Pinigų valdžia
Vilnius dūsta po „Rubikono“ letena. Bemaž visas miesto komunalines paslaugas teikia šio verslo konglomerato įmonės. Atrodo, visai nesvarbu, kas Vilniuje valdžioje – valdo „Rubikonas“. Jis formuoja realias politines koalicijas miesto taryboje. Kaune gresia analogiškas Vičiūnų įmonių grupių valdymas, jei tik žmonės patikės valdžią sąrašui, kurį suformavo stambiojo kapitalo atstovai. Į tokius sąrašus dėl grožio ar skonio, nelyg razinų į pyragą, prikaišiojama šiek tiek menininkų, šiek tiek akademinių, šiek tiek paprastų žmonių. Bet esmė – pinigai ir siekis jų pagalba pasidaryti dar didesnius pinigus, o paskui pralobus viešai mokyti visus, kaip reikia gyventi.
Savo sąrašus puošti „samdytais“ dainininkais, sportininkais ar verslininkais ypač būdinga liberalams, kurie yra „Vieningo Kauno“ rinkiminio projekto idėjiniai įkvėpėjai. Liberalų idėjos visada gražios, bet jų įgyvendinimas vienodai baisus – žmonės įbaudžiavinami ir paverčiami pelno siekimo procese visiškai sunaudojamais ištekliais.
Pinigų godulys yra tai, kas sieja visas „tradicines“ partijas, dabar rikiuojančias savo pulkus savivaldybių tarybų rinkimams, nes jos pirmiausia yra pinigų partijos, o ne bendro intereso reiškėjos ir gynėjos (kuo turėtų būti).Tokių partijų tikslas vienas – paimti miesto ūkį, jo įmones ir finansus, o per tai – ir visus gyventojus į savo rankas ir užtikrinti sau sotų gyvenimą, miestelėnus ilgiems metams paverčiant jų siekių įkaitais. Jos veikia UAB, taikančių į viešuosius pinigus, principu. Nereikia nė sakyti, jog kauniečių (vilniečių) gerovė atsiduria paskutinėje vietoje.
Kai sakome žmogus ir pinigų žmogus, tik pirmąjį laikome tikru žmogumi. Analogiškai turėtume sakyti mažos ir nereikšmingos politinės partijos ir didžiosios, reikšmingos pinigų partijos.
Remiuosi savo asmenine patirtimi, nes dėl jaunatviško idealizmo pabuvojau net keliose „politinėse“ organizacijose. Dabar tvirtai žinau: žmonės Lietuvoje skursta, nes partiniu principu formuojama, su oligarchija suaugusi valdžia juos apvaginėja, per įvairias valstybines (miesto) programas, viešuosius pirkimus, atlyginimus išsidalindama galimą žmonių pajamų prieaugį. O didžiausius savo pačios išlaikymo kaštus ši valdžia be gailesčio užkrauna ant mažiausiai uždirbančių piliečių pečių.
Partijos, pamynusios politikos pamatą – teisingumą, elgiasi kaip plėšikų gaujos, grobstančios miesto (valstybės) biudžetą. Tačiau partijų narių yra vos apie 4 procentus Lietuvos gyventojų. Tad ar ne laikas – pirmiausia savivaldos lygmenyje – pasiųsti nomenklatūrinėmis tapusias partijas į užtarnautą poilsį?
Moralinis pakrikimas
Šiurkštus savų protegavimas, veidmainystė ir dvigubi standartai ryškūs visų politinių partijų veikloje. Socialdemokratų veidmainystės tradicija sakyti viena, o daryti kita siekia dar „šlovingosios“ komunistų partijos laikus. Darbiečiai ir tvarkiečiai aiškūs šios srities lyderiai – apie juos prirašyta šūsnys straipsnių. Tačiau, regis, paradoksalu, jog blogybės klesti garbingus principus deklaruojančioje konservatorių partijoje. Kaune vietos partiniu lyderiu kadaise tapo jaunuolis tik dėl to, kad buvo aktyvaus ir žinomo Sąjūdžio žmogaus sūnus. Situacija kartojasi Vilniuje: į merus nūnai kandidatuoja šaunus vaikinas, atsiradęs tarsi iš niekur, o, tiksliau kalbant, padirbėjęs buvusią konservatorių vyriausybę aptarnaujančiame aparate, į kurį greičiausiai pateko per tuos pačius senus „giminiškus“ ryšius. Tėvai, vaikai, artimi pažįstami, draugai, bendraklasiai… galvokim, kad visi jie mokėsi politikos meno ilgus metus būdami greta vieni kitų.
Bet, kai partijos kūrėjas ir garbės pirmininkas į Euoparlamentą pasiunčia savo anūką, partijoje kaip reikiant net nespėjusį apšilti kojų, – tai jau panašu į spjūvį šios partijos nariams, gerbėjams ir simpatikams. Lyg to būtų ne gana, naujojo europarlamentaro žmona steigia Lietuvoje privačius darželius, kuriuose vaikai (buvo) ugdomi nestereotipiškai. Išvertus į žmonių kalbą, tai lyties pasirinkimo, jos kultūriškumo ar konvenciškumo, taigi netradicinės orientacijos klausimai.
