Elliot Milco. Metafizikos atgaivinimas ir krikščioniškos visuomenės atgimimas

Pro Patria

Šiandien mes išgyvename tai, ką galima pavadinti visišku krikščionybės dalyvavimo politiniame gyvenime žlugimu. Šį žlugimą liudija daugybė ženklų, taip pat ir vis didėjantis „beveidžių“ skaičius, vis labiau antireliginė sekuliari populiarioji pramogų industrija ir didžiuliai pralaimėjimai teisinėje sferoje. Tačiau bene daugiausia pasakantis ženklas yra augantis sunkių religinių teiginių ir įsipareigojimų nesupratimas, ypač tarp jaunimo. Didžioji dalis jaunų žmonių nebegali suvokti religijos kaip darančios įtaką jų įsitikinimams ir elgesiui. Vietoje to jie priima tai, kas dažniausiai vadinama „dvasingumu“ – tam tikrą terapijos užsiėmimų ir pozityvaus mąstymo kombinaciją, kuri leidžia atsikvėpti nuo neramaus mūsų sekuliarios kultūros nihilizmo. Dvasingumas stojasi į religijos vietą. Individualiai suprastos ir atsirinktos idėjos apie moralę ir transcendenciją stojasi į objektyvaus ir viešo moralinio įstatymo, tiesos bei viešosios tvarkos supratimo vietą.

Tam tikru mastu visi tradicinių pažiūrų amerikiečiai ar bent visi, mąstantys apie religijos vietą viešajame gyvenime, supranta šį fenomeną. Mes apie jį nuolat kalbame. Pats konservatizmas tapo nesibaigiančia litanija apie tai, kas prarasta: moralumas, kultūra, švietimas, įstatymų objektyvumas. Ir, kaip tradicinių pažiūrų žmonės, mes visi esame tam tikru mastu įpareigoti su šiuo visuomenės pasikeitimu kovoti.

Dėl mūsų religinio susiklostymo ir istorijos paskutiniais dešimtmečiais viena iš pagrindinių šios kovos strategijų buvo posūkis link „evangelizmo“ kaip būdo atgaivinti viešąją krikščionybę. Sakydamas „evangelizmas“ turiu omenyje krikščionybės pavertimą minimalistine ar „tiesiog krikščionybe“, kaip ją vadino Lewisas. Ši „tiesiog krikščionybė“ yra apiplėšta nuo daugumos bendresnių socialinių ir kultūrinių tradicinės krikščionybės elementų ir susideda iš visiško minimumo: nuodėmės ir nuopolio pripažinimo, Kristaus atpirkimo gerosios naujienos skleidimo ir moralinės reformos su juntama bendruomenės parama. Kadangi evangelinei krikščionybei trūksta daugybės įmantresnių tradicinės krikščionybės elementų, ją kur kas lengviau skleisti. Katechezė užtrunka trumpiau, iš atsivertusiojo nereikalaujama didelės jo pasaulėžiūros ir dalyvavimo viešajame gyvenime transformacijos. Evangelinė krikščionybė yra greitas gydymas, ir ne vienu atveju efektyvus. Jis pasiūlo atpirkimo raminamąjį poveikį ir bendruomenės paramą be gremėzdiško intelektualinio ir kultūrinio aparato.

Tačiau evangelinio krikščionybės atnaujinimo privalumai yra ir jo trūkumai. Tai sunku suvokti, nes „kultūra“ yra gana abstraktus terminas, o eilinis mūsų postmetafizinės visuomenės žmogus neturi beveik jokio supratimo apie už tikinčiųjų bendruomenės slypinčio intelektualinio aparato svarbą. Kadangi evangelinė krikščionybė iš esmės reiškia asmeninį tikėjimą ir atmeta išorinį autoritetą (skelbiama, jog Šv. Raštui interpretuoti autoritetų nereikia), nebelieka beveik nieko, kas galėtų sustabdyti bendresnį kultūrinį poslinkį nuo nuoširdžių „evangelinių“ iki „dvasingų“ krikščionių – individualistų, atitrūkusių nuo didesnių kultūrinių įsipareigojimų ir nebeturinčių tvirtumo, reikalingo krikščionių bendruomenei išsaugoti. „Evangeliniai“ krikščionys lengvai gali tapti „beveidžiais“ – ne todėl, kad atmestų Kristų ar išganymo viltį, bet todėl, kad jų tikėjimas, kaip ir jogą praktikuojančių žmonių ar budistų dvasingumas, yra priimamas ir atsirenkamas individualiai bei neturi autoriteto, kuris galėtų saistyti jų moralinius įsipareigojimus ar viešą elgesį. Amerikos katalikybės „evangeliškumas“ yra plačiai paplitęs – mažai dėmesio kreipiama į kultūrinius, viešus ir moralinius tikėjimo aspektus, katalikybės centru tapęs terapinis individualaus asmens gydymas ir energingos krikščioniškos patirties kultivavimas.

