Galimybių pasas – pažadas turėti privilegijų, t.y. teisę mažumai turėti ir daryti daugiau nei likusiems. Projektuose svarstoma tiems, kas paskiepyti, ir tiems, kurie atlikę testus, leisti veiklas, kurios „laikinai“ dėl karantino buvo uždarytos: valgyti restoranų viduje, eiti į kiną, teatrą, dalyvauti šventėse ar masiniuose renginiuose, eiti į svečius.
ES kalba apie žaliąjį pasą, leidžiantį kirsti valstybių sienas, bet dar iki galo nenusprendė, kaip iš tiesų tai veiks. Lietuvoje vyriausybė, nusižiūrėjusi nuo Danijos ir JK – nes gi ten pažangūs Vakarai – puolė kurti savo.
Man asmeniškai šita idėja labai nepatinka ir pasidalinsiu kodėl.
Pirmiausia, prisiminkime ribojimų kontekstą. Uždarymai buvo skirti tam, kad viruso plitimas būtų suvaldytas ir nebūtų užtvindytos ligoninės, neįvyktų sveikatos sistemos kolapsas. Gražus ir geras tikslas, bet buvo sustabdytos visos planinės paslaugos. Tam, kad paslaugas būtų galima teikti, sugalvota atvykstantiems paskirti PGR testą, kad sergantys nepakliūtų į stacionarą. Pradžioje atsakymai labai vėluodavo, todėl buvo nustatytas 48 val. „galiojimo terminas“ nurodant žmonėms tarp testo ir paguldymo į ligoninę izoliuotis. Bet jei žmogus pasidaro testą penktadienį, tai gultis turėtų sekmadienį, o jei gultis pirmadienį, tai testo reikia šeštadienį, todėl įvestas 72 val. galiojimo terminas. Atvykusiems su neigiamu testu dažnai išlįsdavo teigiamas po kelių dienų, užsikrėtimas galėjo įvykti bet kur, žinant, kad taip bus, medicinos personalas dėvėdavo papildomas apsaugas ir tie pacientai būdavo toliau stebimi, pakartotinai testuojami ir tik du neigiami testai reikšdavo, kad žmogus gal tikrai neserga.
„Galimybės“ bus atvertos ir turintiems neigiamą testo atsakymą. Testai yra skirti diagnozei patvirtinti, o ne atmesti. Jie tinka kolektyvuose, kad būtų laiku atsekti ir izoliuoti užsikrėtusieji, bet testą norima pritaikyti spontaniniams susibūrimams.
Neigiamas testas visada yra apie praeitį. Tai nereiškia, kad žmogus neturėjo kontakto su virusu ir nėra 14 dienų inkubaciniame periode. Suteikti galimybes eiti į masinius renginius naudos turi nykstamai mažiau nei testų nedarymas.
Vakcinos neužtenka visiems, suteikti privilegijas paskiepytiems yra nesąžininga. Net tada kai miestas vakcinų turi, vis dar egzistuoja prioritetų eilė, nors norintys senoliai ir medikai paskiepyti. Kai vienu metu vakcinų ir yra, ir nėra, tvarka sudėtinga administruoti. Vakcinos nėra šimto procentų garantija, kad neužsikrėsi. vakcinos kuriamos tam, kad paskiepyti žmonės nemirtų, dar geriau – sunkiai nesirgtų, o geriausiu atveju – net neužsikrėstų. Tai visų pirma yra asmeninė apsaugos priemonė, populiacijos apsauga yra šalutinis poveikis. Kol dauguma bus nepaskiepyti, tol ir gavęs skiepą žmogus yra potencialiai viruso nešiotojas. Jei pasiskiepys visi, virusas išnyks, kuo daugiau bus pasiskiepijusių, tuo saugesni bus neskiepyti.
Tai kokia prasmė tada skiepytis, jei vis tiek gali užsikrėsti, jei ir toliau turi dėvėti kaukes? Duosim jums galimybes! Žmonėms kyla daug klausimų apie vakcinas – ne vien apie jų prasmingumą, bet ir saugumą, patikimimumą, efaktyvumą. Atsakymas į šiuos klausimus yra „priimkite mokslo dovaną“ arba žurnalistų ašaros, kad niekas nerašo, kaip veikia vakcinos. Pala, o ar tai ne jūsų darbas informuoti visuomenę šiomis temomis, atsakyti į klausimus? Tačiau užuot atsakę kuria skandalingas antraštes ir didina žmonių nepasitikėjimą skiepais.
