Man regis, apie gegužės 17-osios įvykį yra pakankamai ir kompetentingai pasisakyta. Sudėlioti svarbiausi akcentai – prievarta prieš vaiką buvo panaudota; prievarta ir smurtas prieš beginklius taikius žmones buvo panaudoti; valstybingumo ir religiniai simboliai buvo išniekinti; policija ir antstolė viršijo savo įgaliojimus; advokatas viršijo savo įgaliojimus. Ir t. t., ir pan.
Tiesą sakant, tai ir be nepriklausomos komisijos išvadų, ir be atskirųjų specialistų nuomonių normalus žmogus suvokia pats. Yra faktai ir yra oficialioji teisėsaugos bei politinių grupuočių versija. Ši versija laikoma nekvestionuotina. Ką gi, diktatūriniai valstybės kontūrai išryškėja nebe pirmą kartą.
Dėl politinės korupcijos, prezidentinės vienvaldystės, neaiškių valstybės saugumo struktūrų ryšių su kitų valstybių diktatoriais, dėl teisėtvarkos išsigimimo ir policinio režimo, dėl iškreiptų žiniasklaidos funkcijų, dėl imituojamos demokratijos visose gyvenimo srityse, dėl valstybingumą įtvirtinančios strategijos neturėjimo kaltų nėra. Mes kiekvienas leidome, kad taip būtų kuriama valstybė. Mes ją kūrėme ir mes jai dirbome.
Todėl šiandieną yra įmanomi visi scenarijai. Susidorojimo su vaiku faktas yra ciniškas pademonstravimas, kas gali atsitikti kiekvienam Lietuvos piliečiui, kuris norėtų ką nors atskleisti, ieškoti tiesos ar tiesiog būti pilietiškas.
Susidorojimai vyksta kasdien. Slapta ir tyliai. Brutaliai ir žvėriškai. Subtiliai ir ciniškai. Sutinku su kažkieno išsakyta mintimi, kad Lietuvoje likę gyventi tik lietuviškai kalbantys homo sovieticus. O tie, kurie „demonstruoja“ vakarietiškus „standartus“, deja, skiriasi mažai, gal tik tuo, kad leidžiasi būti prievartaujami ir suteikia galimybes prievartauti kitus tėvynainius šeimininkui ne iš Maskvos, o iš Briuselio.
Nežinau Lietuvos istorijoje tokio fakto, kad namų šeimininkė nuo neįvardytų grėsmių būtų saugoma keletą metų. Nežinau net aukščiausio rango pareigūnų, kurie niekur nedirbdami keletą metų būtų išlaikomi, jiems skiriami asmens sargybiniai, teikiamos įvairios teisinės, viešųjų ryšių ir medicinos paslaugos. Nežinau ir nė vieno vaiko – kieno jis bebūtų – tapusio valstybės paslaptimi. Vadinasi, ši mažos mergaitės istorija tikrai yra ypatinga. Tikrai verta išskirtinio dėmesio.
Tačiau Lietuvoje teisinis nihilizmas „sufleruoja“, kad ir ši, ir dar šimtai bylų bus numarintos. Nežinia, kieno valia, nežinia, kieno paliepimu.Tik vieno dalyko niekam nevalia pamiršti – tiesa visada atskleidžiama, jos neįmanoma niekur paslėpti. Jei ne šiandien, tai tikrai po keliasdešimties ar šimto metų. Todėl nuoširdžiai linkiu susimąstyti ir užsakovams, ir vykdytojams – kokią istoriją kuriate savo vaikams ir proanūkiams? Juk ant jų galvų kris jūsų darbai… Kam parduodate savo ateinančių kartų sielas?