Žinoma, evangelinis krikščionybės atnaujinimas Katalikų Bažnyčiai davė ir nemažai gero. Evangelinė katalikybė veda žmones link teisėtų tikslų. Tačiau problema slypi tame, kad jos siūlymų aiškumas ir įgyvendinimo lengvumas kainuoja kovos su bendresniu kultūriniu poslinkiu link individualizmo ir sekuliarizmo efektyvumą.

Tikėjimas yra asmeniškas ir individualiai pasirenkamas. Tačiau tikėjimas, perkeičiantis visuomenę, kurioje jis įsišaknijęs, niekada nėra tik asmeninis ir individualiai pasirenkamas tikėjimas. Jis turi būti taip pat ir viešas tikėjimas, toks, kuris ne tik patiriamas tyloje išgyvenama dvasine patirtimi, bet ir išreiškiamas kalba bei pamatinėmis prielaidomis, kurios grindžia mūsų pasaulio suvokimą. Krikščioniškos kultūros išlikimui reikalinga metafizika – prigimties ir realybės tvarkos suvokimas. Ir jei mes norime nustoti pralaimėti civilizacijos išsaugojimo kovą ir apginti kultūrą, teisę bei moralę, turime naudotis ne individualios patirties ar sentimentalios terapijos akcentavimo strategija, o kalbėjimo apie bendros pasaulio vizijos transformaciją strategija.

Neteigiu, jog asmeninis išganymas priklauso nuo viešosios sferos transformacijos ar kad vien žmogaus pastangos suteikia tikintiesiems malonę. Bet, kaip teigė Šv. Tomas Akvinietis, „malonė atbaigia prigimtį jos nesunaikindama“. Evangelijos skelbimo efektyvumas ir pati krikščionių teisė viešai praktikuoti savo tikėjimą – teisė Kristui sulaukti garbinimo iš visų žmonių – priklauso nuo evangelizacijos strategijos, kurią pasirenkame. Tam, kuris negali suprasti nuodėmės esmės, atpirkėjo geroji naujiena taip pat bus nesuprantama. O tam, kuriam bus svetima prigimtinė tvarka ar moralinis įstatymas, ir pati nuodėmė atrodys keista.

Mes, kaip civilizacija, patekome į tašką, kai pamatinės žmogiškosios sąvokos, tokios kaip prigimtis, tiesa, esatis ir tobulumas, nebeapmąstomos. Vidutinis žmogus išgyvena pasaulį kaip technologinių patogumų visumą, organizuojamą pagal atsitiktines aistras ir patirtis. Jie nebežino, ką reiškia būti savimi. Jie nebežino, kas yra tiesa. Tačiau tuo pačiu metu kiekvieno žmogaus prigimtyje slypi nenugalimas metafizikos troškimas. Žmonės nori pažinti tiesą. Vaikai, kad ir kaip stipriai jie būtų indoktrinuoti sekuliaraus reliatyvizmo, nori suprasti, kodėl dalykai yra tokie, kokie yra. Tiesos sąvoka, nors sujaukta ir iškraipyta, viešajame ir privačiame mūsų piliečių ir kaimynų gyvenime vis dar išlaiko savo jėgą.

