokultūrinė sistemos tampa vis mažiau sinchronizuotos tarpusavyje. Tokių sutrikimų nutikdavo ir anksčiau. Prisiminkime stiprius „monsunus“ (angl. Monsoon – terminas, apibūdinantis nepalankius atmosferos kritulių cirkuliacijos procesus, susijusius su žemės ir vandenyno temperatūros kaita – vertėjo past.) Indijoje arba sausras buvusioje SSSR. Tačiau anuomet, praėjus keliems metams, viskas vėl sugrįždavo į normalią būseną. Šiandien [klimato] norma vis dažniau linkusi svyruoti, ir tai atsiliepia žemės ūkio vystymo veiklai bei apsunkina ūkininkų triūsą visame pasaulyje.
Lesterio Brauno Niujorke surengta paskaita sulaukė didžiulio dėmesio.
Be to, vis aštresnis tampa vandens deficito klausimas. Per pastaruosius dešimtmečius reikšmingais kiekiais nenukrypstamai augo grūdinių produktų gamyba, aprūpinanti didėjantį planetos gyventojų skaičių ir išaugusius žmonių gerovės poreikius. Daugelyje šalių iš požeminių telkinių išpumpuojami tokie vandens kiekiai, jog gamta paprasčiausiai nespėja jų papildyti. Krenta bendras gruntinių vandenų lygis. Šuliniai išdžiūva. Pavyzdžiui, Saudo Arabija per pastaruosius 20 metų savarankiškai apsirūpindavo grūdais išsiurbdami vandenį iš požeminių telkinių, kurių papildyti jau nebeįmanoma. Todėl šiandien gruntinio vandens lygis nukrito, o sykiu sparčiai sumažėjo ir grūdinių produktų gamyba. Indijoje 175 mln. žmonių minta grūdais, kurie užauginami be saiko išpumpuojant vandenį. Analogiška padėtis ir Kinijoje – 130-ies milijonų žmonių gyvenimas priklauso nuo ekstensyvaus gruntinio vandens išgavimo. Ir netgi tokia perteklinė vandens gavyba artėja prie pabaigos.
„Aš nemanau, jog pasaulis pasirengęs prisitaikyti prie didėjančio vandens, skirto žemėms laistyti, deficito. Daugiau nei pusė planetos žmonių gyvena aštuoniolikoje šalių, ir jose pastebimai senka vandens resursai. Šios šalys maistą turės iš kažkur atsigabenti, jeigu praras galimybę jį užsiauginti savo jėgomis“, – sako Lesteris Braunas.
Auganti Indijos ir Kinijos gyventojų gerovė didina vandens ir grūdinių produktų deficitą visame pasaulyje.
Kitas faktorius, lemiantis padidėjusį grūdinių produktų vartojimą, L.Brauno nuomone, –auganti gyvenimo gerovė tokiose šalyse kaip Indija ir Kinija. Vis daugiau šių šalių gyventojų įsilieja į vidurinę klasę ir pageidauja vartoti geresnį ir įvairesnį maistą nei tas, kurį vartojo jų tėvai. Jų nebetenkina grūdų dieta. Tačiau jiems pradėjus geriau maitintis, nuo to jų gyvenimas nežada tapti linksmesnis. Mat išaugę žmonių poreikiai sutampa ir su klimato kaita, ir su vandens resursų stygiumi.
„Beveik trys milijardai viso pasaulio žmonių siekia daugiau vartoti mėsos, kiaušinių ir pieno produktų, kurių gamybai prireikia ir gausesnio grūdinių kultūrų kiekio, – teigia Lesteris Braunas. – Jeigu palyginsime JAV ir Indiją, tai matysime, jog Indijoje grūdinių produktų suvartojimas vienam gyventojui – apie 180 kg per metus, arba maždaug 400 gramų per dieną. Šio kiekio pakanka tik pagrindinėms energetinėms žmogaus reikmėms, o galvijų pašarams nieko nebelieka. Jungtinėse Valstijose grūdinių produktų suvartojama keturis kartus daugiau – apie 750 kg vienam gyventojui, tačiau daugelis šių produktų suvartojama ne tiesiogiai, o panaudojama mėsos, kiaušinių, pieno, sūrių, ledų, kitų gyvulinės kilmės baltymų gamybai“.
