Elliot Milco. Metafizikos atgaivinimas ir krikščioniškos visuomenės atgimimas

Pro Patria

Šiandien mes išgyvename tai, ką galima pavadinti visišku krikščionybės dalyvavimo politiniame gyvenime žlugimu. Šį žlugimą liudija daugybė ženklų, taip pat ir vis didėjantis „beveidžių“ skaičius, vis labiau antireliginė sekuliari populiarioji pramogų industrija ir didžiuliai pralaimėjimai teisinėje sferoje. Tačiau bene daugiausia pasakantis ženklas yra augantis sunkių religinių teiginių ir įsipareigojimų nesupratimas, ypač tarp jaunimo. Didžioji dalis jaunų žmonių nebegali suvokti religijos kaip darančios įtaką jų įsitikinimams ir elgesiui. Vietoje to jie priima tai, kas dažniausiai vadinama „dvasingumu“ – tam tikrą terapijos užsiėmimų ir pozityvaus mąstymo kombinaciją, kuri leidžia atsikvėpti nuo neramaus mūsų sekuliarios kultūros nihilizmo. Dvasingumas stojasi į religijos vietą. Individualiai suprastos ir atsirinktos idėjos apie moralę ir transcendenciją stojasi į objektyvaus ir viešo moralinio įstatymo, tiesos bei viešosios tvarkos supratimo vietą.

Tam tikru mastu visi tradicinių pažiūrų amerikiečiai ar bent visi, mąstantys apie religijos vietą viešajame gyvenime, supranta šį fenomeną. Mes apie jį nuolat kalbame. Pats konservatizmas tapo nesibaigiančia litanija apie tai, kas prarasta: moralumas, kultūra, švietimas, įstatymų objektyvumas. Ir, kaip tradicinių pažiūrų žmonės, mes visi esame tam tikru mastu įpareigoti su šiuo visuomenės pasikeitimu kovoti.

Dėl mūsų religinio susiklostymo ir istorijos paskutiniais dešimtmečiais viena iš pagrindinių šios kovos strategijų buvo posūkis link „evangelizmo“ kaip būdo atgaivinti viešąją krikščionybę. Sakydamas „evangelizmas“ turiu omenyje krikščionybės pavertimą minimalistine ar „tiesiog krikščionybe“, kaip ją vadino Lewisas. Ši „tiesiog krikščionybė“ yra apiplėšta nuo daugumos bendresnių socialinių ir kultūrinių tradicinės krikščionybės elementų ir susideda iš visiško minimumo: nuodėmės ir nuopolio pripažinimo, Kristaus atpirkimo gerosios naujienos skleidimo ir moralinės reformos su juntama bendruomenės parama. Kadangi evangelinei krikščionybei trūksta daugybės įmantresnių tradicinės krikščionybės elementų, ją kur kas lengviau skleisti. Katechezė užtrunka trumpiau, iš atsivertusiojo nereikalaujama didelės jo pasaulėžiūros ir dalyvavimo viešajame gyvenime transformacijos. Evangelinė krikščionybė yra greitas gydymas, ir ne vienu atveju efektyvus. Jis pasiūlo atpirkimo raminamąjį poveikį ir bendruomenės paramą be gremėzdiško intelektualinio ir kultūrinio aparato.

Tačiau evangelinio krikščionybės atnaujinimo privalumai yra ir jo trūkumai. Tai sunku suvokti, nes „kultūra“ yra gana abstraktus terminas, o eilinis mūsų postmetafizinės visuomenės žmogus neturi beveik jokio supratimo apie už tikinčiųjų bendruomenės slypinčio intelektualinio aparato svarbą. Kadangi evangelinė krikščionybė iš esmės reiškia asmeninį tikėjimą ir atmeta išorinį autoritetą (skelbiama, jog Šv. Raštui interpretuoti autoritetų nereikia), nebelieka beveik nieko, kas galėtų sustabdyti bendresnį kultūrinį poslinkį nuo nuoširdžių „evangelinių“ iki „dvasingų“ krikščionių – individualistų, atitrūkusių nuo didesnių kultūrinių įsipareigojimų ir nebeturinčių tvirtumo, reikalingo krikščionių bendruomenei išsaugoti. „Evangeliniai“ krikščionys lengvai gali tapti „beveidžiais“ – ne todėl, kad atmestų Kristų ar išganymo viltį, bet todėl, kad jų tikėjimas, kaip ir jogą praktikuojančių žmonių ar budistų dvasingumas, yra priimamas ir atsirenkamas individualiai bei neturi autoriteto, kuris galėtų saistyti jų moralinius įsipareigojimus ar viešą elgesį. Amerikos katalikybės „evangeliškumas“ yra plačiai paplitęs – mažai dėmesio kreipiama į kultūrinius, viešus ir moralinius tikėjimo aspektus, katalikybės centru tapęs terapinis individualaus asmens gydymas ir energingos krikščioniškos patirties kultivavimas.