Krikščionybės stiprybė ir patrauklumas slypi jos unikaliame gebėjime pateikti atsakymus į klausimus, kurių kultūra mus moko nekelti. „Kokia yra gyvenimo prasmė?“; „Koks egzistencijos tikslas?“; „Kaip atsirado visata?“; „Kokia kosmoso prigimtis?“. Paprastas žmogus nebeužduoda šių klausimų, nes nuo mažų dienų buvo mokomas, kad į juos atsakinėti beviltiška. Arba jis pasilieka prie pigių atsakymų, nedarančių jokios įtakos jo santykiui su egzistencija ar asmeniniams pasirinkimams. Gyvenimo prasmę susikuri pats. Visatos pradžia yra Didysis Sprogimas. Kosmoso prigimtis yra „bet kas, ką teigia mokslas“, nors mes ir nežinome, ką jis teigia. Metafizinė krikščionybė pateikia atsakymus (ir ieško atsakymų), kurie nėra pigūs triuizmai ar terapiniai vaistai, bet kurie praturtina mūsų asmeninį įsitraukimą į pasaulį ir kviečia mus aiškiam elgesiui, aiškioms švietimo ir politinės organizacijos strategijoms. Metafizinis krikščionis judančiame pasaulyje rodo į nejudantį tašką.

Taigi, kaip atrodytų metafizinis krikščionybės atsinaujinimas? Kaip šis evangelizacijos būdas veiktų? Jis pradėtų rimtai užduodamas konrečius drąsius klausimus: „Kas yra buvimas“; „Kas yra priežastingumas?“; „Kas yra tvarka?“; „Ar egzistuoja toks dalykas kaip tikras tobulumas?“. Ir užduodamas šiuos klausimus, jis pradėtų į juos atsakinėti: kad buvimas yra to, kas egzistuoja, aktas; kad „priežastingumas“ yra sąvoka, padedanti mums įvairiais būdais atsakyti į klausimą „kodėl?“, kai kalbama apie asmeninį buvimą ar įvykį. Ir taip toliau. Šie klausimai ir atsakymai gali atrodyti nuobodūs – galbūt net nepakeliamai nuobodūs. Bet jei mes grįžtume prie jų kaip savo kalbėjimo pamato ir vėl paverstume juos savo švietimo bei viešojo diskurso pagrindu, gautume dvigubą naudą.

Pirma, turėtume užtikrintą suprantamumo pranašumą prieš slidų mūsų amžiaus reliatyvizmą. Nesakau, jog turėtume polemizuoti su reliatyvizmu (kadangi ši kova vyksta už proto ribų, ji negali būti laimėta protu), bet kad paprastai parodydami tai, kas protinga, atskleistume tiesą, kuri yra trokštama iš prigimties, tačiau niekur kitur neprieinama.

Antra, jei pasisektų atgaivinti metafizinį kalbėjimą kultūroje, žmonėms suteiktume esminių sąvokų – krikščionybės, krikščioniškosios socialinės ir moralinės tvarkos supratimui reikalingų prielaidų. Disponuojant tiesos sąvoka, jiems galiausiai kiltų ir pirmosios tiesos klausimas. Su prigimties ir prigimtinės tvarkos supratimu jie galėtų suprasti tiek Dievo egzistencijos reikšmę, tiek nuodėmės ir moralinio nuopolio prigimtį.

Bet didžiausias metafizinės krikščionybės siūlomas privalumas yra jos gebėjimas kalbėti ne tik apie vidinę dvasinę patirtį, bet ir pareikalauti atitinkamos socialinės tvarkos. Metafizinė krikščionybė, skirtingai nei suasmeninta krikščionybė, yra pajėgi viešojoje erdvėje parodyti save kaip racionalią poziciją. Taip bendros kultūros ir tradicijos jungiama krikščionybė vėl galėtų būti kitų suprasta ir priimta – jei ne asmeniškai, tai bent kaip stiprus konkurentas disputuose apie tiesą. Metafizika ir metafizinės sąvokos, steigiančios mūsų realybės suvokimą, vaidina didelį vaidmenį politinės kultūros ir švietimo formacijoje. Todėl jei norime atsiimti savo visuomenę, o ne paprasčiausiai atsitraukti į pakampes, kol griūna Vakarų civilizacija, pirmiausia turime atsigręžti į metafiziką.

Versta iš Paraphasic.blogspot.com

propatria.lt