Bernardinai.lt
Duodamas interviu leidiniui „Der Spiegel“, Europos Parlamento prezidentas Martinas Schulzas teigė, kad kaip niekada anksčiau jis yra sunerimęs dėl dabartinės Europos Sąjungos būklės. Solidarumas, anot jo, tarp valstybių narių menksta, o vis labiau ryškėja atskirų tautinių valstybių egoizmas.
Pone Schulzai, jau 21 metus esate Europos Parlamento narys. Ar per tą laiką Europos Sąjunga kada nors buvo tokios prastos būklės?
Ne. Vienareikšmiškai ne! Europa dar nežlugo, bet situacija yra itin kelianti nerimą.
Ką jūs turite omenyje?
Europa buvo sukurta kaip bendruomenė, kurią sieja solidarumas. Šalys narės sutiko glaudžiai bendradarbiauti, nes žinojo, kad draugėje esame stipresni. Dabar mes patiriame solidarumo eroziją – pirmiausia tam tikrų visuomenių, o tada ištisų vyriausybių. Tuo pat metu privalome atremti du milžiniškus iššūkius: migracijos srautus ir terorizmą. Tuo metu Didžioji Britanija galvoja apie pasitraukimą iš ES. To turėtų pakakti situacijai apibūdinti.
ES vyravo tikėjimas, kad Europa suartėja iškilus krizei. Dabar atrodo, kad teisingas būtų priešingas teiginys.
Mes esame atsidūrę sunkaus, ideologinio konflikto, vykstančio visame kontinente, epicentre. Vienoje pusėje yra tie, kurie sako, kad tokių globalių iššūkių kaip migracija ir terorizmas neatremsime veikdami pavieniui. Kitoje pusėje – tie, kurie norėtų matyti tautinės valstybės renesansą.
Mes įtariame, kad priklausote tai pirmajai grupei, kuri yra mažuma.
Aš tikiu, kad dauguma žmonių Europoje nori pademonstruoti savo solidarumą su pabėgėliais. Mes regėjome didžiulį norą padėti. Kartais netgi galima susidaryti įspūdį, kad kai kurie žmonės yra žymiai labiau pažengę nei jų vyriausybės.
Jei kalbatės su žmonėmis iš Lenkijos, Danijos ar Prancūzijos, jų troškimas padėti pabėgėliams yra toks pat ribotas, kaip ir jų vyriausybių.
Ypač krizės atvejais vyriausybės turi pareigą parodyti gerą pavyzdį! Vietoje to daugelis Europoje į globalinius iššūkius atsako nenorėdami dalintis atsakomybės našta, o tai mane tiesiog siutina.
Atrodo, kad Vokietija iš naujo atranda ES kaip tik tuo metu, kai šalis susiduria su didžiuliu spaudimu dėl didžiulio į šalį plūstančių pabėgėlių skaičiaus. Kai kalba sukosi apie eurą ir graikus, tai Vokietijos vyriausybė demonstravo visiškai priešingą nusiteikimą – arogantišką ir bekomprimisį.
Ne visa vyriausybė…
Kas tuomet?
Tik tie, kurie Vokietijoje norėjo pademonstruoti savo raumenis ir kurie ypač troško priversti kitus sekti Vokietijos modeliu. Gal tai ir ciniška, tačiau dabar atėjo laikas atsiskaityti Briuselyje už tokį elgesį, ir Vokietija dabar susiduria su pasekmėmis dėl tokio elgesio. Angela Merkel pabėgėlių krizės metu žengė drąsų žingsnį…
… ir susiduria su stipriu priešiniu vėju Briuselyje.
Kietakaktiška kai kurių Europos vyriausybių politika pabėgėlių klausimu yra mažiau nukreipta į Angelą Merkel ar vicekanclerį Sigmarą Gabrielį, o labiau į kai kuriuos kitus žmones Berlyno Wilhelmstrasse.
Būtent čia savo biurą turi finansų ministras Wolfgangas Schauble.
Daugelis jį vertina prieštaringai.
Vokietijos finansų ministras reikalauja, kad mūsų europiniai partneriai laikytųsi taisyklių, tokių kaip Stabilumo ir augimo paktas. Kas čia blogo?
Savaime suprantama, kad taisyklės galioja. Tačiau, jei visada pabrėži tik savo interpretaciją, greitai ima atrodyti, kad primeti savo diktatą. Po išpuolių Paryžiuje Prancūzijos prezidentas François Hollande’as turi visai kitų rūpesčių. Prancūzijai reikia daugiau policijos, daugiau saugumo personalo ir didesnio dėmesio integracijai. Jis teigia, kad saugumas yra svarbesnis nei Stabilumo paktas.
