Skaičiuojant dienas iki euro įvedimo, kūnas turėtų šiurpti, tiesiog pagaugais eiti. Baisu ne dėl to, kad prarandame savo nacionalinę valiutą – nors, žinoma, liūdnoka. Baisu dėl to, kad tuoj visu savo „grožiu“ atsiskleis didžiulis mūsų skurdas. Šį skurdą kurį laiką gana sėkmingai maskavo litai ir jais žmonėms mokamas atlyginimas. Kas čia žvelgiantis iš šalies supaisys, ko ir kiek tas litas vertas. Lygiai taip ir patys neretai painiojomės tarp litų, eurų, dolerių, rublių ar juanių. Nuo sausio 1-osios visos iliuzijos išsisklaido lyg rūkas pašvietus saulei. Esame bene didžiausi Europos Sąjungos skurdžiai, pavargėliai par exelence. Juk ilgametę žmonių gydymo patirtį turintis gydytojas ar universitete profesoriaus pareigas einantis žmogus po naujų metų teuždirbs kokius 500–900 eurų (nebūtinai atskaičius mokesčius). O parduotuvės kasininkas gaus tik 300 eurų. Ar galima įsivaizduoti didesnį žmonių pažeminimą, jų orumo atėmimą? Tai juk netelpa į jokius racionalius (humaniškus) rėmus. Ypač kai žinome, jog daugumoje ES šalių minimalus, vadinasi, neypatingai kvalifikuotų žmonių atlyginimas siekia 1000 eurų per mėnesį.
Taigi tuoj, euro šviesoje, turėsime puikią progą tikrąja šio žodžio prasme įsitikrinti vienu paprastu dalyku. Nustėrsime pamatę, į kokią gilią duobę mus suvarė dvidešimt metų šalį „puikiai“ valdanti naujoji politinė klasė. Ir tegu nesuokia mums įvairūs, neretai perdėm susireikšminę vadinamieji ekspertai apie žemą darbo našumą, per didelius mokesčius verslui, pinigų stygių valstybės biudžete ir kitus propagandinius dalykus. Nepamirškim, kad visi šie „išminčiai“ gauna gerus atlyginimus uoliai tarnaudami stambiajam kapitalui jo valdomuose bankuose ar kitose institucijose. Jeigu pas mus darbo našumas ir yra žemesnis negu kai kuriose (ypač) išsivysčiusiose šalyse, tai jis proporcingai nėra tiek mažesnis, kiek mažesnis yra vidutinis dirbančiųjų atlyginimas. Antai Šveicarijoje BVP didesnis 4,5 karto, o atlyginimai ten didesni 7 kartus, Danijoje BVP didesnis 3,7 karto, o atlyginimai didesni 6,6 karto, Airijoje BVP didesnis 3,34 karto, o atlyginimai didesni 6,01 karto. Vadinasi, skaičiuojant vidutinį darbo našumą, Lietuvoje vidutinis atlyginimas turėtų būti 1,8 karto didesnis, negu yra dabar.
Tad klausimas visai paprastas: kur dingsta pinigai? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog šis klausimas yra beveik vienodai neatsakomas kaip ir kitas superklausimas: o iš kur atsiranda dulkės?… Vis dėlto dėl pinigų dingimo įtarti reikia šalies valdančiuosius, t. y. tiesiogiai valdyme dalyvaujančias politines partijas, jų stambiuosius rėmėjus ar (tiksliau) jų valdytojus, kurie pasikeisdami sėkmingai (jų požiūriu) valdo Lietuvą jau daugiau kaip dvidešimt metų. Juk jei bendrasis vidaus produktas sukuriamas ir jis kad ir po truputį auga, tai neišvengiamai turi augti ir atlyginimai. Bet jie neauga – kodėl? Nes visas piniginis prieaugis yra pasidalijamas (ar išeikvojamas – galutinio rezultato požiūriu tai vienas ir tas pats dalykas) didžiųjų politikų, verslininkų ir šiaip valstybininkų per įvairias valstybės investicijų, viešųjų pirkimų, projektinių veiklų ar per kitokias valstybei (taigi jos žmonėms?) „pirmo būtinumo“ programas bei siekius.
.
Kokia išvada? Atlyginimus seniai privalu pakelti. Ir pirmiausia tai daryti privalo valstybinis sektorius. Kitaip sakant, duoti gerą pavyzdį. Privačiam sektoriui pirmiausia juk rūpi pelnas. Dirbantieji čia turi dantimis atsiplėšti didesnę savo pajamų dalį, o tai reikštų darbdavių pelno sumažinimą. Kai nėra realių profsąjungų, tikėtis greitų permainų šiame sektoriuje daugiau negu naivu. Aišku, čia kalbame apie stambias įmones – bankus, prekybos centrus, degalinių tinklus, o ne apie smulkias įmones, kurių pats pavadinimas sako: (s)mulkių reikalų sritis, neparemta jokiais „perkamais“ įstatymais ar politinėmis privilegijomis. Dažnas joje tiesiog vegetuoja, net nesvajodamas apie jokią žiniasklaidoje suvaidintą sėkmės istoriją. Tad kelti atlyginimą smulkioje įmonėje dirbančiam žmogui būtų jei ne savižudybė, tai tikrai pernelyg didoka prabanga. Bet valstybinės, biudžetinės įmonės tą seniai jau turėjo padaryti, jei nenori galutinai savęs diskredituoti. O tai reiškia nustoti formuoti nuostatą, kad visi dirbantieji jose dirba ne tiek savo valstybei, jos gerovei, kiek valstybės vardu įmones ir įstaigas valdantiems, taigi jas neretai užvaldžiusiems „ponams“ (ministrams, direktoriams, rektoriams ir kitiems žmones gyvus sukramtyti besigviešiantiems „amsiams“). Gerokai pakėlus atlyginimus valstybinių ir biudžetinių įstaigų darbuotojams, sustiprėtų spaudimas ir privačioms įmonėms. Vadinasi, padėtis keistųsi į gerąją pusę.
Taigi euro įvedimas yra gera proga galutinai išblaivėti. Praregėję nusikratysime bet kokių iliuzijų apie tai, kad valdžia Lietuvoje rūpinasi žmonėmis. Tai gal ateina laikas žmonėms pasirūpinti savimi, o tuo pačiuir valdžia… Euras atrieda, atidunda…