Žinoma, evangelinis krikščionybės atnaujinimas Katalikų Bažnyčiai davė ir nemažai gero. Evangelinė katalikybė veda žmones link teisėtų tikslų. Tačiau problema slypi tame, kad jos siūlymų aiškumas ir įgyvendinimo lengvumas kainuoja kovos su bendresniu kultūriniu poslinkiu link individualizmo ir sekuliarizmo efektyvumą.

Tikėjimas yra asmeniškas ir individualiai pasirenkamas. Tačiau tikėjimas, perkeičiantis visuomenę, kurioje jis įsišaknijęs, niekada nėra tik asmeninis ir individualiai pasirenkamas tikėjimas. Jis turi būti taip pat ir viešas tikėjimas, toks, kuris ne tik patiriamas tyloje išgyvenama dvasine patirtimi, bet ir išreiškiamas kalba bei pamatinėmis prielaidomis, kurios grindžia mūsų pasaulio suvokimą. Krikščioniškos kultūros išlikimui reikalinga metafizika – prigimties ir realybės tvarkos suvokimas. Ir jei mes norime nustoti pralaimėti civilizacijos išsaugojimo kovą ir apginti kultūrą, teisę bei moralę, turime naudotis ne individualios patirties ar sentimentalios terapijos akcentavimo strategija, o kalbėjimo apie bendros pasaulio vizijos transformaciją strategija.

Neteigiu, jog asmeninis išganymas priklauso nuo viešosios sferos transformacijos ar kad vien žmogaus pastangos suteikia tikintiesiems malonę. Bet, kaip teigė Šv. Tomas Akvinietis, „malonė atbaigia prigimtį jos nesunaikindama“. Evangelijos skelbimo efektyvumas ir pati krikščionių teisė viešai praktikuoti savo tikėjimą – teisė Kristui sulaukti garbinimo iš visų žmonių – priklauso nuo evangelizacijos strategijos, kurią pasirenkame. Tam, kuris negali suprasti nuodėmės esmės, atpirkėjo geroji naujiena taip pat bus nesuprantama. O tam, kuriam bus svetima prigimtinė tvarka ar moralinis įstatymas, ir pati nuodėmė atrodys keista.

Mes, kaip civilizacija, patekome į tašką, kai pamatinės žmogiškosios sąvokos, tokios kaip prigimtis, tiesa, esatis ir tobulumas, nebeapmąstomos. Vidutinis žmogus išgyvena pasaulį kaip technologinių patogumų visumą, organizuojamą pagal atsitiktines aistras ir patirtis. Jie nebežino, ką reiškia būti savimi. Jie nebežino, kas yra tiesa. Tačiau tuo pačiu metu kiekvieno žmogaus prigimtyje slypi nenugalimas metafizikos troškimas. Žmonės nori pažinti tiesą. Vaikai, kad ir kaip stipriai jie būtų indoktrinuoti sekuliaraus reliatyvizmo, nori suprasti, kodėl dalykai yra tokie, kokie yra. Tiesos sąvoka, nors sujaukta ir iškraipyta, viešajame ir privačiame mūsų piliečių ir kaimynų gyvenime vis dar išlaiko savo jėgą.

