Renginį organizavo Joniškio istorijos ir kultūros muziejus. Renginį vedė muziejininkė Lina Vaitekūnienė.
Sausio 21-ąją Joniškio Baltosios sinagogos sienas papuošė dailininkės Gaivos Paprastosios paveikslai. Šeštadieniui slėpiningai supantis į vakaro skraistę, duris atvėrė ir Raudonoji sinagoga. Sakralinė erdvė paruošta svečiams sutikti. Puslankiu sustatytos dar tuščių kėdžių eilės, priešais − Aron kodeš* – stalas su knygomis, jo dešinėje – nuo molbertų į būsimus žiūrovus žvelgiantys tapybos darbai, palaipsniui įvedantys ton istorinėn aplinkon, iš kurios mes kilę. Emociją sustiprina akustiniai pojūčiai – tai Joniškio kultūros centro ansamblio „Kuparas“ kanklininkės ir dainininkės, vadovaujamos Ritos Kipšaitės, prieš pasirodymą apšildo balsus.
Stoviu ant medinių Raudonosios sinagogos grindų, nudažytų vyšnių spalvos aliejiniais dažais. Tokias grindis menu iš praeito amžiaus vidurio. Šviesiose sienose – didelės arkinės įstiklintos langų nišos, uždengtos užuolaidomis. Įsižiūriu į blankiai blykčiojančius melsvus vitražų stikliukus. Prasiskleidus uždangoms sužybsi jau ne vitražų stikliukai, o praeities žvilgsniai kryžiuojasi aplink mane salėje, kviečia į lauką, kuriame stovi dvi unikalios sinagogos – Baltoji, pastatyta 1823 metais, ir Raudonoji, pastatyta 1865 metais. Toks Joniškio sinagogų architektūrinis ansamblis vienintelis Lietuvoje. Restauruotas ir pritaikytas muziejui.
Grįžtu į salę. Ten jau pilna joniškiečių, svečių, istorikų, mokslininkų, kūrėjų. Skelbiamas dr. Vykinto Vaitkevičiaus knygos „Senosios Baltų šventvietės. Joniškio rajonas“ knygos pristatymas ir Gaivos Paprastosios tapybos darbų parodos atidarymas.
Gaiva – Vykinto sesuo. Dvidešimt metų gyvena ir kuria Olandijoje. Įgijusi meno srities išsilavinimą Kaune, vėliau išbandė taikomąją ir vaizduojamąją dailę užsienyje, studijavo kultūrotyrą. Į Joniškį Gaiva atvežė gausią tapybos darbų kolekciją. Tai bemaž dešimtmečio darbas. Tapybos technika senovinė – ant natūralaus medžio sluoksniuotų lakštų, padengtų specialiu gruntu, tapoma tempera kiaušinio pagrindu. Dažų pasirinkimas lemia potėpį, todėl potėpis įgauna trumpų įstrižų brūkšnelių vaizdą, primenantį įstrižą lietų ar miniatiūrines plunksneles. Darbų tematika mistinė, mitinė. Galima atsekti tautosakos, etnografinių motyvų. Figūros, veidai, daiktai ne statiški, bet judantys, atsiveriantys netikėtomis projekcijomis. Netradiciniai mastelio santykiai, tačiau pilys, pastatų elementai vis dėlto logiški. Spalvinės paveikslų gamos dažniausiai šviesios, o ir ryškesni darbai pakankamai skaidrūs.
Gaivos tapybos darbų kolekcija pasižymi vientisumu – vienas darbas papildo kitą. Tą kolekciją matau kaip nedalomą, nurimusią ir vėl pulsuojančią atskirais bendro motyvo fragmentais, kurių galimai didžiausią kulminaciją pasiekia paveikslas „Bundantys kariai“.
Baltų muzikos ansamblis grąžina į dar senesnius laikus. Užtemdoma salė, trenkia Perkūnas ir pro tikro aukuro dūmų uždangas ant sinagogos salės sienų sušmėžuoja šimtamečio ąžuolo, čiurlenančio šaltinio, takų į šventvietes vaizdai. Takų atspindžiai šokčioja, keliauja sinagogos sienomis, veržiasi žemėn, išorėn, ieškodami savo šaknų.
„Prieš daugelį metų aplankiau pirmąsias šventvietes. Išgirdau jų vardų skambesį ir padavimų žavesį. Susirūpinimas, siekis aprašyti ir išsaugoti šventvietes tapo svarbiausiu mano tikslu, kuris veda naujais keliais ir neleidžia nurimti. Gali būti, kad net rašant šiuos žodžius, iš nežinojimo, dėl aplaidumo netekome švento ąžuolo arba akmens, gali būti, kad amžinybėn iškeliavo tas, kuris žinojo taką prie šventos versmės“, − taip leidinio pratarmėje skelbia dr. Vykintas Vaitkevičius.
Knygą išleido Šiaulių leidykla „Lucilijus“, turinti gražią bendradarbiavimo su Joniškio istorijos muziejumi patirtį. Knygos autorius, žinomas mokslininkas Vytautas Vaitkevičius, padedamas profesionalų komandos: istorikų, archeologų, dailininkės Jurginos Jankauskienės, leidėjos Danguolės Vasiliauskienės – paruošė vertingą mokslinį leidinį, skirtą ir žmonėms, besidomintiems baltų istorija, mūsų protėvių paveldu.
Per knygos pristatymą profesoriaus Vykinto draugas papasakojo apie tai, kas liko „už kadro“. Išgirdome, kad į pirmąsias mokslines ekspedicijas po Lietuvą istorikai patraukė žiemą, spiginant trisdešimties laipsnių sausio šalčiui. Nušalusias ausis tepdavo zuikio taukais. Tik Vykintas keistai nesušaldavo. Jį, matyt, vedė kažkoks vidinis karštis. Tuomet istorikai nežinojo, kur po dienos darbų teks praleisti naktį. Pasitaikydavo nakvynių dvarų griuvėsiuose ar iš lentų sukaltose daržinėse. Būdavo, kad ne visi kaimų gyventojai atviravo apie šventvietes. O juos prakalbinti vėlgi labiausiai sekėsi Vykintui.
Knyga apie Joniškio krašto baltų šventvietes atitinka visus mokslinės leidybos standartus: yra nuorodos į šaltinius, santrumpos, asmenvardžių rodyklės, kartografinė medžiaga, eksponatų (tyrinėjamų objektų) nuotraukos su koordinačių ir skalių atžymomis, vertimas į užsienio kalbą. Vertinant ekspedicijų patirtis, leidinio paruošiamuosius darbus ir rezultatą, atsiranda jausmas, jog knyga skleidžia nepaaiškinamą šilumą.
Dvi istorinės sinagogos Joniškio centre, dviejų kultūros kūrėjų – brolio ir sesers, Vykinto ir Gaivos – darbai tarp sinagogų sienų – veriasi kartų, kultūrų ryšys, mūsų šaknys, mūsų istorija, mūsų didžiųjų vertybių jėga.
Kalbėdamasi su Gaiva, sužinojau, kad ji rašo esė dienoraščio forma. Netikėtai gavau dovanų dar vieną knygą − Gaivos Paprastosios „Kriaušių metą“. Pasaulio iššūkius autorė dėlioja remdamasi savo nuostatomis, gyvenimo patirtimi, apsiskaitymu. Gaivą slegia amžinas turto iliuzijos, sumaterialėjimo siekis: „Žmogui iš tikrųjų reikia ne taip jau ir daug – už poreikių minimumą susimokėti galime visi, saulė pateka už dyka, o nepasitenkinimas, pavydas, nesveikata ateina, norint to, kas nereikalinga,“ – rašo Gaiva savo knygoje.
Vakaras pateikė dar vieną staigmeną. Joniškio tautodailininkė Aniceta Krajinienė parodė savo siuvinėtas miniatiūras. Sunku patikėti, kad garbaus amžiaus ponia Aniceta mikroskopiniais adatų dygsniais išsiuvinėja nedidukus tekstilinius suvenyrus, perregimas batikos servetėles.
Paskutinę dainą užtraukia auksabalsė kanklininkė, jai pritaria istorikai, muziejaus darbuotojai. Tirštėjanti tamsa už langų paragina skirstytis į namus, į savo gyvenimus, išsinešant vakaro aurą, sušvitusią tarp dviejų Joniškio sinagogų.
*Aron kodeš – sinagogos šventoji vieta, prilyginama altoriui.