Išryškėjo ir kita problema. Jeigu anksčiau kurioje nors šalyje praūždavo stiprūs „monsunai“ arba ją ištikdavo sausra, problema būdavo išsprendžiama vien tik padidinus grūdų gamybą tokiose šalyse kaip Argentina arba JAV. Anuomet brežnevinėje SSSR šia tema būdavo pašmaikštaujama: girdi, pasėjame Kazachstane, o derlių nuimame Kanzase. Šiandien Kanzaso arba Šiaurės Karolinos valstijos jau nebeišgali taip lengvai padidinti kviečių produkcijos apimčių. Daugiau kaip pusę amžiaus Jungtinėse Valstijose buvo fiksuojama perteklinė grūdinių kultūrų gamyba. JAV žemės ūkio ministerija netgi sumokėdavo fermeriams už tai, kad jie nedirbtų kai kurių savo žemių ir negamintų perteklinės produkcijos. Šitaip pavykdavo pasiekti pusiausvyrą tarp paklausos ir pasiūlos.
Kita vertus, JAV disponavo didžiulėmis strateginėmis grūdų atsargomis. Kuomet 1965-aisiais Indija katastrofiškai nukentėjo nuo „monsuno“ stichijos, JAV ten nusiuntė penktąją savo strateginių atsargų dalį ir padėjo išvengti krizės. Dabar Jungtinės Valstijos tokio žingsnio sau leisti negalėtų. „Šiandien yra prarasti iškart keli gynybiniai buferiai: beveik neliko laisvų žemių ir nepakanka grūdų atsargų tam, jog galėtų būti sukurtas reikšmingas strateginis šalies rezervas, – aiškina L.Braunas. – Tai nereiškia, jog šiandien Jungtinėse Valstijose išauginama mažiau grūdų. Priešingai, išauginama net daugiau. Ir nepaisant to, amerikiečių žemės ūkis nespėja patenkinti išaugusios paklausos – ir dėl padidėjusio gyventojų skaičiaus, ir dėl išaugusio biokuro automobiliams poreikio.
Fermeriai priverčiami išauginti vis daugiau ir daugiau grūdinių kultūrų. Jeigu anksčiau jų paklausa padidėdavo maždaug 20-čia mln. tonų per metus, tai dabar ji išaugo iki 40-ties mln. tonų per metus. Tuo tarpu nesunku nuspėti, jog grūdinių kultūrų derliaus apimtis akivaizdžiai veikia besikeičiantis klimatas ir vandens bei žemės stygius. Net naudodamiesi naujausiomis technologijomis anksčiau ar vėliau fermeriai susiduria su nenugalimomis kliūtimis ir nebeįstengia padidinti gamybos. Panašiai jau yra atsitikę su ryžių derliais Japonijoje ir kviečių derliais Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje. Ir atsakymo į klausimą: kaip padidinti grūdinių kultūrų gamybą, kol kas nėra.
Jungtinių Amerikos Valstijų žemės ūkis nespėja patenkinti augančios paklausos.
Pastaruoju metu Europos Sąjungoje vis daugiau žemių skiriama biokuro gamybai. Europoje dyzeliniai varikliai žymiai populiaresni, negu JAV, todėl ir biodyzelino sunaudojimo kiekiai ateityje tik didės. Tiesa, skirtingai nei JAV, kur biokuras dažniausiai gaminamas iš brangiai kainuojančių kukurūzų, Europoje biodyzeliną bandoma gaminti iš rapsų ir garstyčių grūdų, o taip pat iš atsivežtinio palmių aliejaus.
Maistas kaip ginklas
Grūdus eksportuojančios šalys daro spaudimą importuotojams.
