y-news.lt
Rusijos požiūris į Baltijos valstybes kartais suprantamas kaip teritorinės aneksijos troškimas. Ši nuomonė įgavo svorio po to, kai 2014 m. Rusija aneksavo Ukrainos Krymą. Aplinkinėms šalims tai sukėlė susirūpinimą, kad ir jos gali atsirasti Rusijos taikinyje. Tiesą sakant, mažai tikėtina, kad Rusija susivilios teritoriniu įsiveržimu į Baltijos šalis, vien todėl, kad tai aktyvuotų NATO 5 straipsnį – kolektyvinės gynybos principą – o Rusija vargu ar laimėtų konflikte prieš NATO sąjungininkus.
Be to, kaip rodo kai kurios apklausos, konfliktas netoli Rusijos sienų, nebūtinai patiktų daugumai rusų. Nepriklausomo viešosios nuomonės tyrimų centro „Levada Center“ 2017 m. atlikta apklausa parodė, kad palaikymas Rusijos dalyvavimui kituose pasienio konfliktuose, pavyzdžiui, Rytų Ukrainoje, mažėja. Kita vertus, naujausia valstybinės agentūros „Visos Rusijos viešosios nuomonės tyrimų centro“ apklausa rodo, kad 71 proc. rusų palaiko siūlomą Rusijos konstitucijos pakeitimą, teigiantį, kad Rusijos vyriausybė yra atsakinga už tautiečių gynimą užsienyje.
Kaip bebūtų, Rusija turi daug kitų svertų – efektyvesnių už paslėptą ar atvirą karinę agresiją – kuriomis galėtų paveikti regioną. Didelė etninių rusų dalis Baltijos valstybėse bei išliekanti šių valstybių priklausomybė nuo Rusijos energetinių resursų leidžia Maskvai išlaikyti savo, kaip vienos reikšmingiausių regiono žaidėjų, statusą.
Ar rusai puola, ar jau yra vietoje?
Rusiją Baltijos šalys tikrai domina saugumo aspektu. Rusija laiko jas svarbia žvalgybinės informacijos rinkimo vieta, siekiant perprasti NATO pajėgumus. Abi pusės dažnai keičiasi šnipais, kas patvirtina vykstant intensyvias žvalgybines operacijas.
Baltijos šalys taip pat reiškia susirūpinimą dėl Rusijos ginkluotųjų pajėgų dislokavimo arti jų sienų, taip pat dėl Rusijos branduolinio ginklavimosi, įskaitant atominių ginklų saugojimo vietų renovaciją Kaliningrado eksklavoje. Rusija padidino savo pajėgas Baltijos valstybių pašonėje esančioje Vakarų karinėje apygardoje, neseniai papildydama jas priešlėktuvinės gynybos raketų padaliniu.
Taip pat yra duomenų, leidžiančių teigti, kad Vakarų karinė apygarda patobulino kai kuriuos savo taktinius pajėgumus atnaujindama Pirmosios gvardijos tankų armiją. Tai yra pirmoji nauja rusų tankų armija nuo 1991 m. Be to, Rusijos Baltijos jūros laivyno būstinė yra Kaliningrade, kuris ribojasi su Baltijos šalimis. Šis laivynas vykdo mokymus ir – gana dažnai – manevrus. Paskutinį kartą kariniai manevrai vyko 2020 m. birželio mėn. ir sutapo su tuo metu vykusiais NATO manevrais „BALTOPS 2020“.
Rusija taip pat rengia plataus masto karines pratybas su Baltarusija, pavyzdžiui 2017 m. pratybas „Zapad“, kurios iš dalies vyko Baltarusijoje, kaimyninės Lietuvos pasienyje. Savo ruožtu Rusija išreiškė nepasitenkinimą NATO buvimu Baltijos šalyse, o jos orlaiviai pastoviai skraido arti NATO lėktuvų, norėdami nustatyti jų reagavimo laiką.
Be karinių pajėgumų dislokavimo ir demonstravimo Baltijos valstybių pasienyje, Rusija palaiko ryšius su šių valstybių rusakalbėmis bendruomenėmis, kurias Kremlius neabejotinai vertina kaip įrankį išsaugant įtaką regione. Latvijoje yra didžiausias etninių rusų kontingentas (maždaug 35 proc. visų gyventojų), Estijoje – 29 proc., o Lietuvoje – mažiausias (maždaug 6 proc.). Pilkų pasų turėtojų klausimas, kai žlugus Sovietų Sąjungai rusams nebuvo automatiškai suteikta Latvijos ir Estijos pilietybė, apsunkino integraciją. Maskva tuo pasinaudojo, kad galėtų įsitvirtinti kaip rusakalbių gynėja regione. Be kita ko, Rusija kritikavo Estiją ir Latviją, kad jos nesuteikia automatinės pilietybės savo didelėms rusakalbėms mažumoms, ir teigė, kad visos trys Baltijos šalys yra priėmusios įstatymus, ribojančius viešą rusų kalbos naudojimą.
