Gerai, kad krepšinio čempionatas tetruko porą savaičių. Įsivaizduokime, jis trunka tris, keturias savaites ar net daugiau. Daugiau azarto, daugiau adrenalino, daugiau alaus ir panašiai – tai kas čia blogo? Betgi per ilgesnį laiką galima daug ką pamiršti…
Pamiršti, kad atlyginimai Lietuvoje bene žemiausi Europoje, o prekių ir paslaugų kainos kartais net didesnės. Kad geriausias Lietuvos pilietis yra emigravęs pilietis.Kad susirgus už gydymą dažniausiai tenka mokėti, o netekus darbo, nėra jokios realios pagalbos. Kad daugumos žmonių skurdas šioje šalyje yra dirbtinai politinėmis priemonėmis kuriamas bei palaikomas. Kad iš svetur atvykę pabėgėliai bent kurį laiką Lietuvoje pagyvens sočiau negu tikrieji Lietuvos piliečiai. Kitaip sakant, galima pamiršti, jog sukurta politinė socialinė sistema sistemiškai alina žmones. Jau nekalbant apie tai, jog per ilgesnį laiką trunkančias varžybas žymiai padidėtų gyventojų sergamumas, jų nervingumas, kas dar labiau apsunkintų ir taip sunkią valstybės būklę.
O jei dar būtume laimėję finale, euforija, galimas daiktas, nugramzdintų į totalinę užmarštį. Būtume šventę, minėję, didžiavęsi ir apdovanoję vieni kitus turbūt dar ne vieną mėnesį. Kadangi (kaip visada) „tik per klaidą netapome čempionai“, euforija užleidžia vietą refleksijai.
Daug svarbiau bandyti suprasti, kas su mumis vyksta (yra daroma), nei analizuoti, kaip žaidė ir kodėl taip gerai (ar blogai) žaidė krepšinio komanda – šis aspektas tik specifinė specifinių reikalų sritis, apie kurią visai nebūtina visiems viską žinoti.
Reikia pripažinti, retas reginys Lietuvoje taip prikausto žmonių dėmesį, kaip vyrų krepšinio varžybos. Retas gali populiarumu varžytis su juo. Krepšinio pagrindu sėkmingai sukurta ištisa vartojimo industrija: pradedant alumi ir koldūnais (arba tuo, kas suvartojama akimirksniu, t. y. išsyk suvalgoma ir išgeriama), o baigiant televizoriais ir stogų danga (arba visa, kas techniška ir išoriška, ką užtrunka suvirškinti). Žodžiu, krepšinio paunksmėje klesti tikras vartojimo rojus.
Piliečiai verčiami sirgaliais ir vartojimo monstrais. Juk, sprendžiant iš reklamos, rodomos krepšinio varžybų metu, tikimasi, kad jie per kiekvieną čempionatą pirks naują „geriau varžybas rodantį“ televizorių ar „geresnį tarpusavio susižinojimą“ garantuojantį išmanųjį telefoną. Ne gana to, kasmet pertraukose tarp varžybų skubės naujai dengti namo stogą, o pertraukose tarp varžybų ir stogo darbų suspės išlenkti ne vieną pergalės skonį turintį bokalą alaus. Tad prekybininkų didžiulė „meilė“ krepšiniui suprantama. Kaip ir jų noras manipuliuoti sirgalių teigiamomis emocijomis, įdiegiant į jų širdis savąjį komercinį pasiūlymą.
Krepšininkai verčiami herojais, prie Žemės netikėtai priartėjusiomis „dangaus“ žvaigždėmis. Gaudomas kiekvienas žodis iš jų lūpų. Bet kuris jų pateikiamas kaip pranašiškas, turintis nelygstamą vertę. Visi esame kviečiame susitapatinti su kuriuo nors iš dvylikos šauniųjų vyrukų ir taip į begalines aukštumas pakylėti savąjį menkumą. Dar turim rinkti gražiausią, seksualiausią, protingiausią ar kaip kitaip ypatiškiausią žvaigždūną.
Visa tai maskuoja sisteminį alinimą, todėl gerai tarnauja esamai socialinei ekonominei sistemai: žmogui asmeniškai neretai tiesiog nepakenčiamas čia ir dabar esančias gyvenimo sąlygas padaro priimtinomis. Juk krepšinio šventė turi nuplauti visa, kad mus trikdo ir kelia nerimą. Valdžia turėtų gailėtis, kad varžybos vyksta ne nuolatos ir todėl totali užmarštis neįmanoma.
Tačiau ryškus ir kitas krepšinio fiestos aspektas. Paprasti žmonės, ir nepaversti pelno gaminimo ištekliais, natūraliai mėgsta krepšinį ir myli krepšininkus. Tai „įaugę į kraują“, pasakytų kultūrologai, lietuviškumo tapatologai. Tai kyla iš meilės Tėvynei, pasakytų neretai niekinami patriotai. Nieko nuostabaus – juk ir krepšininkus kovoti, grumtis dėl pergalės (be kitų veiksnių) skatina jų meilė Tėvynei, jos žmonės, kad ir kaip banaliai tai skambėtų.
Visa tai sako, jog kiekvienos šalies piliečiai tiesiog savaime nori didžiuotis savo šalimi, jos atstovų sportiniais, moksliniais techniniais ar kultūriniais kūrybiniais pasiekimais. Lygiai kaip jie nori didžiuotis ir džiaugtis visa savo šalimi, gyvenimu ir pragyvenimo lygiu joje. Bet kad neišeina. Per daug trukdžių, kliūčių ar, kalbant krepšinio terminais, priešininkai pernelyg stiprūs. Tie priešininkai – tai vien savo ir savo artimų žmonių ar įmonių labui dirbančios Lietuvos vyriausybės ir tas vyriausybes sudarančios politinės partijos. Nugalėti juos nėra lengva… Bet krepšininkų pavyzdys turi įkvėpti…
Džiaukimės, jog ir šįkart Lietuvos krepšininkai iškovojo sidabro medalius. Tai parodo, kad ne kiekis, ne šalies dydis ar gyventojų skaičius viską lemia. Daug ką galima pasiekti kovingumu, entuziazmu ir sunkiu darbu. Maža šalis irgi gali laimėti. Ir ne tik krepšinyje, kuriame ji įsiterpia tarp Europos mastu didžiųjų valstybių – Ispanijos ir Prancūzijos. Laimėti galima ir ekonomikoje, ir kultūroje, ir moksle. Su sąlyga – visi sutartinai turime siekti pergalės, kaip jos siekia į komandą susibūrę krepšininkai.
Bet yra vienas bet – valdžia privalo sukurti tinkamas sąlygas bet kokiems galimiems pasiekimams.Kaip kad krepšininkams sudaromos sąlygos turėti pasiruošimo stovyklas, gerus trenerius, asistentus, žmonių palaikymą garantuojančias televizines transliacijas ir t.t. Tai reiškia: valdžia turi dirbti žmonėms kurdama Bendrąjį Gėrį kaip pamatą kiekvieno individo ar grupės gėriui kurti. Sąlygos veikti Lietuvoje turi būti tinkamos visiems, ne vien krepšininkams… Kol to nėra, nėra ko ir svajoti apie kokias nors reikšmingesnes pergales kur nors kitur, už krepšinio ribų.