Per visą žmonijos istoriją prekyba maisto produktais buvo panaudojama kaip politinio spaudimo priemonė. Pastarųjų 50-ies metų laikotarpiu grūdų produkcijos eksportuotojai – JAV, Kanada, Argentina, Australija – privertė Europą ir Japoniją savo rinkas atverti globalizacijai ir laisvai konkurencijai. Įvyko tam tikrų pokyčių: nuo ankstesnių pastangų užsitikrinti prieigas prie rinkų iki dabartinių reikalavimų disponuoti prieigomis jau betarpiškai prie atsargų. 2007-ųjų ir 2008-ųjų metų krizės pasekmė buvo ta, jog kai kurios šalys grūdų produkcijos eksportui pritaikė embargą – tam, kad galėtų sulaikyti kainų augimą vietos rinkose. Rusija ir Argentina uždraudė išvežti kviečius, Vietnamas (antras pagal apimtis ryžių eksportuotojas) – ryžius. Tai sukėlė paniką importuojančiose šalyse. Ten pajuto, jog nebegalima tikėtis stabilaus maisto produktų tiekimo. Kai kuriose šalyse nesėkmingai bandyta sudaryti ilgalaikes sutartis su eksportuotojais. Ryžius importuojantys Filipinai tokią sutartį siekė pasirašyti su Vietnamu. Jemenas, importuojantis 80 proc. suvartojamų kviečių, į Australiją nusiuntė savo delegaciją, turėjusią sudaryti sutartį dėl grūdų tiekimo penkeriems metams. Visi šie bandymai sužlugo, nes dabar sąlygas diktuoja rinkose viešpataujantys pardavėjai. Jie nebemato prasmės savęs suvaržyti ilgalaikiais įsipareigojimais.
Po to, kai susprogo spekuliaciniai nekilnojamojo turto burbulai, nelauktai ėmė augti žaliavų kainos. Rinkose suaktyvėjo finansiniai spekuliantai, hedge fondai (angl. hedge fund – finansinių reguliavimo normų nevaržomas ir plačiam asmenų ratui neprieinamas privatus investicinis fondas – vertėjo past.) ir investiciniai bankai, visokie goldman-saksai ir morgan-stenliai. Neatmestina tikimybė, jog ir globalaus atšilimo grėsmėmis kai kas pasinaudoja tam, kad sukurtų eilinį finansinį burbulą. Kaip kad Baltuosiuose rūmuose mėgdavo sakyti buvę investiciniai bankininkai: negalima nepasinaudoti tokia puikia galimybe, kaip pasaulinė krizė.
Jungtinėse Valstijose vis dažniau girdėti kalbų, jog maisto produktai gali būti panaudoti kaip ginklas, ypač siekiant paveikti šalis, turinčias energetinių resursų. Pirmoje eilėje – arabų valstybes, tačiau taip pat ir Rusiją ir net Kiniją – pastaroji įsiveža nemažus grūdų kiekius ir importuoja daugiausia pasaulyje sojos produktų.
Karas dėl žemės, dėl vandens
Suprantama, jog šalys-importuotojos, užkluptos maisto apsirūpinimo problemų, imasi atsakomųjų žingsnių. Jos pradėjo pirkti žemes kitose šalyse. Pavyzdžiui, Kinija, Saudo Arabija ir Pietų Korėja įsigijo nemažai žemės naudmenų – daugiausia Afrikoje, o taip pat Pietryčių Azijoje ir Lotynų Amerikoje. Ten jos išsiaugina sau grūdinių kultūrų – tiek savo mitybos poreikiams, tiek ir biokuro gamybai.
Grūdus importuojančios šalys superka žemes Afrikoje.