Ir žinoma, ekonomika
Be abejonės, Kremliaus strategai mano, kad Rusijos, kaip svarbios visų Baltijos šalių prekybos partnerės, statusas yra dar viena ilgalaikis įrankis, skirtas išsaugoti įtaką regione. […] Energijos tiekimas sudaro didžiąją Rusijos ir Baltijos šalių prekybos dalį. Kalbant apie naftą, pirmąjį 2019 m. pusmetį Estija ir Lietuva importavo daugiau kaip 75 proc. savo naftos sąnaudų iš Rusijos, o Latvijoje rusiškos naftos importas buvo žymiai mažesnis – tik apie 25 proc.
Baltijos šalys iš Rusijos taip pat importuoja didžiąją dalį dujų. Pavyzdžiui, pirmąjį 2019 m. Pusmetį Estija ir Latvija importavo daugiau kaip 75 procentus gamtinių dujų iš Rusijos įmonės „Gazprom“, o Lietuva 50 –75 procentus. „Gazpromas“ ne vien tiekia dujas Baltijos šalims, bet ir ilgai valdė reikšmingus akcijų paketus visų trijų valstybių pagrindinėse dujų tiekėjose: 2013 m. duomenimis – 37 proc. „Lietuvos dujose“, 47 proc. „Eesti Gaas“ ir 50 proc. „Latvijas Gaze“. Taigi „Gazpromas“, o per jį – Rusija, turi reikšmingą įtaką Baltijos šalių dujų politikai.
Vis dėlto, pastaraisiais metais „Gazpromo“ akcijų paketas vietinėse dujų kompanijose sumažėjo. 2016 m. Estijos įmonė „Trilini Energy“ išpirko „Gazpromo“ akcijas „Eesti Gaas“. „Gazpromo“ akcijų paketas „Latvijas Gaze“ sumažėjo iki 34 procentų, o 2014 m. po antimonopolinio ginčo Rusijos įmonė pardavė savo „Lietuvos dujų“ akcijas. Be to, „Gazprom“ nebėra vienintelis Rusijos tiekėjas regiono dujų rinkose; Estijos „Eesti Energia“ per Lietuvos Klaipėdos uostą importuoja dujas iš privačios Rusijos dujų bendrovės „Novatek“, kas rodo, jog Rusija vis dar turi sąlygų daryti įtaką šiam energetikos sektoriui.
Be to, kad sumažino „Gazprom“ įtaką regione, Baltijos šalys taip pat stengiasi sumažinti savo priklausomybę nuo Rusijos elektros tinklų – paveldėtų iš SSRS, kai Maskva valdė centrinę tinklų sistemą, kadaise žinotą Integruotos / Vieningos elektros energijos sistemos pavadinimu. Iki šiol Baltijos šalys naudoja BRELL (Baltarusija-Rusija-Estija-Latvija-Lietuva) elektros tinklu, nors Baltijos šalys ir teigia, kad ši priklausomybė kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Baltai pareiškė susirūpinimą, kad Rusija gali atkirsti elektros tinklus, izoliuodama jų elektros tiekimo sistemas. Toks nuogąstavimas grindžiamas įvykiu 2019 m. gegužę, kai Rusija, vykdydama suplanuotą trijų dienų bandymą, trumpam atjungė elektros linijas tarp Kaliningrado ir Lietuvos. Tačiau Rusija anksčiau nebuvo atjungusi Baltijos valstybių nuo elektros tinklo ir, nors dėl politinių nesutarimų ji praeityje buvo laikinai sustabdžiusi dujų tiekimą kaimyninėms šalims, Rusija niekada tokiu būdu nenaudojo savo elektros tinklo, kas leidžia manyti jog Baltijos valstybių susirūpinimas šiuo atveju gali būti šiek tiek perdėtas.
Atsakydamos į taip suprantamą grėsmę saugumui, Baltijos šalys pradėjo dėti pastangas atsieti savo energetikos sistemas nuo Rusijos. 2018 m. Baltijos šalys ir Lenkija pasiekė susitarimą iki 2025 m. susieti šias valstybes su ES energijos tinklais. „LitPol Link“ jungtis tarp Lietuvos ir Lenkijos bei „Nordbalt“ jungtis tarp Švedijos ir Lietuvos atveria galimybes gilesnei integracijai į Europos tinklus. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kritikavo šiuos projektus, kurie, jo teigimu, gali sukurti „zonas tarp kelių Rusijos Federacijos regionų, kur mes neturėsime jokių elektros perdavimo linijų“. Nors jis to nesakė atvirai, elektros tinklų atsiejimas taip pat sumažins Rusijos įtaką regione – antai Estija jau paskelbė, kad nebepirks elektros iš Rusijos.
