Perskaičiau pavadinimą keletą kartų. Iki šiol nesuvokiu, kaip viskas galėjo taip susiklostyti, kaip viskas galėjo pasisukti tokia žiauria linkme. Dar pamenu Deimantės juoką, žodžius, besišypsančias akis, šuolius žaidžiant „klases“. Pamenu jos visas išsakytas paslaptis man, jos pokalbius… Ir per vieną rytą, per vieną skausmo, ašarų, neapykantos ir daužomų svajonių kupiną rytą viso to nebeliko. Viskas išnyko per tas dvi valandas klyksmų ir smurto.
Iki šiol negaliu patikėti visos šitos draugystės baigtimi. Gal pakankamai nesubrendau ir iki šiol negaliu patikėt šio pasaulio žiaurumu.
Kiekvieną dieną, galvodama apie savo draugus, prisimenu tą mažą vaiką – mažą kovotoją. Pamenu, kai mes žaidėme „klases“ ir aš visada laimėdavau (savaime suprantama, juk buvau žymiai vyresnė) ir mes žaisdavom vis iš naujo ir iš naujo, kol ji pagaliau man atsikeršijo už visas pergales.
Prisimenu vėjo gūsius, kurie trankėsi į aitvaro sparnus, kai mes jį laidėme. Jei vos pavykdavo ilgiau išlaikyti jį ore, mūsų veidai nušvisdavo iš laimės. O kai žaisdavome „medį ir akmenį“ (tokios gaudynės), tiek prisibėgiodavom, kad po žaidimo atsisėsdavom pas ją verandoj ir sėdėdavom gal pusvalandį. Vėliau tą žaidimą juoko dėlei pervadinom „stulpu ir plyta“.
O kaip ji mėgdavo žaisti mano telefonu! Buvo išbandžiusi visus žaidimus, kuriuos tik turėjau parsisiuntusi. Kažkada įsigudrino pakeisti mano telefono apsaugos kodą, tai turėjom vargo, kol jį prisiminė…
Prisimenu, kai mes susikabindavom rankomis su Deimante ir sukdavomės ratu. Ji vis sakydavo, kad aš lėčiau sukčiausi, nes ji nespėja. Abi tiek prisijuokdavom, kad turbūt sukos galva labiau nuo begalinio juoko, o ne nuo sukinukų.
Visada mąsčiau, koks mano gyvenimo tikslas, kokia yra gyvenimo prasmė. Nusprendžiau, jog mano atsiradimas šioje žemėje nebus beprasmis tik tada, kai aš padėsiu kitiems, palengvinsiu jų gyvenimą.
Gegužės 17-oji buvo ta diena, per kurią netekau ne tik savo geros draugės, kasdienės rutinos kompanionės, bet ir vilties gyvenime kažkam padėti. Pasijaučiau bejėgė pasipriešinti tai žaliai masei, klausančiai raudonai apsirengusios ponios, neturinčiai jokios sąžinės ir atjautos.
Pamenu, dar bandėme kovoti, prisišaukti pagalbos iš valdžios institucijų. Nors mūsų orumas buvo išniekintas, mes nestabdydami išlėkėme į Vilnių prie Prezidentūros. Ten laukė antras orumo išniekinimas – po to smurto akto, kuriame dalyvavo 240 ginkluotų pareigūnų, pasitelkti prieš vieną vaiką, – po viso to mes pamatėme nuleistą Prezidentūros vėliavą, kuri reiškė, jog Prezidentė turi svarbesnių reikalų nei vargšas, niekam nenusikaltęs vaikas, grąžintas į jos skriaudėjų aplinką.
Įsimintina buvo ir ta diena, kai kalbėdama su Klonyje budėjusiais žmonėmis, įsikibau idėjos piešti Nemuno krantinėje kreidelėmis žodį „TIESOS“. Nuvykau suskaičiuoti langelius krantinėje. Stipriai svyravau dėl šios idėjos, tačiau po trijų nupieštų raidžių atvažiavusi policija man įrodė, jog viską darau gerai. Nesipriešinau ir leidausi suimama. Man jau buvo nusispjaut po viso to skausmo, kurį išgyvenau gegužės 17-ąją.
Dabar „TIESOS“ judėjimas skamba per visą Lietuvą. Jis rengia mitingus, rašo straipsnius, rodo nemalonią tiesą žmonėms, kurie mėgsta maudytis raminančiame jų sąžinę mele. Aš tikiuosi, jog šis judėjimas išliks dar ilgai visų, mūsų budėjusių Klonyje širdyse, visų mūsų, propoguojančių ne apgaulę, o nuoširdumą ir atjautą kiekvienam, jos reikalingam.
O dabar žiūriu į savo ir mažosios Deimantės nuotrauką ir mąstau apie tai, ar dar kada nors pamatysiu jos rudas, gilias akis ir jose degančią jauno žmogaus ugnelę…