Diplomatine kalba tai vadinama „žemių įsigijimu“. Tačiau šimtai tam besipriešinančių visuomeninių organizacijų tokius veiksmus vadina „žemių užgrobimu“. Pagal Pasaulio banko vertinimus, omeny turima apie 140 mln. akrų dirbamos žemės. Tai apytikriai prilygsta visų JAV žemės naudmenų plotui, kuriame auginami kviečiai ir kukurūzai. Visi šie sandėriai kol kas neprivedė prie produkcijos padidėjimo. Pasaulio banko duomenimis, maždaug trečdalis „įsigytos žemės“ skiriama maistiniams grūdams auginti, trečdalis – įvairioms techninėms kultūroms, o likusio žemės trečdalio paskirtis kol kas nežinoma. Kai kuriose šalyse šie „įsigijimai“ tampa rimtomis politinėmis problemomis. Bręsta konfliktai tarp vietos gyventojų ir investuotojų.
Dažniausiai savo žemes parduoda arba perduoda ilgalaikei nuomai Etiopija ir Sudanas. Abi šalys kenčia nuo chroniško bado ir yra vienos stambiausių JT Pasaulinės maisto programos paramos gavėjų. To fakto, jog šių šalių vyriausybės suteikia žemes kitoms šalims bei kompanijoms imtis agrarinio verslo, teikiančio naudą kitoms šalims, paaiškinti neįmanoma. Kuomet svetimi sunkvežimiai išsiveža maistą, kurio stinga vietos gyventojams, sukyla įniršio ir protestų bangos.
Prieš dvejus metus Niujorke susipažinau su aktyviste iš Zambijos, kur, pasak jos, žemes parduoda kinams, tuo tarpu vietos gyventojai atsidūrę ties bado riba. Akivaizdu, jog sukuriamos anksčiau nematytos pavojingos situacijos. Ir bet koks nenumatytas incidentas, avarija, nederlius, aštrus maisto produktų deficitas gali sukelti pasaulinį gaisrą. Situacija labai primena padėtį tose naftą išgaunančiose šalyse, kur transnacionalinės kompanijos ir vietos elitas susižeria didžiulius pelnus, o šalies gyventojai iš naftos neturi jokios naudos ir jiems net nepriklauso resursai. 20-ojo amžiaus istoriją nulėmusi Rusijos revoliucija prasidėjo nuo riaušių Peterburge, kilusių dėl neatvežtos duonos. Anuomet pasaulis tokiems įvykiams nebuvo pasirengęs, kaip kad nepasirengęs ir dabar. Minėtoje agentūros „Oxfam“ ataskaitoje nurodoma, jog [2011-ųjų metų] balandžio mėnesį grūdų kainos Artimuosiuose Rytuose 36-iais procentais viršijo normą, o tai daugeliu atvejų lėmė prasidėjusių revoliucijų arabų šalyse bangą. Maistas ėmė virsti „naująja nafta“, ir pamažu bręsta konfliktai, susiję su mitybos resursų bei maisto produktų tiekimo kontrole.
Be to, savo žemes parduodančios šalys, tokios kaip Sudanas arba Etiopija – sausringos. Ir čia yra problemų ne tik ir ne tiek su žeme, kiek su vandeniu. Ši aplinkybė taip pat įtakoja potencialiai pavojingą politinę situaciją regione, kuriame ir anksčiau niekada nebuvo ramu. Pavyzdžiui, viena aktualių problemų – Aukštutinio Nilo vandens paskirstymas. Egipte nebūna lietaus, todėl viską, kas tik šalyje išauginama, aprūpina Nilo vandenys. Beveik visi Nilo upės resursai utilizuojami žemės ūkio ir vandens tiekimo reikmėms. Jeigu Nilo vandenį bus pradėta intensyviai naudoti aukštupyje, tuomet jis gali Egipto ir nepasiekti.
Daugeliui šalių vanduo tapo svarbesnis už naftą.