Pažymėtina, kad Baltijos šalys nesilaiko vieningo požiūrio į Rusiją. Lietuva iki 2025 m. yra sudariusi sutartį su „Gazpromu“ dėl dujų tranzito per Kaliningradą; Latvija, kurios biudžetas priklauso nuo dujų tranzito mokesčių, taip pat nori tam tikro lygio bendradarbiavimo su Rusija. Nors Estija oficialiai laikosi griežto nusistatymo turėti kuo mažiau prekybos ryšių su Rusija, šioje šalyje, dėl jos nesudėtingų internetinių registracijos procedūrų veikia, daug didelių Rusijos verslo įmonių. Taip pat buvo pareikšta įtarimų, kad 2007–2015 m. verslai, susijęs su Rusijos federaline saugumo tarnyba (FSB), plovė pinigus per Estijoje esančio „Danske Bank“ filialą iš dalies dėl tuo metu Estijoje taikytos laisvos finansų pramonės kontrolės.
Rusija mažina savo priklausomybę nuo Baltijos šalių?
Kintantys Rusijos ekonominiai santykiai su Baltijos valstybėmis [rodo, jog] Rusija nenori kad jos eksportas priklausytų nuo NATO valstybių ir siekia mažinti savo prekybą per Baltijos uostus. Naftos, nuo kurios daugiausia priklauso rublis, kainos ir toliau yra žemos, o prognozuojamas Rusijos ekonomikos augimas 2021 m. Išliks tik 1,8 proc. Dėl to Rusija vis mažiau linkusi mokėti Baltijos šalims už regiono uostų naudojimą naftos eksportui.
Šis pokytis prasidėjo po Krymo aneksijos, kai Maskva ėmė teikti pirmenybę krovinių srautams per savo uostus, tuo pačiu spausdama tokias šalis kaip Baltarusija naudoti Rusijos uostus. […] Pirmąjį 2019 m. pusmetį Rusijos krovinių srautas per Baltijos valstybių uostus sumažėjo 12,4 proc., tačiau išaugo per Rusijos uostus Suomijos įlankoje. Taip pat nukentėjo Baltijos šalių geležinkeliai, nes Rusijos tranzito mokesčiai sudaro reikšmingą dalį jų pajamų.
Atrodo, kad Rusija pasiryžusi toliau keisti savo prekybos strategiją ir tam investuoja dideles sumas. Leningrado srities Primorsko naftos uoste pradėta naujo uosto komplekso statyba, kurį numatyta pradėti eksploatuoti iki 2022 m. Šis uostas priims visus krovinius, kurie paprastai būtų plukdomi per Baltijos šalių uostus, įskaitant pagrindines Rusijos eksporto prekes, tokias kaip anglį ir grūdus. Rusija taip pat gali intensyvinti eksportą per savo Ust Lugos uostą Suomijos įlankoje – vieną giliausių uostų Baltijos regione. Ust Lugos uostas pajėgus priimti 180 mln. tonų krovinių per metus, tačiau 2019 m. sausio – lapkričio mėn. priėmė tik 95,3 mln. tonų.
Uostų, ypač giliavandenių uostų, statyba brangiai kainuoja, o šios investicijos atsieis 90 milijardų rublių. Tai rodo, kad Rusija Primorsko uosto naftos komplekso statybą mato kaip ilgalaikį strateginį projektą. Kita vertus, našta valstybės biudžetui ir privačių investicijų į Rusijos uostų sistemas stoka reiškia, kad šis projektas gali būti atidėtas.
Rusija: vis dar reikšminga žaidėja
Baltijos šalys akivaizdžiai padarė didelę pažangą diversifikuodamos savo prekybą, įskaitant energijos importą, tolyn nuo Rusijos. Maskva taip pat ėmėsi priemonių sumažinti savo priklausomybę nuo Baltijos šalių, ypač energijos eksporto ir kitos prekybos tranzito srityse. Nepaisant pastangų sumažinti abipusę priklausomybę, Rusija ir toliau išlaiko reikšmingą įtaką Baltijos šalims ir išlieka pagrindine energijos tiekėja bei viena iš pagrindinių prekybos partnerių.
Dėl šio daugialypio sverto, o taip pat dėl Baltijos šalių narystės NATO, tikimybė, kad Rusija imsis Krymo stiliaus intervencijos regione, išliks maža. Nors Rusija nori išsaugoti savo įtaką Baltijos šalyse, jai labiau apsimoka naudoti nekarinius metodus. Todėl mažai tikėtina, kad Baltijos retionas taptų dar vienu įtampos židiniu JAV ir Rusijos santykiuose.
Emily Ferris yra instituto Royal United Services Institute (RUSI) tarptautinio saugumo tyrimų skyriaus mokslo darbuotoja.