Prancūzija taip pat didžiąja dalimi paliko Vokietiją vieną dorotis su pabėgėlių krize. Tuo tarpu naujoji Lenkijos premjerė netrukus po to, kai pradėjo eiti savo pareigas, pareiškė, kad Vokietija pati ir sukėlė šią krizę.
Tai yra europinė problema, ir solidarumas yra pamatinė europinio bendradarbiavimo idėja. Jei valstybė jaučia, kad jai gresia karinis pavojus, ir prašo karių, ginklų bei sankcijų, tai ji tą gauna. Kai vyriausybės sako, kad joms reikia pinigų iš struktūrinių fondų stabilizuoti ekonomiką, jos tą gauna. Tačiau negalima tik savo nuožiūra rinktis, kur būti solidariam, o kur – ne.
Tačiau vis dėlto Angelos Merkel sprendimas rugpjūčio pabaigoje atverti sienas pabėgėliams iš Sirijos buvo labai vienašališkas. Vokietijos kaimynai dėl to nebuvo perspėti, su jais nebuvo konsultuojamasi.
Neabejotina, kad A. Merkel galėjo veiksmingiau komunikuoti su prancūzais ir lenkais. Tuo metu mes susidūrėme su staigia humanitarine krize, kuri reikalavo nedelsiant veikti. Tačiau ne tai yra problemos branduolys. Mes visi turime priimti kaltinimus, kad per ilgai ignoravome pabėgėlių krizę. Pirmą kartą apie Viduržemio jūrą kaip Europos kapines aš prabilau 2013 metų spalį, kai prie Lampedūzos nuskendo šimtai žmonių. Italai, maltiečiai, graikai ir ispanai daugelį metų maldavo pagalbos. Tačiau niekam tai nerūpėjo. Visada buvo pateikiamas atsakymas, kad turime Dublino reguliavimą (jis pabrėžia, kad prašymas dėl prieglobsčio turi būti pateikiamas pirmoje ES šalyje, į kurią patenka pabėgėlis) ir kad italai privalo su tuo susitaikyti.
Kaip galime paskatinti Rytų Europos valstybes parodyti daugiau solidarumo?
Šiuo metu viskas yra taip: mes įsipareigojome vykdyti bendrą politiką, tačiau tada nacionalinės vyriausybės teigia, kad „mūsų tai nesaisto“. Tai yra dramatiška situacija, nes solidarumas yra pamatinis principas, kurio negalima traktuoti pasirinktinai. Jei mes turime taisykles, kurių niekas nesilaiko, tai tuomet bendruomenė subyrės.
Vokietijos piliečių gretose mažai suvokiama, kad Vokietija yra daugiausia pinigų ES skirianti šalis, į bendrą biudžetą įmokanti daugiau, nei gaunanti atgal, tačiau Rytų Europos valstybės narės vis tiek nenori mainais už tai priimti jokių pabėgėlių.
Yra būdų, kuriais galime reikalauti solidarumo. Vienas pavyzdys: naujoji Lenkijos vyriausybė norėtų didesnės paramos savo ūkininkams. Vidutinio laikotarpio finansavimo planavimui reikia vienbalsiškumo. Tie, kurie kai ko nori, mainais turės ką nors pasiūlyti – pavyzdžiui, solidarumą pabėgėlių klausimu. Būtent todėl vidutinio laikotarpio finansavimo planavimas yra galimybė grįžti prie bendro požiūrio.
Arba išsiskirti.
Tai yra labiau galimybė ištaisyti klaidas. Kai mes 2013 metais derėjomės dėl dabar besitęsiančio finansinio periodo, aš kalbėjau iki užkimimo. Londonas ir Berlynas ypač pabrėžė būtinybę mažinti biudžetą. Tad mes, Vokietijos žurnalistų džiaugsmui, apkarpėme centrines į ateitį nukreiptas sritis ir sumažinome biudžetą vystymosi pagalbai, moksliniams tyrimams ir technologijoms. Ir dabar? Dabar mes turime problemų ir reikia pinigų Afrikai, Jordanijai ir Turkijai.
Pinigai yra ne tokia esminė problema. Prieš kelis mėnesius ES sutarė dėl 160 tūkst. pabėgėlių, dabar besiglaudžiančių Graikijoje ir Italijoje, paskirstymo. Tačiau kol kas perkelti buvo vos 200.
Deja, tai yra tiesa. Mes turime dvi galimybes: galime apsiriboti veikimu karštuosiuose taškuose Italijoje ir Graikijoje bei toliau nieko nedaryti – tokiu atveju netrukus būsime perpildyti. Arba mes galime pademonstruoti atsakomybę ir suorganizuoti pasiskirstymo sistemą atsižvelgdami į kiekvienos valstybės narės pajėgumus. Savo ruožtu migrantai privalo pripažinti, kad, nors ir turi teisę į apsaugą, tačiau neturi teisės laisvai pasirinkti valstybės. Be to, aišku yra viena: ne kiekvienas gali pas mus atvykti.