Susitarimų dėl Nilo vandens paskirstymo pavyko pasiekti po to, kai dvi šalys vos nepradėjo tarpusavio karo. Šiuo metu galioja 1959-ųjų metų sutartys, pagal kurias Egiptui tenka 75 proc. Nilo upės vandens, Sudanui – 25 proc., o Etiopija lieka be nieko. Situaciją komplikuoja ir artėjantis naujos nepriklausomos Pietų Sudano valstybės paskelbimas. Egiptas susidurs su dar aštresne problema, jeigu kovoje dėl Nilo vandens teks turėti reikalų ne tik su silpnomis Sudano ir Etiopijos valstybėmis, bet ir su Saudo Arabija, Kinija arba kitomis transnacionalinėmis jėgomis, suinteresuotomis Nilo aukštupio resursais. Problemos, su kuriomis Egiptas susiduria šalies pietuose, šaliai kur kas svarbesnės negu Artimųjų Rytų krizė, Izraelis ir arabų tarpusavio konfliktai. O ir Izraelio priešprieša su Palestina greičiau jau yra panaši į dviejų semitų tautų kovą dėl žemės ir vandens dykumos pakraštyje negu į nacionalinį ir religinį konfliktą arba į „civilizacijų susidūrimą“.
Iki pastarojo laikmečio vanduo taip pat buvo ir netiesioginis prekybos objektas. Eksportuojant grūdų produktus, tuo pačiu vykdavo ir savotiškas vandens eksportas. Išauginti vieną toną grūdų vidutiniškai prireikia vieno tūkstančio tonų vandens, todėl prekyba grūdais tapo ir efektyviu vandens „eksporto“ metodu. Šiuo požiūriu įdomus pavyzdys – Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos šalys. Didėjant gyventojų skaičiui miestuose, ten lieka vis mažiau vandens resursų, reikalingų žemėms drėkinti. Todėl šios šalys priverstos didinti importuojamų grūdų kiekį. Tokiu būdu jos faktiškai importuoja vandenį, šitaip sutaupydamos savus vandens resursus, būtinus gyventojams aprūpinti.
Sovietinis plakatas skelbė: „Su kiekviena diena gyventi vis džiugiau!“. Kažin ar šiandien kas nors džiūgauja taip kaip ši kolūkietė.
„Noriu atkreipti dėmesį į tai, kokia įdomi įvykių seka, prasidėjusi vos prieš kelis mėnesius ir tada nesukėlusi daug triukšmo, – sako Lesteris Braunas. – 2011-ųjų sausį Pietų Korėja paskelbė sukurianti naują, pusiau valstybinį, pusiau privatų subjektą, padėsiantį aprūpinti šalį grūdais. Nors ryžiais Pietų Korėja apsirūpina pati, tačiau priversta importuoti didžiąją dalį kviečių ir apie 70 proc. gyvulinių pašarų. Ką gi jie padarė? Ogi įsteigė biurus Čikagoje. Biurų darbuotojams pavesta nupirkti arba išnuomoti kiek galima daugiau elevatorių ir grūdų saugyklų visoje Jungtinių Valstijų teritorijoje – tam, kad galima būtų įsigyti grūdų dar iki to momento, kuomet jie patenka į rinkas. Čia taikoma absoliučiai nauja taktika, leidžianti atskirai šaliai patikimai apsirūpinti grūdų tiekimais“.
Net gavęs valstybines subsidijas amerikiečių fermeris, parduodamas savo produkciją, gali teikti pirmenybę pirkėjams iš Kinijos ar Pietų Korėjos. Todėl kad pagal įsivyravusį laisvos ekonomikos rinkos modelį, žemės ūkio politikai vadovauja jau ne valstybė, o „Didžiojo agroverslo“ lobistai kartu su žemės ūkiu besiverčiančių valstijų įstatymų leidėjais. Pastarojo pusės amžiaus praktika parodė, jog žemės ūkio lobistams pasipriešinti beveik neįmanoma. O importuojančios šalys šiomis sąlygomis sutinka sumokėti didesnę kainą, ir tai leidžia joms apeiti embargo reikalavimus bei apribojimus, kuriuos grūdų deficito sąlygomis joms taiko eksportuojančios šalys.
Sistema neveikia
Ką reikėtų daryti, kad visi būtų pamaitinti? Žemės institutas, vadovaujamas Lesterio Brauno, siūlo eilę ryžtingų priemonių: plačiau taikyti nedaug vandens reikalaujančių agrokultūrinių augalų rūšis – tokias kaip įvairios varpinės žolės, sustiprinti derlingų žemių apsaugą, aktyviau pasipriešinti veiksmams, lemiantiems klimato pokyčius. Be to, L.Braunas siūlo stabilizuoti planetos gyventojų skaičių propaguojant negausias šeimas. Argi tai nėra seniai visų pasmerktas „maltusizmas“?
Tradiciniai rinkos fundamentalizmo receptai tik apsunkina situaciją.
„Praėjusiais metais Rusiją užgriuvo neįprastai aukštų temperatūrų bangos. Visą liepos mėnesį temperatūra Maskvoje normą viršijo 10-čia laipsnių (Celsijaus). Tai lėmė grūdų derliaus Rusijoje sumažėjimą nuo numatytų 100 mln. tonų iki 60-ies milijonų, – pasakoja Lesteris Braunas. – JAV užaugina maždaug 400 mln. tonų grūdinių kultūrų per metus. Įsivaizduokime, kas nutiktų, jeigu grūdų gamybos apimtys Amerikoje nukristų 40-čia procentų. Atsiradęs 160-ies milijonų tonų grūdų stygius vasaros pabaigoje sukeltų neišvengiamą chaosą pasaulio rinkose. Tuo atveju grūdus auginančios šalys, be abejonės, paskelbtų grūdų eksporto embargą. Ir mes susidurtume su tokiomis maisto produktų kainomis, kokių anksčiau niekada nebuvome regėję.
Ir dar, be embargo, mes pamatytume, kaip naftą išgaunančios šalys imtų siūlyti naftos ir grūdų bei maisto produktų barterinius mainus. Neturtingoms šalims liktų tik rankioti trupinius nuo turtingųjų stalo. Tokie veiksmai sugriautų pasitikėjimą ne tik grūdų rinka, bet ir visa pasaulio ekonomika. Ir tai labai pavojinga“.
Anksčiau ar vėliau vartotojiškas kapitalizmo modelis pražudys mūsų pasaulį.
Lesteris Braunas bando mąstyti amerikietiškojo korporatyvinio laisvosios rinkos ekonominio modelio ideologinėmis kategorijomis – šio modelio šalininkai aklai pasitiki konstruktyviomis rinkos jėgomis. Tai labai panašu į tai, kaip mokslinis komunizmas kažkada tikėjo „visuomenės progreso jėgomis“. Korporatyvinė kapitalistinė rinka šiandien yra kur kas artimesnė sąstingio laikotarpio socialistiniam „liaudies ūkiui“ negu klasikiniam Adamo Smito (Adam Smith) ir Makso Veberio (Max Weber) kapitalizmui. Anuomet chroniškai sergantis sovietinis žemės ūkis – kaip ir visa socialistinė ekonomika apskritai – pasirodė neįgalus ne tiek dėl gamybinių problemų, kiek dėl blogai organizuoto paskirstymo. Panašu, jog ir laisvosios rinkos kapitalizmas mėgina pakartoti „išsivysčiusio socializmo“ kelią. Šalių vyriausybės ir tarptautiniai institutai, esantys „Vašingtono konsensuso“ nelaisvėje, apskritai pasikliauja vien tik ideologija. Panacėja, tinkanti visoms problemoms spręsti, jų matymu, – dar didesnė globalizacija, finansinių rinkų ir prekybos liberalizavimas (mažinant importo muitų mokesčių tarifus), tiesioginių užsienio investicijų apribojimų sumažinimas, privatizacija, atsisakymas reguliuoti ekonomikos procesus ir, suprantama, šventų ir neliečiamų nuosavybės teisių gynyba. Tad anksčiau ar vėliau visa tai išvirs į globalią katastrofą.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas