Pirmojo rinkimų į Prancūzijos parlamento žemuosius rūmus rato rezultatai šiaip jau neturėtų nieko stebinti – paprastai prezidento atstovaujama jėga daugumą turėdavo ir Nacionaliniame Susirinkime. Žinoma, kartkartėmis būdavo ir pamaištaujama, bet šįkart tokiam maištui nebuvo jokio pagrindo.
Tad ir Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono judėjimo „Pirmyn, Respublika!“ (République, En Marche) rezultatas pirmajame rate birželio 11-ąją – kartu su centristais gauta trečdalis atėjusiųjų balsų (atitinkamai 28,21 proc. ir 4,11 proc. – iš viso 32,32 proc.) – atrodo visiškai tikėtinas.
Neįprasta – bent jau Prancūzijoje – tik tai, kad šis lyg ir iš nieko prieš 16 mėnesių radęsis darinys prancūzams pasirodė kur kas labiau priimtinas ir vertas pasitikėjimo nei ilgametes tradicijas turinčios partijos. Apie tradicinių partijų ir ideologijų krizę kalbama ir Prancūzijoje, tik ten dar prisimenama, kaip veikė sistema dar iki krizės.
Nieko neturėtų stebinti ir tai, kad po savaitės judėjimas „Pirmyn, Respublika!“ savo rezultatus tik dar labiau pagerins – rinkimų sistema tokia, kad šio dardėjimo pirmyn jau nebesustabdysi. Taigi labai tikėtina, kad naujoji politinė jėga, gavusi, kaip dabar jai prognozuojama, nuo 400 iki 455 vietų iš 577, Nacionaliniame susirinkime užsitikrins daugiau negu absoliučią daugumą – didžiausią per pastaruosius 60 metų Prancūzijos istorijoje.
Nieko keisto, kad toji žinia viešuomenėje buvo pristatoma lyg sensacija ar triumfas. Nors jau sekmadienio vakarą visiems judėjimo kandidatams buvo patarta viešumoje nerodyti „jokio triumfo“, vieną tokią išties įsimintiną frazę – „Prancūzija sugrįžo“ – ištarė premjeras Edouardas Philippe’as, pergalę rinkimuose tiesmukai susiejęs su jaunojo prezidento nuopelnais. „Pastarąjį mėnesį prezidentas demonstravo pasitikėjimą savimi, ryžtą ir drąsą Prancūzijoje bei tarptautinėje arenoje,“ – premjeras uoliai vardijo ir oficialias E. Macrono „sėkmės recepto“ sudėtines dalis. Apie kietą ranką išmintingai nutylėjo – prancūzai jos juk nepasiilgę, ne ne, jokiu būdu – tai čia vadinama teisingai: „Prancūzija sugrįžo“… Tiesą sakant, ir Nacionalinis Frontas geriau nesugalvotų.
Beje, kaip toks „sugrįžimas“ dera su rekordiškai mažu aktyvumu, kol kas net nebandoma klausti: savo valią prie urnų pareiškė mažiau nei pusė rinkėjų – net 51,29 proc. spręsti teisę turinčiųjų pasirinko stebėti E. Macrono darbus iš šalies (2012 metais rinkimuose tokių būta 42,78 proc.). Tačiau tai, kad šiemet fiksuotas ir kitas visų laikų „rekordas“ – Chalon-sur-Saône rinkimų apylinkėje balsavo tik 24 iš 447 rinkėjų, t.y. į rinkimus neatėjo net 95 proc. užsiregistravusiųjų – joks atsitiktinumas.
Kad ir į rinkimus atėjusieji, ir nuo apsisprendimo nusišalinę yra nusivylę tradicinėmis partijomis, nereikia nė sakyti, kad pasitvirtino ir kita tendencija – kuo tas nusivylimas didesnis, tuo naujokų šansai didesni – akivaizdu. Dar sekmadienį E. Macroną su „didele sėkme“ pasveikinusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel, ko gero, irgi buvo nuoširdi: užsitikrinti tiek vietų parlamente, kai tavo politinę jėgą realiai palaiko tik kas šeštas pilietis, yra ne šiaip sau akla „sėkmė“ – ji sisteminė ir, panašu, net labai apskaičiuota. Ar E. Macrono suburti politikos naujokai sugebės šiuos procentus paversti politiniu kapitalu, parodys tik laikas.
Vilčių atsitiesti turėjusios centro dešiniosios jėgos – susivienijusios Respublikonų partija, Demokratų ir nepriklausomųjų sąjunga bei dar kelios partijos, kartu surinkusios 21,56 proc. arba 4,87 mln. balsų, –
šių rinkimų rezultatus komentavo vienareikšmiškai: „Tęsiasi katastrofa“.
Marine Le Pen vadovaujamas Nacionalinis frontas, kartu su judėjimu „Pakilk, Prancūzija“ gavęs 14,9
(atitinkamai 13,2 proc. ir 1,17 proc.), geriausiu atveju gali tikėtis 1–10 vietų, žinoma, jei tik „masiškai mobilizuosis“.
Buvusi valdančioji Socialistų partija, į rinkimus ėjusi kartu su žaliaisiais, gavo 13,81 proc. balsų (viena pati – tik 9,5 proc.), tad labai tikėtina, kad naujajame parlamente praras net 200 vietų – dar vienas šių rinkimų rekordas. Pripažinusi „precedento neturintį“ pralaimėjimą partija kviečia prancūzus kuo greičiau atsitokėti ir nepalikti parlamento be… „realių priežiūros galių“ bei „demokratinių debatų“.
Kairiųjų radikalų judėjimas „Nepalūžusi Prancūzija“ („La France insoumise“), vadovaujamas Jeano-Luco Melenchono, surinko 11,02 proc. balsų, o prie jų prisišliejusi Prancūzijos komunistų partija gavo 2,72 proc. balsų.
Galutiniai rinkimų rezultatai paaiškės jau kitą savaitgalį – po birželio 18 d. vyksiančio antrojo rinkimų rato.