Sklinda gandas – kandidatas į LR prezidentus žmonėms laiškus rašo. Ir ne gana to, tikisi dar ir atsakymo iš jų sulaukti. Taigi ne šiaip sau rašo…
Pirma mintis: ar ne pigiai rinkėjus nori nupirkti šis kandidatas? Asmeniniai laiškai, beldimasis į duris, ėjimas iš kiemo į kiemą, etc. – ko tik nematėme per daugiau kaip 20 metų Lietuvoje vykusius rinkimus. Kai šie dažniausiai tariami dėmesio rodymai buvo mūsuose naujiena, jie dar galėjo padaryti tam tikrą įspūdį, sukelti emociją ar net ašarą išspausti. Dar galėjai vaidinti tikrą ar tariamą žmonių atstovą. Bet po šitiek metų rodyti tokį (apsimestinį) naivumą – ir ką tai galėtų reikšti?
Įsivaizduokime, kad ir tokį scenarijų – laiškai ima ir sugrįšta atgal, o dauguma atsakiusiųjų taria: „Mielas pone Ušackai, džiaugiamės jūsų ryžtu, bet nesivarginkite – šįkart išrinksime Prezidentą ir be jūsų“. Tai ką – tuomet šis kandidatas iš viso atsisako planuoti ir įgyvendinti veiksmą, kuriam ruošiasi turbūt visą savo sąmoningą, karjerą nuosekliai darančio žmogaus gyvenimą? Juokinga, ar ne? Žinoma, šis scenarijus svarstytinas tik teoriškai, nes realybėje niekas tų laiškų nei rašys, nei, greičiausiai, juos gaus – nepaisant to, jog už jų pristatymą ir bus apmokėta 🙂 Toks jau tas lietuviškas gyvenimas…
Kita mintis: panašu, kad finansiniai ištekliai „bambos negraužia“, jei taip anksti pradedama juos naudoti, t. y. „bombas mėtyti“. Tuomet tikrai ne pro šalį žinoti, kas šie gerieji (dėdės) rėmėjai, pagalbininkai ir savanoriai? Kokioms finansinėms ir interesų grupėms, „investicinėms aplinkoms“, šalims ar transnacionalinėms kompanijoms, pažiūroms bei ideologijoms jie atstovauja? Galėtų ir jie laiško kamputyje, po kandidato parašu arba kur nors viršuje pasirašyti ar savo spaudą uždėti – kaip kad paprastai firminiame blanke nurodoma įstaiga, kuri siunčia laišką. Spėju, kad spaudas būtų ne vienas. O be šito aišku, kad nelabai aišku. Kvepia pigiu siekiu manipuliuoti rinkėjais, kad ir kokios bebūtų tikrosios kandidato intencijos.
P.S. Na bet vis tiek smagu gauti laišką, ypač dabar, kai jau beveik niekas popierinių laiškų neberašo (išskyrus antstolius, mokesčių ir baudų rinkėjus, prekių ir paslaugų piršėjus, būti išrinktiems siekiančius politikus, kitus panašius siekius puoselėjančius asmenis ar institucijas), o čia juk turėtų būti žmogiškai šiltas, emocingas laiškas. Tad apsišarvuoju kantrybe ir laukiu nesulaukiu, iki atlėks pašto karvelis su laiškeliu snaputyje…
Trumpai apie autorių: dr. Eligijus Dzežulskis-Duonys – Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas.