„Kas pasakė, kad pas mus nebuvo liustracijos? Ji yra, tik vyksta atvirkščiai: liustruojami tautos didvyriai, trinama atmintis apie juos“ (Irena V.)
Salė buvo pilnutėlė. Ant sienų plakatai, skelbiantys projekto „Poezijos žvilgsniai“ vykdymo etapus. Galop išleistas rekordinės apimties poetų eilėraščių almanachas: šeši šimtai puslapių, keturiasdešimt autorių. Solidžių projektinių sumų užtenka ne tik almanachui – koridoriaus gale rikiuojasi baltom staltiesėm užkloti stalai. Ant jų išdidūs šakočiai, taurūs brendžio, šampano, degtinės butelaičiai. O kvapai kvapeliai – kaip „Marceliutės klėtyje“. Ech. Mano draugas ir bendraautorius Darius paskutiniu metu apsigalvojo ir į renginį neatvyko.
– Jau atsibodo tos pakalnutės, turiu darbų. Grįždama užsuk.
Pakalnutėmis Darius pakrikštijo rašeivų ir grafomanų sambūrius. Tas nekaltas pavadinimas prigijo.
Taigi sėdžiu pakalnutėse. Stebiu atvykstančius. Daugiausia didžiakrūtės galingo stoto moterys, pasipuošusios išeiginiais rūbais. Vyrų kur kas mažiau. Jie atsargiai laviruoja tarp kėdžių, į priekį atstatę pilvotus pasididžiavimus. Jaunimo beveik nesimato.
Renginio vedėjas paskelbia apie neeilinį įvykį, Gineso rekordų knygos vertą almanachą. Įžanginė kalba la la la ir autoriai kviečiami skaityti kūrinių. Prie mikrofono renkasi moterys, susirūpinusiais veidais ieško savo tekstų dviejų plytų didumo knygoje.
– Eilėraštis „Pakalnutės“, – pranešė garbi matrona.
Prunkštelėjau. Į mane atsisuko sotūs, priekaištingi veidai. Salėje jau skambėjo:
Sudygo ir pražydo pakalnutės,
Mylėjom vienas kitą, buvom du.
Nuvyto meilės žiedas
Mėnesienoj, o mielas mano
Aš tavęs verkiu….
Ir taip toliau.
…Renė pakvietė mane nusiskinti vyšnių.
– Skink, kiek pasieksi, o aš einu darbuotis prie knygos.
Vis perstatinėjau kopėtėles, rangiausi po medžius kaip gyvatė, apačią apskyniau. Bet viršaus nebepasiekiau.
Nuėjau pas draugę. Ji sėdėjo apsikasusi medžiaga apie vieną pirmųjų, jau mirusį Sąjūdžio bendražygių.
Papasakojo keletą intriguojančių jo gyvenimo ir veiklos faktų.
– Varyk, bus gera knyga, neabejoju, – drąsinau ją.
O grįžusi namo ant stalo pasidėjau
Apie laisvę ir apie tulpės žiedą. Ona Lukauskaitė-Poškienė
.
Knygų mugės metu garbaus amžiaus moteris ieškojo knygos apie tremtinius anūkei. Tada nustebau, kad mergaitė renka knygas apie tremtinius ir būtent tokios dovanos užsiprašė iš močiutės.
Įnikau į knygą. Įtraukė rašytojos ir šviesuolės disidentės gyvenimas, kūryba. Ji viena iš nedaugelio su Tomu Venclova įkūrė Helsinkio grupę. Ona gimė, augo, kūrė Šiauliuose. Prieš karą buvo Lietuvos rašytojų sąjungos draugijos narė. Kūrybiškai bendravo su Kaziu Boruta. Asmeninės netektys: vaikai žuvo, giminės emigravo, okupacijos pradžioje suburtą pasipriešinimo grupę susekė KGB: vienus sušaudė, kitus, tarp jų – ir poetę – ištrėmė…
Pakalnutėse prie mikrofono eina vis nauji autoriai ir autorės. Veidai ir balso tembras panašūs, keičiasi drabužiai. Jauna moteris nepasiekia mikrofono, bet visiems jokio skirtumo, jokio turinio. Aplink žiovauja. Pakalnutės.
…Kaip pro miglą prisimenu sovietinius laikus, kai vien Onos Lukauskaitės vardo paminėjimas grėsė susidorojimu.
– Kodėl ji nėra sugrąžinta į Šiaulių literatūrinį gyvenimą? Kodėl neminima jos gimimo data? Kodėl apie ją nutylima? – klausiu poetės Janinos Jovaišaitės.
Su Janina nusprendėme, kad mūsų miesto pakalnutėms svarbiausia jie patys. Pakalnutėms nereikia kultūrinio, intelektualinio, istorinio dirvožemio. Pakalnutės pačios sau reikšmingos, dažnai niekina kūno ir sielos harmoniją, menkina tai, iki ko jų pakalnutiškas mąstymas nepasiekia.
– Kaip čia yra? Visi galvoja apie save, tik tu viena apie kitus. Manimi sugalvojai pasirūpinti taip, kaip niekas lig šiol nesirūpino, – kalbėjo Janina.
– Būtinai su savo draugais siekit jos atminties išsaugojimo. Jūs tai padarysit, žinau. Ona Lukauskaitė – Šiaulių šviesulys. Mes tik rašome, o ji kovojo – tai svarbiau.
Kaip kažkada Janina tapo artima, taip dabar – Ona Lukauskaitė. Ji tapo artima savo veikla, palikimu, autentiškais Šiaulių istorijos štrichais…
Pakalnučių renginys tęsėsi. Prie mikrofono dar vienas sotusis. Šalia – žilas politikas, bačkutė. Vos prašneka. Pakalnutės auskaruotos, žieduotos. Tik žiedai ne gyvi, o metaliniai. Primenantys grandines…
Su Janina diskutuojam, kad pakalnutės tegu daro susitikimus, eiliuoja, bet kam leisti bevertes knygas…
– Nebeištveriu pakalnutėse, – skambinu Dariui išėjusi į koridorių.
…Grįžtu į Šiaulius. Mano mieste viešpatauja politinių pakalnučių – vieno Seimo nario šeimos uabas. Praradęs saiką drožia miestelėnus neatsilikdamos ar net pralenkdamos buvusiuosius. O gal čia vis dar tie patys? Tik persivadinę kitais vardais vis trypia Onos ir jos bendraminčių laisvės žiedus.
Pakalnutės perskaito ir apsimeta, kad čia ne apie jas parašyta.
Erla
2015 m. liepos 26 d.
Šiauliai