Pasas galios tik laikinai, kol pasiskiepys pakankamai žmonių. Kada bus tas pakankamai, kai toks lėtas tempas, kad tuoj reiks trečios dozės paskiepytiems žiemą? Ir jei taip bus, kad skiepų jau tikrai užteks visiems ir visi galės skiepytis, tai kam tada diskriminuoti žmones pagal tai, ar pasiskiepijo, ar ne?
Persirgę irgi gauna galimybes. Sirgę gali dar kartą užsikrėsti ar tapti nešiotojais. Persirgusiais laikomi tik tie, kurie turėjo teigiamą PGR arba antigeno testą ir gydytojo išvadą. Kaip tada su tais, kurie serga lengvai, bet laiku nesikreipė? Arba su tais, kurie serga sunkiau, bet pavėlavo kreiptis, ir nors darbe protrūkis, simptomai tipiški, bet testai jau neigiami? Svarstoma leisti ir antikūnių testus, bet kaip bus su tais, kuriems tigras sumažėjo? Ar mes taip mechanistiškai ir primityviai suprantame sveikatą tik per tai, ką galime laboratoriškai pamatuoti, ignoruodami kitus imuniteto komponentus, kuriems kol kas testų neturime?
Galimybių pasas skamba sarkastiškai: iš žmonių pirma atimi galimybes, o tada jie turi atlikti žygius, kad susigrąžintų savo laisves atsakomybės ir duomenų sąskaita.
Nediskriminavimo principas ir kiti tokių regiliavimų nenuoseklumai. Žmogus negali būti suvaržytas dėl savo sveikatos ar pasirinktų ar įgimtų savybių, tačiau dabar nusprendžiama, kad viena liga sergantys (t.y. visi, kurie neįrodė, kad neserga) yra didžiauga grėsmė tautai ir ekonomikai, o tie, kurie nesiskiepija, yra baustini gyvenimo suvaržymu. Mes juokiamės iš totalitarinio Kinijos režimo su balų sistema ir kameromis visur, bet patys gyvename miestuose su kameromis ant kiekvieno kampo, virtualiu patruliu ir tikrais patruliais, kurie turi teisę e-sveikatoje patikrinti imuniteto statusą. Taip, COVID yra baisi liga, sukėlusi siaubingą perteklinių mirčių skaičių, o pasveikusiems paliko persekiojančius simptomus. Suvaržymais ir skiepais sakoma, kad mums labai didelė vertybė yra visų žmonių gyvybė ir šalies saugumas. Nuosekliai tęsiant mintį, blogiau už mirusius senolius, nutukusius, ligotus ir keletą jaunų aktyvių žmonių, kuriems žiauriai nepasisekė, taip pat baisios beprasmiškos mirtys nuo alkoholio. Bet ta pati vyriausybė kalba, kad alkoholio ribojimai yra šūdas būtent tada, kai jie pradeda veikti.
Dar blogiau už mirusius yra kiekvienas negimęs vaikas, tai logiška būtų skatinti gimstamumą ir bausti už negimstamumą, tai yra apmokestinti bevaikes poras ar viengungius – buvo ir tokių pavyzdžių istorijoje. Galima kontroliuoti ir kitas ligas, pavyzdžiui, tuberkuliozei galioja priverstinis gydymas – kodėl nepradėjus reikalauti, kad prieš eidami į žmones, visi pasidarytų laboratorinius testus ir plaučių rentgenus, kam apsiriboti rentgenu tik prieš įsidarbinant kai kuriuose darbuose?
Apskritai, daugiausia problemų kyla iš skurdo, o kelias iš skurdo yra per gerą švietimą, bet negi dabar spręsti tokias kompleksines socialines problemas, kai galima tiesiog įvesti galimybių pasą.
Laisvė ir saugumas yra dvi monetos pusės, negali turėti 100% saugumo ir 100% laisvės – reikia rinktis. Taip pat viešai deklaruojama lygybė sakytų, kad laisvę ir saugumą valstybė dalina po lygiai, neskirsto žmonių, gyvenime jau kaip bus taip, nes patys žmonės turi prisiimti atsakomybę už savo gyvenimus. Jei kam nors duodi, o kam nors ne, tai jau nebe saugumas, o kontrolė, atimanti iš žmonių atsakomybę, gebėjimą spręsti, rinktis, mąstyti, klysti ir pasitaisyti – būti žmonėmis.
Iliustracija: Gustavo Doré „Dantė ir Virgilijus devintajame pragaro rate“