Kur dingsta viešai deklaruojamas rūpestis šeima, bendruomene, žmogiškas dorybes puoselėjantys principai ir vertybės? Ironiškai atsakyti galima nebent varijuojant žinomą evangelinį posakį: apspjovė vieną skruostą, atkišk kitą. Suprask, konservatoriai ir jų rinkėjai šitaip mokomi krikščioniško nuolankumo. Bet ar jie to nori? Ar jų buvo atsiklausta?
Po šių pavyzdžių vaizduotėje iškyla ne vien gausi anūkų, dėdžių ar seserų, bet ir kitaip saviausių žmonių eilė, kuriais kažkas iš partijos (-ų) vadovų norės pasirūpinti. Nežinome, kada ir kieno eilė ateis. O tai reiškia, kad ne vienas jų dar bus įdarbintas šiltoje vietelėje imituojant rinkimus ar konkursus. Šitaip partijos, skelbiančios kovą su korupcija, pačios gausina korupciją Lietuvoje. Čia juk nekalbame apie eilinius ar atsitiktinius partijos narius, bet apie viršūnėje esančius ir kitus savo pavyzdžiu pamokyti bei patraukti turinčius asmenis.
Pagaliau kalbant apie „tradicinę“ konservatorių partiją, viską vainikuoja faktas, jog Kauno meras konservatorius sekmadieniais ėjo į Katalikų bažnyčią ir tai įformino kaip papildomą darbą, už kurį iš miesto kasos ėmė mokesčių mokėtojų pinigus. Ar begali būti didesnis moralinis nuosmukis? Ar bereikia kitų veidmainystę ir dvigubus standartus įrodančių pavyzdžių?
Atsakymas skeptikams
Permainų Kaune ir Lietuvoje nori bemaž visi, bet retas kuris ryžtasi ką nors dėl jų daryti. Sistema nepasiduos, ką jūs, kad ir būrelis žmonių, galite jai padaryti? – pašiepia ne vienas. Pirmiausia toks požiūris yra (laikina) sistemos pergalė. Regis, neįmanoma mąstyti kitaip, negu sistemos užkoduota. O ji teigia: politika yra nešvarus nešvarių žmonių užsiėmimas, politikai ne tiek tarnauja žmonėms, kiek juos valdo. Pagaliau sistema jau susiformavo – žmogaus, kaip piliečio, darbuotojo, verslininko ar šeimos tėvo ir motinos teisės, yra pažeidinėjamos vos ne kasdien. Nieko nebepakeisime, belieka prisitaikyti ir kaip šuniui pabrukus uodegą lįsti į savo būdą naiviai tikintis, kad būdos nepalies.
Tačiau demokratiškai į visuomeninius rinkimų komitetus susiorganizavusių žmonių dalyvavimas šiuose rinkimuose jau yra sistemos laužymas, verčiantis ją sukti pokyčių ir atsinaujinimo keliu.
Bet yra ir daug įtikinamesnis atsakymas. Prieš 4 metus rinkimai į Savivaldybių tarybas vyko pagal rinkimų įstatymą, šiurkščiai pažeidžiantį Konstituciją. Savarankiškas kandidatas – asmuo – buvo prilygintas partinių kandidatų sąrašui. Ar gali vienas krepšinio aikštelėje laimėti prieš penkis, o futbolo aikštėje – vienas prieš vienuolika? Akivaizdu, jog tik sapne. Bet rinkimai vyko būtent šitaip.
Negana to, pagal likutinius balsus skirstant vietas Kauno taryboje nepriklausomi, partiniam sąrašui prilyginti kandidatai iš šių dalybų buvo pašalinti. Tuomet kandidatas, rinkimuose Kaune gavęs 1700 rinkėjų balsų, Tarybos nario mandato negavo, o partija, turėjusi vos 100 likutinių balsų, mandatą gavo. Patyrę tokį sisteminį neteisingumą, penkiese susivieniję Kauno kandidatai pateikėme ieškinį Vyriausiam Administraciniam Teismui, byla vėliau persikėlė į Konstitucinį Teismą. Puikiai prisimenu, kaip mus vadino: keistuoliai, Don Kichotai, kovotojai su vėjo malūnais. Ir ką gi – praėjo ketveri metai ir greta partinių sąrašų jau yra visuomeniniai rinkimų komitetai. Vadinasi, mes laimėjome! Pilietinė iniciatyva yra išlaisvinta! Laisvė veikti, demokratiškai organizuotis iš apačios jau yra realybė!
Taigi šioje vietoje Sistema įtrūko ir būtent todėl šiandien rinkimuose dalyvauja visuomeniniai komitetai. Jų per Lietuvą yra net 58! Netrukus sistema įtrūks ir kitose vietose. Tiesiogiai iš greta gyvenančių žmonių renkami seniūnai ir renkamos vietos bendruomenės tarybos yra kitas realią savivaldą stiprinantis žingsnis. Žingsnis, kuris greitai privalės būti žengiamas po ilgų metų pasiekus tai, kad merai renkami tiesiogiai.
Todėl drąsiai ir atsakingai sakau: keiskime sistemą kartu!