(Pajūrio kronikos… paskutinė)
Asfaltuotu taku artėjau prie mėlyno tatamio. Ant jo ratu judėjo figūros. Atliko sportininkams įprastą apšilimą. Priėjusi pamačiau jaunus žmones. Vyriausiems – apie trisdešimt, o gal ir mažiau. Barzdos, undercut kirpimo šukuosenos galėjo juos šiek tiek sendinti. Keletas vyrų aukštesni nei vidutinio ūgio, rankų ir kojų raumenis papuošę daugiausia samuraiškomis tatuiruotėmis. Ir laikysena, ir išvaizda sufleravo, kad tai ringą išbandę kovotojai. Ratu judėjo daug vaikų, merginų. Kai kurie berniukai ir mergaitės dar visai nedidukai.
Prisėdau ant skaldytų akmenų sienelės, juosiančios aikštę. Jau galėjau įžvelgti sportininkus. Jų treneris iš rato vidurio siuntė komandas. Jaunuoliai keitė judėjimo kryptį. Prieš mano akis šmėžavo marškinėliai su K-1 atributika, kojų apsaugos, orą smūgiavo bokso pirštinės. Po apšilimo treneris išrikiavo kovotojus. Jaunuoliai spyruokliavo poromis. Mažiausias berniukas ir kiek didesnė ilgaplaukė mergaitė spyruokliavo artėdami ir nutoldami vienas nuo kito. Mažylės kojos neįtikėtinai aukštai lakstė virš porininko galvos. Kovotojų burnose šmėžavo apsaugos. Visi be išimties su raudonom ar mėlynom blauzdikaulių apsaugom. Atkreipiau dėmesį į tamsiaplaukę merginą – vidutinio ūgio, sudėtą taip dailiai, kaip tik begali būti. Ji judėjo, puolė ir gynėsi, išsisukinėjo taikliais, užtikrintais judesiais. Ji prikaustė dėmesį…
− Dina, va čia galime atsisėsti, − mano žvilgsnis nuo įkaitusio tatamio stryktelėjo ant dviejų maždaug dešimties dvylikos metų mergaičių. Šalia klestelėjo ilgaplaukė strazdanė žaliu megztuku.
− Jūs bušidistė ar K-1? − paklausė smeigdama į asfalto plyšiuką nudžiūvusią medžio šakelę.
− Karatistė, − atsakiau.
Atėjo dar kelios mergaitės. Visos apspito mane, kartu stebėjome treniruotę ant tatamio. Jos aiškino apie savo auklėtoją, kuris neleidžia į bokso ar karatė treniruotes, nes ten galima susižaloti. Todėl jos lankančios turizmo užsiėmimus, nors ir ten mušamasi, paaiškino. Mergaitėms parodžiau traumas, kurias patyriau visai ne karatė treniruočių metu, o žaisdama tinklinį. Pasakiau, kad po valandos bus karatistų treniruotė, jos galės pažiūrėti.
Tuo metu Dina tylėdama triūsė, įsmeigė šakelę, ant jos sukryžmino keletą siaurų aštrių kopų žolių, vidury įspraudė mažytį gvazdikėlį, o kompozicijos pagrindą pabarstė sudžiūvusiais lapeliais. Tikra ikebana, elegancija, kūrinys, stilistika nenusileidžiantis Venecijos bienalės laimėtojui.
− Puiku, Dina, − nesusilaikiau. − Kur taip išmokai?
− Aš pati.
Išsikalbėjome. Mergaitės iš Panevėžio vaikų namų. Ilsisi Šventojoje. Dinos tėvai ją paliko. Akyse pradėjo tvinkti ašaros .Kad neišsiduočiau, skubiai pradėjau aiškinti apie meną, knygas, karatė.
− Dina, ar gali man padovanot savo kūrinį?
− Žinoma.
Tada atsargiai sudėjau į maišelį šakelę, nuvytusius lapelius, žalias kopų žoles, gvazdikėlį.
− Dina, prisiminsiu tave.
− Ir aš, − šyptelėjo strazdanė.
Persirengiau ir grįžau prie tatamio. Šįkart sportuoti. Viename pakraštyje būrelis vaikų, Jų tarpe − ir Dina su savo draugėmis. Į vidurį išeina mūsų treneris, rodo vaikams, kaip atlikti kūlversčius į priekį ir atgal, kaip nesusižeisti. Pasakoja apie karatė. Ant tatamio sportuojame mes ir vaikų namų auklėtiniai daro nepavojingus pratimus akylai prižiūrimi mūsų trenerio…
Permainingas pajūrio oras. Tiesiog liūtis. Sėdžiu bibliotekoje. Dėl viso pikto skambinu treneriui.
− Ar treniruotė bus?
− O tu, ką manei? Tik staigiai…
Lekiu per liūtį, per miestelį – į pušyną. Vėluoju. Visi jau treniruojasi. Išimčių nėra. Treniruotės pagal grafiką. Nei saulė, nei lietus, nei vėjas sutrukdyti negali. Netgi paros laikas.
Po treniruočių bėgame maudytis į upę, naktį mediniu tilteliu bėgiojame pirmyn atgal. Vieną naktį žaidėme nindzes. Treniruotes ir bėgimus baigiame vakariniais pasisėdėjimais pas trenerį. Pokalbiai, dainos, poezija. Meditavimas prie jūros.
− Sekite akimis dešimtą bangą, kaip ji artėja į krantą, − ištaria atsiklaupęs nugara į jūrą prieš mus karatistinėje pozoje. Mes irgi klūpome – prieš saulę, prieš jūrą, sekame akimis bangas.
Vidurnaktį skubame prie tos pačios jūros, tik jau išsiliejusios iš krantų, neprisileidžiančios…
Penkiabalė audra drasko nemigos tylą.
Muša dvylika − jūra įnirtus pabus.
Į mane veržias aistros naktinės stichijos,
Mėto kopų papėdėmis valčių dugnus.
Siūlos liaunos undinės − bangas lenkia nuometai.
Atskaičiuoju į tolį − dešimtą seku.
Mintyse apkabint pabandau gelmių karalaitę,
O ji krenta purslais išsitaškius ant pėdų basų.
Treneris organizuoja ikebanų ir poezijos konkursus, žaidimus, gitaros akordais sugražina į jaunystės laikus, tvarsto žaizdas. Skolina bliuzoną jaunai auklėtinei, kuri į stovyklą prisikrovė lengvų puošnių rūbų, bet nepasiėmė šiltesnio švarkelio. Negana to, praveda vilniečiams treniruotes vietoje nulinkusio jų komandos trenerio.
Profesionalumas ir charizma. Disciplina ir žmogiškumas. Dermė.
Grįžtame sutvirtėjusiais kūnais, dvasia. Tokie patys ir jau kažkokie kitokie.
− Ir iš kur jis semiasi energijos?
Gal iš tos dešimtos bangos?..