Politikoje nėra ir nebus idealių kandidatų. Gerb. A.Juozaičiui galima prikišti ilgą tūnojimą politikos šešėlyje, šeimines peripetijas ar per stiprius (neaiškius) ryšius su neokomunistais ar dar ką nors. Betgi, palyginti su kitais kandidatais, šie trūkumai nublanksta. Jie išsisklaido kaip ryto rūkas, saulei patekėjus.
Juk net ir iš to, ką transliuoja žiniasklaida, matyti, jog jis veikia kaip savarankiškas ir orus kandidatas, geba kritiškai mąstyti ir rišliai artikuliuoti mintis. Yra nuoširdus, nuoširdžiai atsako į visus jam užduodamus klausimus ir, svarbiausia, yra nuoširdžiai susirūpinęs į nebūtį grimztančios Lietuvos reikalais. Negana to, kuria europinio lygio šalies viziją ir žino, kaip ją įgyvendinti, o ne siūlo vien menkus techninius techninių problemų sprendimus. Mato Lietuvą kaip valstybę, o ne kaip bereikšmę Europos Sąjungos periferiją ar klusnią anonimiškai besislepiančių globalios rinkos jėgų vykdytoją.
Tad kito pasirinkimo nelabai matyti, jei norime, kad Lietuva pabandytų (kas nebūtinai pavyks) pasukti realių, o ne imitacinių ar butaforinių permainų keliu. Tai sakau su visa pagarba ne tik savarankiškumo, bet ir politiškumo stokojančiam gerb. S. Skverneliui ar jaunystės svajų dar nepalikusiam gerb. M. Puidokui, ar amžinam kovotojui (ir prieš save patį) gerb. N. Puteikiui. Visų jų kandidatūros, greičiausiai, būtų svarstytinos, jei nekandidatuotų A. Juozaitis.
Apie Lietuvą sistemingai nuvaldžiusių ir ją sėkmingai praskolinusių partijų bei jų globėjų – didžiųjų verslo grupių atstovus, kandidatuojančius į Lietuvos Respublikos Prezidento postą, nėra ką ir kalbėti. Geriau jau patylėti, nekalbant apie tai, kad juos dar būtų galima rinkti.