Ar kvotos – įsipareigojimas iš jų valstybių ar pabėgėlių stovyklų priimti tam tikrą skaičių žmonių – yra galimas sprendimas?
Kvotos idėja yra gera, tačiau egzistuoja dvi problemos. Pirma yra aiški: kvotų sistema reikalauja, kad Europos valstybės būtų pasiruošusios priimti pabėgėlius. Antra: kas nutiks, kai kvotos bus išpildytos? Ar tuomet mes visiems, kuriems kyla pavojus, sakysime, kad atsiprašome, bet turime jus išsiųsti atgal?
Tačiau būtent dėl to dabar kanclerė Merkel derasi su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu – kvotų su aiškia viršutine riba.
Mes su Turkija deramės dėl visai kitų dalykų. Turkija pabėgėlių klausimu daro milžinišką darbą, tačiau ji negali už viską mokėti pati viena. Todėl mes privalome su Turkija kalbėti apie pinigus.
Ar susitarimas tada yra toks, kad Turkija iš ES gaus milijardus ir mainais uždarys savo vakarines sienas?
Tai nėra susitarimas, o būtinybė, kuri yra naudinga Turkijai, Europai ir, svarbiausia, pabėgėliams. Pabėgėliai, kai pas mus atvyksta, taip pat kainuoja mums pinigų. Jei mes pagerinsime jų gyvenimo sąlygas Turkijoje, mes paskatinsime juos ten likti ir nepatikėti savo likimo žmonių kontrabandininkams.
Kodėl Erdoganas turėtų pritarti planui?
Erdoganas yra realpolitik šalininkas. Jis suvokia, kad tarptautiniai santykiai nėra paremti vienašališkų reikalavimų stiprumu, tačiau sprendimais, kurie tarnauja visų interesams. Turkija yra suinteresuota rasti susitarimą dėl laisvesnio vizų režimo, ji nori būti pripažinta kaip saugi kilmės šalis ir siekia sugrįžti prie konstruktyvių narystės ES derybų. Mes, europiečiai, sprendžiame šiuos klausimus drauge.
Europos solidarumas išbandomas kitu klausimu. Netrukus bus diskutuojama dėl to, ar pratęsti sankcijas Rusijai. Ar sankcijos vis dar yra prasmingos, kai mums reikia Rusijos kovoje prieš „Islamo valstybę“?
Aš manau, kad dabar būtų klaidinga Rusijai suteikti nuolaidų dėl sankcijų atsižvelgiant tik į Sirijos problematiką. Rusija privalo įgyvendinti Minsko susitarimus ir laikytis paliaubų rytinėje Ukrainoje. Tai yra riba, kurios negalima peržengti, jei norime išlaikyti tai, kas liko iš mūsų patikimumo. Visa tai neturi nieko bendro su pabėgėlių krize.
Ar Rusija apskritai yra suinteresuota padėti mums kovoti su „Islamo valstybės“ terorizmu, ypač po to, kai buvo numuštas jos naikintuvas?
Rusijos lėktuvas buvo susprogdintas virš Sinajaus pusiasalio. Kai rusai rengia oro antskrydžius prieš „Islamo valstybę“, jie tai daro dėl to, kad jiems taip pat gresia terorizmo pavojus.
Tačiau kol kas Rusijos oro pajėgos praktiškai nebombardavo „Islamo valstybės“ taikinių, o taikėsi į grupes, kovojančias prieš Sirijos diktatorių Basharą Assadą. Tai yra ne itin daug žadantis pamatas bendradarbiauti.
Deja, kol kas viskas vyko būtent taip. Mes privalome tai žingsnis po žingsnio pakeisti. Jei mes norime nugalėti „Islamo valstybę“, mes pirmiausia turime pasiekti paliaubų susitarimą Sirijoje. Kai jis bus pasiektas, galima suburti prieš „Islamo valstybę“ kovosiančią koaliciją, kurioje būtų ir Rusija, ir Saudo Arabija, ir Iranas. Tačiau visa tai padaryti bus sunkiau po to, kai Turkija numušė Rusijos naikintuvą.
Kiek patikima tokia užsienio politika? Dar neseniai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas buvo regimas kaip „blogas vyrukas“. Dabar mes kaip įmanoma greičiau stengiamės jį padaryti savo partneriu.
Politika yra dinamiškas procesas. Aštuntajame dešimtmetyje, kai buvau jaunas, Yasseras Arafatas buvo ką tik įvykdęs keletą teroristinių išpuolių. Vos po kelerių metų, kai aš įžengiau į Europos Parlamentą, tas pats Yasseras Arafatas buvo apdovanotas Nobelio taikos premija.
Parengta pagal „Der Spiegel“