Krikščionybės stiprybė ir patrauklumas slypi jos unikaliame gebėjime pateikti atsakymus į klausimus, kurių kultūra mus moko nekelti. „Kokia yra gyvenimo prasmė?“; „Koks egzistencijos tikslas?“; „Kaip atsirado visata?“; „Kokia kosmoso prigimtis?“. Paprastas žmogus nebeužduoda šių klausimų, nes nuo mažų dienų buvo mokomas, kad į juos atsakinėti beviltiška. Arba jis pasilieka prie pigių atsakymų, nedarančių jokios įtakos jo santykiui su egzistencija ar asmeniniams pasirinkimams. Gyvenimo prasmę susikuri pats. Visatos pradžia yra Didysis Sprogimas. Kosmoso prigimtis yra „bet kas, ką teigia mokslas“, nors mes ir nežinome, ką jis teigia. Metafizinė krikščionybė pateikia atsakymus (ir ieško atsakymų), kurie nėra pigūs triuizmai ar terapiniai vaistai, bet kurie praturtina mūsų asmeninį įsitraukimą į pasaulį ir kviečia mus aiškiam elgesiui, aiškioms švietimo ir politinės organizacijos strategijoms. Metafizinis krikščionis judančiame pasaulyje rodo į nejudantį tašką.

Taigi, kaip atrodytų metafizinis krikščionybės atsinaujinimas? Kaip šis evangelizacijos būdas veiktų? Jis pradėtų rimtai užduodamas konrečius drąsius klausimus: „Kas yra buvimas“; „Kas yra priežastingumas?“; „Kas yra tvarka?“; „Ar egzistuoja toks dalykas kaip tikras tobulumas?“. Ir užduodamas šiuos klausimus, jis pradėtų į juos atsakinėti: kad buvimas yra to, kas egzistuoja, aktas; kad „priežastingumas“ yra sąvoka, padedanti mums įvairiais būdais atsakyti į klausimą „kodėl?“, kai kalbama apie asmeninį buvimą ar įvykį. Ir taip toliau. Šie klausimai ir atsakymai gali atrodyti nuobodūs – galbūt net nepakeliamai nuobodūs. Bet jei mes grįžtume prie jų kaip savo kalbėjimo pamato ir vėl paverstume juos savo švietimo bei viešojo diskurso pagrindu, gautume dvigubą naudą.

Pirma, turėtume užtikrintą suprantamumo pranašumą prieš slidų mūsų amžiaus reliatyvizmą. Nesakau, jog turėtume polemizuoti su reliatyvizmu (kadangi ši kova vyksta už proto ribų, ji negali būti laimėta protu), bet kad paprastai parodydami tai, kas protinga, atskleistume tiesą, kuri yra trokštama iš prigimties, tačiau niekur kitur neprieinama.

Antra, jei pasisektų atgaivinti metafizinį kalbėjimą kultūroje, žmonėms suteiktume esminių sąvokų – krikščionybės, krikščioniškosios socialinės ir moralinės tvarkos supratimui reikalingų prielaidų. Disponuojant tiesos sąvoka, jiems galiausiai kiltų ir pirmosios tiesos klausimas. Su prigimties ir prigimtinės tvarkos supratimu jie galėtų suprasti tiek Dievo egzistencijos reikšmę, tiek nuodėmės ir moralinio nuopolio prigimtį.

Bet didžiausias metafizinės krikščionybės siūlomas privalumas yra jos gebėjimas kalbėti ne tik apie vidinę dvasinę patirtį, bet ir pareikalauti atitinkamos socialinės tvarkos. Metafizinė krikščionybė, skirtingai nei suasmeninta krikščionybė, yra pajėgi viešojoje erdvėje parodyti save kaip racionalią poziciją. Taip bendros kultūros ir tradicijos jungiama krikščionybė vėl galėtų būti kitų suprasta ir priimta – jei ne asmeniškai, tai bent kaip stiprus konkurentas disputuose apie tiesą. Metafizika ir metafizinės sąvokos, steigiančios mūsų realybės suvokimą, vaidina didelį vaidmenį politinės kultūros ir švietimo formacijoje. Todėl jei norime atsiimti savo visuomenę, o ne paprasčiausiai atsitraukti į pakampes, kol griūna Vakarų civilizacija, pirmiausia turime atsigręžti į metafiziką.

Versta iš Paraphasic.blogspot.com

propatria.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
29 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
to nebuvo

Jėzaus Kristaus nebuvo, nes jokia marija be spermos nepastojo ir pastoti be spermnos neįmanoma – jei netikit klauskit pas genekologus arba kreipkitės į tv laidą „Klauskite daktaro” – pas profesorių ir profesorius paaiškins apie pastojimą be spermos.

nebuviukui

Na, bet bent tu prasidėjai iš spermos. Nuo babuino patino. Darwinas labai apsidžiaugtų į tave žiūrėdamas.

tam "to nebuvo"

Bent jau viešai nesiofišuotum kad esi tešlagalvis.

To nebuvo

>”nebuviukui 2016-09-4 14:38″ nu tu irgi prasidėjai iš spermos, ir tavo tėvai prasidėjo iš spermos, ir tavo proseneliai prasidėjo iš spermos, ir tavo prpopseneliai prasidėjo iš spermos ir tavo proproproproseneliai iš spermos, ir tavo proproproproseneliai iš spermos…išsiaiškink savo kraujo haplogrupę ir išsiaiškink ar tavo dievas Jahvė ir ką turi tu bendro su Abraomu, paskui galėsi pasakyti ar tu iš babuino ar Abraomo palikuonis, nes dievas biblijoje nurodęs kad jis dievas Abraomo ir tų kas iš Abraomo.

eretikas

Diskusija labai intelektuali ir įdomi.Bet norėtųsi,kas pasisakytų Purgenas,Tara mat vašu,Chronius,Paxmelkinas,Tapkinas,nedapisitas,vitia,Jooo ahaa ir kiti eruditai.

sutinku, būtų gerai

grįžti prie metafizikos, bet… kaip?
kodėl apie tai net neužsimenama?
nemanau, kad viską keistų vien mokyklų ar universitetų programų pakeitimas – reikia sisteminio požiūrio.
kaip ir visur, trūksta praktikų…

Kaip vaikus gadina

tie koviniai kompiuteriniai žaidimai.Tėvai irgi kaunasi už vaikų sielas,bet velnias toks landus.

Protinga valdžia visaip

turėtų skatinti žmonių apsigyvenimą gamtoje,-kaime ,miesteliuose,rajonuose.Kai keliauji panemunėmis,-kokia atgaiva ir sielai,ir akims,ir klausai.Ne tik graži gamta,tyla,bet ir kaimo žmonės,visaip puošiantys savo sodybas.O ir vis daugiau vasarnamių.-kai kurie su klėtelėmis ir jurginais prie jų.O juk kaime tikrai tauta nebadaus,kas darosi aktualu šiandien.Ten tiek gėrybių,kad tik netingėk pasiimti.O pamaitinus savo žmonees,galima drąsiai kalbėti apie sielos rūpesčius,kultūrą…

Buvo žydų gelbėtojai,žmonės

kurie nepabūgo nacių ir darė kilnius darbus.O juk ir dabar reikia gelbėtojų,palaikančių tuos žmones,kurie šviesesni ir bando kažką šviesenio nuveikti.O dažniausiai,visi abejingai nusiplauna ir nuo aukos ,o ir nuo terorizuojančio laikosi neutraliai,užuot jį sudrausminę ar bent palaikydami auką.Abejingumas dabar.

Metafizika

yra tikėjimo menas.Tikėti ir viskas.Net ir tada,kai anapilin iškeliauja artimiausi,mylimiausi.O tikėjimo kelyje svarbu vienas kitą palaikyti morališkai.Motina Teresė to mokė savo gyvenimu.

Marginalas

Ką reiškia „krikščionybės dalyvavimas politiniame gyvenime“? Gal individualaus Išganymo religijos dalyvavimas? Jei krikščionybė yra D-viška viso Adomo perekeitimo tiesa, tai tas perkeitimas yra paties Adomo (žmonijos) gyvenimo perkeitimas. Ne dalyvauti ji turi kažin kokiame gyvenime, bet PATS BET KURIOS SRITIES GYVENIMAS TURI BŪTI KRIKŠČIONIŠKAS. Tikroje krikščionybėje nėra ciesoriaus, kuriam nešama ne tai, kas D-vo, nes pats ciesorius – ne pagonis romėnas, kuriam reikia šviesti atgal jo monetą, bet vienas iš krikščionių, Bažnyčios Kūno narių. Taigi ten, kur krikščionys, negali būti nieko nekrikščioniško! Bet šitai baigėsi su paskutiniais Otonais XI amžiuje, kada Europoje-Bažnyčioje žlugo subalansuota kunigijos-pasauliečių (Popiežiaus-Imperatoriaus) D-vo Valdžia (teokratija) ir prasidėjo popiežių ir imperatorių (> karalių > valstybių) kova dėl žmogiškos valdžios, kuri baigėsi popiežių pralaimėjimu, o dabar baigiasi Antikristo… Skaityti daugiau »

apie melą ir tiesą

panašu kad vyko ir tebevyksta kova tarp melo kultūros ir vedistinės/žinių,žinojimo/tiesos kultūros, laimi melo kultūra.

Vinegretas

subalansuota vyskupų perkeitimo maranata su popiežių pralaimėjimu ir Šventosios Jeruzalės žydų (o tų apipjaustytų būta dešimtys tūkstančių) nuodėmės perkeitimas yra paties Adomo gyvenimo perkeitimas. Bažnyčia nenugalima mokėkit kupiūromis. Antraip nebus jums išganymo.

Marginalas dėl vinegreto

Matau, kad gilesni už rinkimus bei demokratijas dalykai neįkandami, juo labiau kada reikia žinoti kontekstą. Deja, perskaitęs matau dar „šviesti” vietoj „sviesti” – tikrai marazmas. Vis dėlto, dėkoju D-vui, kad bent 2/3 smegenų tebeveikia ir dar kaip! Matyt parašantys minusiukus šį tą supranta, be to, net ir pats vinegretas irgi puikiai supranta, bet išsidavė įrašydamas į „santrauką” dar ir komentare nesančių dalykų („Šventosios Jeruzalės”, „apipjaustytų”) – taigi maišo sąmoningai. Šlykštynė.

apie  Hitlerio krikščioniškus jausmus

Hitleris irgi vadavosi krikščioniškais jausmais : „Krikščioniški jausmai man nurodo, kad mano Viešpats ir Išgelbėtojas yra kovotojas.Tai žmogus , kuris kadaise vienišas ir apsuptas tik būrelio sekėjų įžvelgė tikrąją žydų esmę ir šaukė žmones į kovą prieš juos, ir kuris – Dievo tiesa- buvo didis ne kaip kankinys , o kaip kovotojas. Kaip krikščionis ir kaip žmogus, kurio meilė beribė, aš skaitau fragmentą, kuris sako mums, kaip Viešpats pagaliau pakilo visa didybe ir paėmęs rimbą išvarė iš Šventyklos gyvačių ir žalčių išperas. Kokia didinga buvo Jo kova prieš žydų nuodus… kaip krikščionis aš turiu atlikti pareigą savo tautai. Hitleris paskė šią kalbą 1922 balandžio 12 dieną…” pusl. 49, ” Laiškas Krikščionių tautai”, Sam Harris, 2014m. „Kitos knygos” Kaip tarė taip… Skaityti daugiau »

apieHitleriokrikščioniškusjausmusui

Taigi (tada dar ne visai atsiribojęs nuo „žydiškos krikščionybės”) Hitleris nuosekliai tęsė 325 m. Konstantino laišką pagal Pr 12:3 ir ruošė Martyno Liuterio teorijai praktines išvadas. Apie tai ir mano komentaras.
Marginalas

???

to nebuvo 2016-09-4 14:14
Partenogenezė.Dabar pasidomėk Vikipedijose arba biologiniuose straipsniuose. Ar tavo pažinimas remiasi tokiais credo; to nebuvo , nes to negalėjo būti.

Marginalas: apibendrinantis PS

Galutinė konstantininė raida yra čia (per „laimę” aptikau internete):
http://telo-sveta.narod.ru/New/neiudey.htm
Savaime aišku, tokį „svarbų” darbą ir turėjo išsiversti žmonės, kuriems antisemitizmas lygiai taip įgimtas, kaip ir vandenukas su matais.
Apie mokslinę pusę nekalbėkim (nuo visų tų Connerio „arijų” bet kuris rimtesnis istorikas paliktų šlapią vietą), bet įdomu, kad liaupsindamas pagonis, jis dedasi krikščioniu, kalba apie Bažnyčią (iš didžiosios raidės).
Įsidėmėkime visiems laikams:
Bet kas (net ir tradicionaliausias tituluočiausias teologas), pasakojant pridedantis prie Kristaus žodį „buvo”, yra garantuotai netikintis.

to nebuvo

>??? 2016-09-5 17:22, to nebuvo: nei viena moteris be spermos nepastojo, lavonai iš kapų nepabėgo, ir lavonai niekada nesugrįš ateityje fizinio kūno pavidalu

Juozapas--- Letui

Kails Bičiuli.
Matau kad Tamstai apsėstųjų bobikų ruja visaip bando pasišokinėdami krimstelti gerklę.
Ramiai, neimkit galvon.
Gerai darbuojatės, vansi.
Tamstos triūsai tikrai neina perniek.
Garantuotai.
Juk neveltui Kontora o gal ir kelios „įstaigos” čionai jau kuris laikas yra atkomandiravę „specialistus” nuolatiniam dižuravimui.
Esat to vertas.
(Brangiai padloms kainuojat!)
Tiesiog tęskite tai ką darote ir tepadeda Jums(mums!) D-vas.
Kantrybės ir sveikatos!
Pačios str. temos nekomentuosiu. Neturiu tam kompetencijų.
Tiesiog seku, įdėmiai skaitau Jūsų komentarus.
Ir mėgaujuosi.
Ir įdomu ir naudinga.
Dėkui.
Ir…
Maranata!
Taip, taip, taip.
Amen.

Letas Juozapui

Dīnkun Bratrīk,
as tuldijja si, kai dabber ekzistijja zmūnei sen gēidran galwan be arwiskan drūwin.
Maranata!

Marginalas dėl tonebuvo

Įtariu, kad šis apsėstasis kaip tik yra pabėgęs iš durnių namų lavoninės fizinio kūno pavidalu.

To nebuvo

>”Marginalas dėl tonebuvo 2016-09-6 3:41″ įtraiu kad tamsta juokaujat nes to kuo tamsta įtariat nebuvo: nebuvau lavonas ir nepabėgau iš lavoninės su savo fiziniu. Ir dar jus informuoju kad tokio dalyko kaip žmogaus nulipdymas iš molio irgi nebuvo, nesamas žmogus nepadarė jokios nuodėmės, kaip ir nebuvo moters pastojusios be spermos, ir lavonų pabėgusių su visu kūnu iš kapo.
Rabino sūnus slapyvardžiu Karlas Marksas religiją vadino opiumu liaudžiai. O kad opiumas svaiginimosi priemonė turbūt girdėjot.

apie nuodėmės esmę

iš molio nenulipdytas joks gyvas žmogaus ir nesamas žmogus nepadarė jokios nuodėmės – štai ir visa nuodėmės esmė.

Vaje

pasirodo griūna Vakarų civilizacija. O mes nežinojom. Kas dabar bus?

Tovaje

to Vaje – bus islamas, bus galas palūkininkavimui bo Alachas draudžia palūkanas Korane parašyta.

Marginalas dėl Tovajės

Imti palūkanas iš tikėjimo brolių AL draudžia ne tik Korane, bet ir Biblijoje, tik Koranas visai krikščioniškai praplečia tą draudimą į visus žmones, ne vien į tikėjimo brolius. Tovaje yra be galo tamsi nežinodama, kad Katalikų Bažnyčia šimtmečiais draudė palūkanas, bet pasidavė tik laimėjus reformacijai su kapitalistais kalvinistais, skelbiančiais turtą D-viška vertybe ir smerkiančiais neturtėlius, kaip neva baudžiamus už nuodėmes. Didžioji masonų revoliucija galutinai baigė su „prietarais”, tad po palyginti neilgo pasipriešinimo dabar ir pats Vatikanas turi savo bankus, o Jonas Paulius I buvo net … – ak, neverta nė tęsti, tik nervus gadinti!

Enough Is Enough

Enough Is Enough will be asking other federal and state legislators and candidates to sign the pledge in order to insure their commitment to this critically important issue. The Pledge is supported by peer-reviewed research showing the severity of the problem including: • There has been a 774% increase in the number of child pornography images and videos reviewed through the National Center for Missing and Exploited Children’s Child Victim Identification Program between 2005 and 2011. Most victims of child pornography are prepubescent with a growing trend toward depicting abuse of younger children, including infants. • Every day, children in the United States are sold for sex, often over the Internet on sites like backpage.com. • Searches for teen pornography… Skaityti daugiau »

Tovaje

Marginalui – skirtumas tik tas kad Alach Achbaro neklausyti negalima, o kas neklauso tam „šniaukšt”. Įsivaizduoja kas bus bankyriams…
Alach Achbar tai ne Kristus liepęs kai gauni per vieną veidą atsukti kitą?

29
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top