Lietuvoje niekada nestigo pranašų – tikrų ir tariamų: rečiau – tikrų, dažniau – tariamų, nes tokia pasaulio tvarka… Nors šalis maža, bet pranašai didingi. Ir ugnies jiems netrūksta. Antai prieš kelis šimtmečius buvo skelbiančių, jog lietuviai kilę iš romėnų, visai neseniai, kad ir romėnai kilę iš lietuvių… Kitų kol kas įtikinti nepavyksta… Prieš kelis dešimtmečius buvo pranašų, teigiančių, kad netrukus gyvensim kaip Švedijoje, dabar išsipildytų pranašystės dėl panašumų nebent su Rumunija. Vadinasi, pranašavimo rezultatai šlubuoja…
Dar ilgai galėtume vardinti pranašų atrastas ar jų skelbtas tiesas. Bet užteks. Juk ne tiek svarbu žinoti, ar išsipildo tai, ką pranašingi žmonės, įvėpimo pagauti, skelbia kitiems arba, priešingai, per jėgą lupa iš savęs, – kiek svarbu suprasti, jog tokių žmonių niekada netrūko ir netrūks. Tai visai nepriklauso nuo šalies ar kultūros dydžio. Nei nuo jos gyventojų vidutinio išsilavinimo.
Žinoma, retai kada pranašauja sutuoktiniai – vyras ir žmona – arba, tarkime, tikri kraujo broliai bei seserys. Bet šiaip, regis, pranašų pasauly nieko nauja. Tikrosios tiesos, jas nušviečiančios įžvalgos, mokančios kaip gyventi, grasinimai atsimetusiems ir unikalūs, nes į vienintelį įmanomą išsigelbėjimą sugrąžinantys keliai. Visa tai kartojasi kaip kad pavasaris po žiemos. Tad nieko nauja po Saule?
Vis dėlto kažin kokia naujumo nuojauta kirba. Hibridinių karų amžiuje ir pranašai kažkokie hibridiniai – pernelyg jauni, netipiniai, savo regėjimais bei vizijomis užgriebiantys ir atokiausius gyvenimo kampučius. Štai kad ir jaunėlių Landsbergių pora. Dažną dieną spaudoje, televizijoje ar radijuje sužinai, kad yra (dangaus siųstas) jaunas vyras, kuris vienintelis gali sudoroti politinę ir ekonominę korupciją, išvalyti nemėžtus ūkininkų tvartus, pakelti algas dirbantiems žmonėms ir sustabdyti emigraciją. Jis tikrai žino, kaip tai padaryti. Pila tiesiai į taikinį. Kitaip nepasakysi.
O kitą (ar net tą pačią) dieną kokioje nors maisto prekių parduotuvėje nelauktai išgirsti kiek vyresnę atsiųstojo žmoną, skelbiančią paprastas, bet dėl nežinomų priežasčių jau visų užmirštas kasdienio gyvenimo tiesas. Matyt, ji turi specialią misiją ir yra apdovanota gebėjimu mums, mirtingiesiems, priminti, kada ryte geriausia keltis iš lovos, ką valgyti pirma, o ką paskui, o ko išvis geriau nevalgyti, kuo maitinti savo vaikus, jei išvis juos maitinti. Apskritai ji vienintelė geba pasakyti, ar mokyklose reikia mokyti mokinius dailyraščio ar jo nemokyti, ar visą laiką reikia labai mylėti savo vaikus ar kartais juos mažiau mylėti.
Kai sudedi abu šiuos pranašiškai mokančius asmenis ir jų mokymus į bendrą krūvą, atrodo, sieki pačią dangaus žydrynę. Kur jau toliau! Klasiko žodžiais tariant, jei jie būtų gyvenę akmens amžiuje, tai turbūt vadovautų medžioklei genties, kuri sumedžioja daugiausia mamutų. Jei didžiųjų geografinių atradimų amžiuje, tai jie neabejotinai pirmieji nuplauktų į Ameriką ir iškeltų joje savo vėliavą. Jei Reformacijos metu, tai pamokslautų nesustodami, o klausytojų niekada nepritrūktų. Bet kokia laimė, kad jie gyvena dabar, yra čia su mumis.
Argi per juos nesireiškia kažkokio hibridinio, vienas kitą, o ir patį laiką lenkiančio pranašavimo bei mokymo dovanos? Be jų mes tiesiog nebesiorientuotume savo kasdieniame pasaulyje. Už tai turėtume tik dėkoti ir dėkoti…
Vis dėlto šie ar kiti naujieji „mokytojai“ greičiau yra mums siunčiamos ir siuntėjų apmokamos viešųjų ryšių dovanėlės nei Lietuvai taip reikalingos įkvėptų vedlių dovanos. O „mokymo“ ir „pranašavimo“ proveržio motyvai bei priežastys labai jau žemiški: spalio mėnesį rinksime naują Lietuvos Respublikos Seimą. Tik ypatingai pasižymėję ar ypatingų gabumų pritvinkę žmonės galės atsidurti naujajame Seime ir iš jo aukštų tribūnų kurti naujų galimybių Lietuvą. Tokią, kuri iš esmės skirsis nuo tos, kuri per dvidešimt penkerius nepakartojamų galimybių kūrybos metus baigia prarasti paskutinę viltį, kad ir Lietuvoje gyventi galima. Tarsi „tradicinės“ partijos, visą šį laiką pakaitomis genialiai valdžiusios šalį, dar turėtų moralinę teisę ką nors siūlyti.
Ši eterinė smegenų tarša gali augti kone geometrine progresija. Iki rinkimų į Seimą dar pusė metų. Nė nutuokti nedrįstame, kokios dar mūsų vargano žemiško gyvenimo sritys bus nušviestos nežemiška pranašysčių šviesa, kurią paskleis kokie nors „vilkai ėriuko kailiuose“. Būtu juokinga, jei nebūtų graudu.
Kai įžvalgumo dovanos taip dosniai liejasi, kaip neįsijausti į vaidmenį ir širdy nepatikėti, jog tikrai esi vedlys/-ė, tiesiogiai gaunantis/-i nurodymus iš kažkur aukščiau. O tuomet nė su tanku nebepastumsi įsitikinimo, kad esi vienintelis/-ė mokytojas/-a, gelbėtojas/-a ir tautos guru. Tie, kurie šito nepripažįsta, yra nelaimėliai, kuriems ponas Dievas pagailėjo smegenų vingių (dėl to jie dažniausiai ir nepavojingi), arba kenkėjai, kuriuos, jei ne iškart, tai kiek vėliau, visai neblogai būtų izoliuoti, kad nekenktų natūraliam šalies progresui.
Perspektyva šiurpoka… Bet yra vilties, kad iki to neprieisim. Sveikas protas neleis…
Pranašiški mokytojai yra tikra dovana bet kuriai tautai bet kuriuo jos istoriniu periodu. Ir niekas neprikuria tiek bėdų, kaip apsimetėliai ir veidmainiai. Ne veltui tikri gyvenimo mokytojai nepaliauja skelbti mums amžiną tiesą: saugokitės netikrų pranašų.